Tėvužis

   Vakaro saulė lėtai skendo už seno, tėvo rankomis sodinto ąžuolyno, nuspalvindama kambarį šilta, gintarine šviesa. Ant plataus ąžuolinio suolo prie lango sėdėjo tėvas. Jo rankos, gumbuotos nuo sunkaus gyvenimo, gilių randų ir dešimtmečių darbo žemėje, ramiai gulėjo ant kelių. Žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur toli, pro stiklą, kur vakaro vėjas lėtai lingavo obelų šakas. Tos obelys jau seniai nebevedė tokių saldžių vaisių kaip anksčiau, tačiau tėvas vis atsisakydavo jas iškirsti. Sakydavo, kad kiekvienas medis, kaip ir žmogus, turi teisę pasenti ramiai ir savo žemėje.

Jonas tyliai pravėrė sunkias medines sodybos duris. Gimtasis namas kvepėjo taip pat, kaip ir jo vaikystėje – džiovintomis žolelėmis, mediena ir ramybe. Jis akimirką stabtelėjo ant slenksčio, sulaikęs kvėpavimą ir žvelgdamas į tėvo profilį saulėlydžio šviesoje. Kiek sidabro smilkiniuos nusėdę, – toptelėjo mintis, sukeldama krūtinėje lengvą, spaudžiantį liūdesį. Atrodė, kad kiekviena tėvo veido raukšlė buvo ne šiaip senatvės žymė, o gilių metų išminties gražiai apgiedotas pėdsakas. Kiekviena vagelė jo kaktoje turėjo savo istoriją.

Jonui tėvas visada buvo kažkas daugiau nei tiesiog tėvas. Jis buvo jam autoritetas – stiprus, teisingas, tarytum pats Viešpats Dievas, gebantis vienu ramiu žodžiu nuraminti didžiausią audrą sūnaus širdyje. Visą gyvenimą, kad ir kokios negandos baisios atrodytų išoriniame pasaulyje, Jonas žinojo: už tėvo pečių jis yra saugus, tarsi už storos, neįveikiamos akmeninės sienos.
Jis tyliai prisiartino, atsiklaupė ant medinių grindų šalia tėvo ir atsargiai, tarsi stengdamasis nesužeisti plonos, popierinės senolio odos, paėmė tas pavargusias rankas į savąsias. Jos buvo vėsios, pažymėtos rudomis amžiaus dėmėmis.

– Tėve, – tyliai prabilo, nukreipdamas akis į žemę, kad tėvas nepamatytų akių, kuriose jau tvenkėsi ašaros. – Leisk man palengvinti tavo žingsnio naštą. Matau, kaip yra sunku pakilti, matau, kaip kiekvienas tavo žingsnis reikalauja jėgų. Tu tiek daug nešei ant savo pečių. Leisk dabar man tavimi pasirūpinti. Man vis dar labai reikalingos tavo rūpestingos rankos, net jei jos tik ilsisi ant mano pečių.

Tėvas iš lėto pasuko galvą. Judesys buvo sunkus, bet jo lūpų kampučiuose suvirpėjo vos matoma, begalinio švelnumo pilna šypsena. Jo akys, nors ir padengtos pilkšva senatvės migla, akimirkai nušvito gyva, šviesia liepsnele. Tas žvilgsnis akimirksniu sugrąžino Joną į praeitį.
Jis prisiminė saulėtas vasaros dienas, kai tėvas, jaunas ir stiprus kaip ąžuolas, vesdavosi jį prie upės. Prisiminė, kaip kantriai mokė jį pažinti kiekvieną paukštį, taisyklingai laikyti dalgį ir gerbti duonos riekę. „Žiūrėk į žemę, sūnau, – sakydavo tada tėvas, braukdamas prakaitą nuo kaktos, – ji niekada nemeluoja. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Jei sėsi gerumą, tavo vaikai rinks sveikus, dorus grūdus“. Šie prisiminimai sušildė kambarį, išsklaidydami artėjančios nakties vėsą.

Tėvas suspaudė sūnaus delną, sugrąžindamas jį į dabartį.

   – Atsimeni, Joniuk, – kantriu, šiek tiek gergždžančiu, bet vis dar tvirtu balsu ištarė senolis, – ką visada tau kartodavau, kai buvai jaunas ir nerimdavai? Sakydavau: „varniukai varno per upę neneštų“. Gamtoje yra sava tvarka. Ateina laikas, kai vaikai turi išskleisti sparnus ir skristi, kurti savo gyvenimus, o ne nešti senus, jau sparnus suglaudusius paukščius. Mano laikas nešti praėjo, o tavo laikas skristi – dabar.

   – Atsimenu, tėve, – linktelėjo sūnus, pajutęs gerklėje perštintį graudulį, bet neleidęs jam prasiveržti ašaromis. – Kiekvieną žodį atsimenu. Bet tu juk mane išmokei ir kito dalyko –  „dorų tėvų vaikai gerumo sveikus grūdus renka“. Viskas, ką turiu gero savyje, yra tavo pasėta. Tie grūdai sudygo, nes aš juos iš tavęs juos surinkau. Tėve, neščiau per bet kokią sraunią upę ir tikrai neišmesčiu, nepaskandinčiau. Tavo gerumas, juk kantrus buvai su manimi, kai buvau mažas, kai klydau, kai neklausiau... Tu buvai kantrus tarytum pats Viešpats Dievas.

Jonas pakilo, atnešė šilto vandens dubenį ir minkštą rankšluostį. Jis vėl atsiklaupė prie tėvo kojų, atsargiai nusiavė jo sunkius batus.

   – Leisk man šiandien sumazgoti tavo pavargusias kojas, tėve. Leisk parinkti tau sotesnį, minkštesnį kąsnį prie vakarienės stalo. Tai mažiausia, ką aš galiu padaryti.

Kai jis baigė, tėvas sunkiai kvėpuodamas atsirėmė į suolo atlošą. Jis uždėjo savo gyslotą ranką Jonui ant galvos. Švelniai, drebančiais pirštais perbraukė per sūnaus plaukus – lygiai taip pat, kaip darydavo prieš dešimtmečius, kai Jonas grįždavo namo sužeistu keliu ar nuliūdęs.

   – Palaimintas būk, mano sūnau, – tyliai, bet su gilia jėga ištarė tėvas, žiūrėdamas tiesiai į Jono akis. – Tavo širdis yra tavo didžiausias turtas. Niekada neišbarstyk to gerumo, kurį šiandien man atnešei. Būk stipri siena savo vaikams, kaip aš stengiausi būti tau. Eik per gyvenimą drąsiai ir tiesiai, o mano meilė visada tave saugos, net kai manęs čia nebebus.

Šiame tyliame, tamsėjančiame kambaryje abu vyrai be žodžių išgyveno šventą tiesą. Jie žinojo, kad pasaulis gali sugriūti, laikai gali pasikeisti, tačiau tėvas, kaip ištikimas angelas sargas, pasaulyje tėra vienas.
Ir ta akmeninė siena, saugojusi sūnų nuo visų gyvenimo vėtrų, dabar niekur nedingo – ji tiesiog persikėlė į sūnaus širdį, virsdama švelniu, nepalaužiamu ir amžinu dėkingumu.

Petrės šukuosena

Petrė sėdėjo kirpėjos kėdėje ir stebėjo, kaip veidrodyje dygsta tikras architektūrinis stebuklas. Purkšdamas penktą lako flakoną, meistras Liutauras sukūrė tokią iškilią šukuoseną, kad Petrė atrodė aukštesnė bent trimis dešimtimis centimetrų. Už šį šedevrą ji atidavė paskutinius savo eurus. Piniginėje švilpavo vėjai, tačiau širdį šildė mintis: poezijos šventė – ne juokas! Į ją susirenka ponios iš visų Lietuvos pasviečių, tad likti pilka pele ji tiesiog neturėjo teisės. Ji privalėjo būti nepakartojama.
Ir ji buvo. Kultūros namų salėje Petrė nešė savo galvą lyg karalienė karūną. Didingai aidėjo kuriančiųjų eilės. Stambusis poetas Edmundas, rymodamas prie scenos kolonų, deklamavo savo gilųjį šedevrą

„Mano siela lyg rudenio lapas,
Krenta jautriai į purvą giliai...
O širdy – tik pūvantis kapas,
Kurį tu, bjaurybe, suėdei aklais...“

Tinkamos prie tokių liūdnų poezijos posmų muzikos klubas neįpirko, tam tiesiog nebuvo lėšų. Todėl tarpuose tarp deklamuojamų eilių ant scenos ardėsi kaimo kapela „Bambatrynis“. Vos Edmundas baigė verkti apie kapus, kapelos akordeonistas linksmai suriko: „O dabar – linksmoji polkutė su dūda!“
„Bambatrynis“ taip įsijautė, kad būgnininkas sugebėjo netyčia pramušti savo instrumentą, o trimitininkas, pūsdamas iš visų jėgų, nusviedė savo natų stovą tiesiai pirmoje eilėje sėdinčiai mero pavaduotojai į skreitą. Petrė tik išdidžiai tiesė kaklą, saugodama savo brangųjį statinį ant galvos, nors kapelos keliamas dundesys vertė virpėti kiekvieną jos šukuosenos sruogą. Šventė virė visu pajėgumu.
Oficialiai daliai pasibaigus, paaiškėjo sena tiesa, poetų gerklės, po skambių žodžių, buvo visiškai išdžiūvusios. Visas kūrėjų būrys, vedinas nenumaldomo troškulio, puolė ieškoti „ploto“. Netrukus veiksmas persikėlė, į netoliese esantį, Palmiros butą.

Pakėlus ne vieną ir ne du stikliukus „įkvėpimo“, dvasinis pakylėjimas virto žemiškomis ambicijomis. Užvirė ginčas. Trys vietiniai genijai nesutarė, kurio metaforos gilesnės. Stambusis Edmundas rėkė, kad jo eilės apie rudenį yra klasika, kad už tokias eiles jis turi gauti „nobelį“, o du nedidukai, bet neįtikėtinai aršūs poetai – broliai dvyniai Kostas ir Kastytis – jį užsipuolė. Kostas skaitė savo eiles:

„Tu nesi joks poetas, tu briedis,
Tavo eilės – tik vėjo pūtimas!
Aš esu šio pasaulio valdovas,
O tu – tas, kuris rimo nežino!“

Visi trys ir atskirai po vieną rėkė, kad yra nepakartojami, o kiti – tik grafomanai. Atmosfera įkaito žaibiškai. Kambaryje pakvipo tikromis muštynėmis. Visi kiti svečiai iškart susigūžė kampuose, baimingai stebėdami situaciją. Niekas nenorėjo lįsti į jų tarpą, kad vėliau netektų savaitę nešioti „fingalo“ po akimi. Vyrai tiesiog nerizikavo.
Tačiau Petrė buvo ne iš kelmo spirta. Kaip liaudyje sakoma, ji buvo „boba su kiaušais“. Matydama, kad vyrai jau ne juokais mojuoja kumščiais į visas puses, ji nusprendė išgelbėti poezijos vakarą.

– Vyrai, raminkitės, poezija yra taika! – sušuko Petrė ir drąsiai šoko tiesiai į patį įvykių sūkurį, bandydama išskirti įsisiautėjusius genijus.

Deja, poezijos paukštė tą vakarą, gal apsvaigo nuo „genialių“ eilėraščių, pasislėpė po varnalėšos lapu. Vienu žodžiu, šniojo šalin.
Stambusis Edmundas, užsimojęs suduoti mažajam Kostui, pataikė tiesiai į Petrės pusę. Kilo baisi sumaištis. Iškilioji Petrės šukuosena, kainavusi nemažus pinigus, buvo visiškai sudarkyta ir dabar priminė posakį „nepareik, Maryte, iš miško“, styrojo tikras varnos lizdas po stiprios vėtros. Nukentėjo ir jos parėdai, po kambarį pasklido elegantiškos bliuzelės sagutės. O vyšnia ant torto tapo tiesioginis smūgis į veidą – po dešine akimi jau dygte dygo violetinis „fanaras“. Tačiau pabaiga pasisuko visiškai netikėta linkme. Petrė, pajutusi smūgį, ne apsiverkė, o įniršo kaip tigrė. Ji griebė nuo stalo „Bambatrynis“ kapelos būgną ir vienu galingu smūgiu užmovė jį stambiajam Edmundui ant galvos. Tasai sustingo vidury kambario, jo pasaulis susiaurėjo iki tamsaus, odos ir dulkių kvapo sklidino būgno vidaus. Galingas Petrės smūgis instrumentą užmovė taip giliai, kad medinis rėmas tvirtai įstrigo ties stambiojo poeto pečiais, visiškai įkalindamas jo, Nobelio premijos dar nesulaukusią, galvą.
Iš pradžių Edmundas dar bandė elgtis inteligentiškai, sugraibė būgno kraštus ir grakščiai kilstelėjo į viršų. Nieko. Tasai nė nepajudėjo. Tada poetas pradėjo traukti stipriau, spirdamasis kojomis į grindis, tačiau instrumentas laikėsi lyg priklijuotas. Iš būgno vidaus pasigirdo duslus nelaimėlio staugimas, primenantis įstrigusio lokio urzgimą.

Matydami, kad didysis genijus pralaimi kovą prieš kaimo kapelos atributiką, iš po stalo nedrąsiai išlindo broliai dvyniai Kostas ir Kastytis. Pamiršę neseniai vykusius nesutarimus, jie puolė jam į pagalbą. Kostas abiem rankom griebė už būgno viršutinio lanko ir tempė aukštyn. Kastytis apkabino Edmundą per liemenį ir iš visų jėgų traukė žemyn. Pats nelaimėlis aklai mojavo rankomis, bandydamas rasti atramą. Vaizdas priminė gyvą pasaką apie pasodintą ropę, tik šįkart visi rovė kapelos būgną. Kostas taip įnirtingai tempė, kad jo batai pradėjo slysti parketu, o Edmundas iš skausmo, gi būgno kraštai negailestingai rėžėsi į ausis, ėmė suktis vilkeliu. Visi trys vyrai, susipynė kojos, kaip „zuperiniai“ bulvių maišai griuvo tiesiai ant šventės, Antaninos pasididžiavimo, sumuštinių padėklo. Galiausiai į pagalbą atskubėjo kapelos „Bambatrynis“ būgnininkas, pastarasis labiau jaudinosi ne dėl poeto sveikatos, o dėl savo vienintelio instrumento. Jis būgno pagaliuką įkišo už krašto, ir Petrės padedamas, stipriai spustelėjo. Su garsiu „pokšt“ būgnas pagaliau nusmuko. Edmundo galva išsilaisvino. Atrodė jisai tikrai ne inteligentiškai: plaukai susivėlę, veidas raudonas, ausys ištinusios ir didesnės už didžiausias jo posmų metaforas.

Mažieji „sielos broliai“, baimindamiesi, kad teks atsakyti už sudarkytą grožį, palindo po stalu.
Kambaryje stojus tylai, Petrė ranka pasitaisė vieną išsidraikiusią šukuosenos sruogą, išdidžiai pažiūrėjo į likusius svečius ir garsiai padeklamavo savo kūrybos ekspromtą:

„Kas į akį man įvažiavo,
Tas po būgnu greitai dūsavo...
Nors šukuosena ir sugriauta,
Bet ramybė poezijai gauta!“

Visi salėje sėdėję svečiai prapliupo audringais plojimais. Visi pripažino, Petrė tą vakarą buvo tiesiog nepakartojama, o jos naujasis „fanaras“ tapo tikru poezijos šventės ordinu už drąsą.
Tik bėda, „Bambatrynis“ kapelos būgnininkas tokio įžeidimo neatleido. Instrumentas kaimo muzikantui – šventas daiktas, o galingas Petrės smūgis Edmundo kaukolėn jo brangųjį pagalbininką paliko su didele skyle pačiam viduryje ir išklypusiais lankais. Nors poetas ir nebuvo tiesioginis jo būgno naikintojas, visi kapelos nariai, o jie buvo vieningi, nusprendė, kad dvasinė inteligentija privalo sumokėti už materialinį nuostolį. Keršto planas gimė žaibiškai, tiesiog ten pat, koridoriuje.

Poeto Edmundo kančios nesibaigė būgno nuėmimu. Vos tik jis spėjo atsikvėpti ir išlyginti ištinusias ausis, į kambarėlį, trepsėdama klumpėmis, įsiveržė visa „Bambatrynis“ gvardija. Kerštas buvo muzikinis, triukšmingas ir visiškai negailestingas. Trimitininkas prispaudė savo dūdą tiesiai Edmundui prie kairiosios ausies ir paleido tokią kurtinančią „Gegužinės polkos“ natą, kad poetui iš akių vėl ištryško ašaros. Akordeonistas pradėjo taip įnirtingai tampyti dumples priešais brolių dvynių Kosto ir Kastyčio nosis, kad sukelto vėjo gūsiai išsklaidė paskutinius jų dvasinio įkvėpimo likučius. Būgnininkas, nebeturėdamas sveiko instrumento, pasiėmė tuščią alaus statinaitę ir du metalinius šaukštus, kuriais ritmingai daužė Edmundui per pečius ir rėkė: „Čia tau už džiazą, čia tau už poeziją!“
Muzikinis teroras tęsėsi geras dešimt minučių. Kapela grojo taip garsiai ir baisiai, kad poetai, užsikimšę ausis, pradėjo šliaužti link durų. Edmundas, vis dar svyruodamas, bandė šauktis pagalbos ir deklamuoti eiles apie žiaurų likimą, tačiau kapelos smuikininkas tik dar greičiau džyrino smičiumi per stygas, tuo visiškai užgoždamas poeto dejavimą. Galutinį tašką padėjo kapelos bosistas. Pamatęs, kad poetai jau visiškai palaužti ir pasiruošę bėgti, jis ištraukė suglamžytą natų lapą, įbruko jį Edmundui į ranką ir rūsčiai pasakė:

– Iki ryto sukursi mums linksmą kūrinį apie suplėšytą būgną ir bobiškus kumščius. Jei teksto nebus, kitame poezijos vakare mes grosime asmeniškai tau į ausį visą naktį!

Poetas, supratęs, kad su kaimo kapela, kurioje buvo penkiolika vyrų, juokauti negalima, sugriebė lapą ir tiesiog išsidangino pro langą, palikdamas Petrę vieną didžiuotis savo pergale.

Kitą rytą, lygiai aštuntą valandą, prie kultūros namų durų jau stovėjo visa „Bambatrynis“ kapela. Vyrai buvo nusiteikę rūsčiai, o būgnininkas rankose vis dar gniaužė tą patį metalinį šaukštą. Edmundas atšliaužė drebančiomis kojomis, paraudusiomis akimis ir pagiriotomis smegenimis. Jis ištiesė kapelos vadovui suglamžytą lapelį su, per naktį gimusiu, tekstu. Kapelos bosistas užsidėjo akinius, garsiai perskaitė poeto eiles ir visa grupė akimirksniu nuščiuvo. Tekstas buvo toks:

„Oi, sudaužėm jauną būgną į poeto kietą kaktą,
Petrė mojo iš peties, net užgeso salėj šviesa!
Dingo dvasios, dingo lėšos, poezija gavo traumą,
O kapela „Bambatrynis“ laimėjo šitą dramą!
Rūgsta alus, skamba dūda, bėga poetai pro langą,
Petrės kumštis šią naktelę gavo aukščiausiąjį rangą!“

Muzikantai kelias sekundes iškilmingai tylėjo. Tuomet akordeonistas sumurmėjo: „Palauk, ritmas idealiai tinka polkai...“ Jis čia pat išlapojo dumples, joms pritarė trimitas, o būgnininkas ėmė šaukštais išmušinėti ritmą ant artimiausio stulpo. Daina skambėjo užvedančiai. Kapelos vadovo veidą papuošė, matmenys „šeši ant devynių“, šypsena. Jis stipriai patapšnojo Edmundui per petį, vos nenuversdamas pastarojo ant žemės:

– Genialu! Priimam! Šitas gabaliukas bus tikras gegužinių hitas! Nuostoliai padengti, kūrėjau. Esi laisvas. 

Edmundas giliai atsiduso: pranešė, – ir pasižadėjęs sau, kad daugiau niekada gyvenime ir su niekuo nebesiginčys dėl metaforų, kai netoliese yra Petrė ir kaimo kapela, nusliūkino šalin.
. . .

O „Bambatrynis“, gi nebūt bambatrynis, veltui laiko neleido. Jau kitą savaitgalį vietinėse kaimo gegužinėse daina apie Petrės kumštį ir suplėšytą būgną sukėlė tikrą furorą. Šokėjai kilnojo kojas taip įnirtingai, kad dulkės rūko iki pat medžių viršūnių. Matydamas tokį pasisekimą, kapelos vadovas nusprendė: laikas šturmuoti visos šalies eterį. Muzikantai susimetė pinigų, išsivirė kavos ir nuvyko į artimiausią regioninę radijo stotį, kur įrašė dainą. O tuomet viskas sprogo lyg fejerverkas: Radijo eterio hitas: Populiari sekmadienio sveikinimų koncertų laida pradėjo gauti šimtus laiškų. Visi Lietuvos seneliai, dėdės ir pusseserės norėjo sveikinti vieni kitus tik skambant kūriniui „Petrės kumštis šią naktelę“. Daina skambėjo iš kiekvieno virtuvinio radijo imtuvo nuo Skuodo iki Varėnos. „TikTok“ virusas: Kažkas iš vakarėlio svečių nufilmavo tą lemtingą akimirką, kai Edmundas stovėjo su būgnu ant galvos, o fone grojo naujasis kapelos takelis. Vaizdelis akimirksniu surinko milijonus peržiūrų. Jaunimas pradėjo naują iššūkį – šoko polką su puodais ant galvų. Televizijos šou: „Bambatrynis“ buvo pakviestas į populiarią penktadienio vakaro televizijos laidą. Jie koncertavo tiesioginiame eteryje, o specialiajai viešniai – Petrei, kuri studijoje sėdėjo su jau geltonuoti pradedančiu „fanaru“, laidos vedėjas įteikė simbolinį auksinį būgną.

Edmundas, Kostas ir Kastytis taip pat gavo savo šlovės minutę. Jie tapo žinomi kaip „poetai, nukentėję už meną“. Jų poezijos knygų tiražai, kurie anksčiau dulkėjo knygynų lentynose, buvo išpirkti per kelias dienas. Tiesa, pirkėjai tikėjosi ten rasti eilių apie muštynes, o ne apie rudeninį ilgesį.

Galiausiai daina tapo neoficialiu visų Lietuvos poezijos festivalių himnu. Nuo to laiko joks poetas nebebandė kelti balso ar ginčytis dėl savo genijaus statuso, nes visi žinojo: už kampo visada gali laukti „Bambatrynis“ ir nauja, dar iškilesnė Petrės šukuosena.

Baltoji plunksna

    Gegužės naktis alsavo šiluma ir kvepėjo bundančia žeme, bet Vlada šio pavasario vyksmo nejautė. Ji sėdėjo terasoje, sustingusi, iki baltumo įsikibusi į medinius kėdės rėmus, ir žiūrėjo į aklą tamsą. Miegas neguodė – mintys buvo juodesnės už šį pavasario naktinėjimą, slegiančios ir lipnios tarsi derva.
Pečiai gailiai krūpčiojo nuo sulaikomo, giliai gerklėje gniaužiamo raudos garso. Ašaros be paliovos tekėjo jos raukšlėtais skruostais. Vlada jų nešluostė. Jos sruvo giliais gyvenimo įrėžiais ir, neturėdamos kur įsikibti, viena po kitos sunkiai biro žemėn, drėkindamos vėsias, dulkėtas terasos lentas.

– Kvailė... aš, – sušnibždėjo ji į glūdžią tuštumą, o balsas išdavikiškai suvirpėjo, nuaidėdamas per tylų kiemą.

Prieš akis iškilo praeitis. Metai, prabėgę nuolatiniame bėgime ir stingdančioje baimėje. Ji bėgo klupdama, keldamasi ir vėl bėgdama per gyvenimo brūzgynus. Tarsi paukštė savo nuogus paukščiukus sparnais glėbė nuosavą dukrą – tą pačią, kuriai atidavė gražiausius, šviesiausius savo metus. Saugojo ją pilyje, kurios sienas pati lipdė iš savo sveikatos, vilčių ir ramybės likučių. Kasnakt baiminosi, kad mažylė nesušaltų, saugojo nuo mažiausių gyvenimo gūsių, pati pasitikdama kiekvieną likimo smūgį pirmoji. Paskutinį duonos kąsnį atidavė, pati likdama alkana, kad tik vaikas nieko nestokotų. Šventai tikėjo, kad ši pasiaukojimo duona užaugins dvasinį dėkingumą.

Tačiau dukra tiesiog grubiai perbraukė per jos gyvenimą, palikdama motiną vieną su svetimomis skolomis, tuščiais, dabar jau svetimais namais ir gilia, nedylančia išdavyste.

Sodas aplinkui putojo žydinčiomis obelimis, liejo saldų aromatą, bet Vladai tas kvapas atrodė tamsus, slegiantis ir dusinantis. Ji prisiminė senas jaunystės pamokas. Kai tave išduoda svetimi, tu atsilaikai. Taip, skauda, taip, pakerta kojas, bet sulinksti lyg lanksti epušė prieš vėtrą – giliai įleidusi šaknis į savo teisybę – ir vėliau vėl išsitiesi link saulės. Svetimo smūgis turi aiškią ribą. Tačiau kai išduoda artimiausias – tas, kuriam atidavei savo kraują, sielą ir visas nemiegotas naktis, – pasaulis sugriūva be jokio triukšmo, tiesiog subyra į pelenus. Vlada prisilietė prie krūtinės. Skausmas buvo fizinis, aštrus, deginantis ir paralyžiuojantis. Ji jautėsi tiksliai taip, tarsi kas būtų amputavęs dalį širdies – be anestezijos, grubiai, palikdamas tik kraujuojančią, tuščią ertmę.

Rytas artėjo lėtai, mieguistas rūkas pamažu sklaidėsi virš žolės, o pilkšva aušros šviesa iš tamsos plėšė obelų lajas ir ryškino sodo kontūrus. Staiga terasos laipteliais, tarsi plauktų virš rasos, tyliai užlipo vyras. Jis dėvėjo paprastą, šviesų paltą, o jo žingsnių nesigirdėjo – net sausi pernykščiai lapai nesutrūkčiojo po jo kojomis. Vlada nesukruto, neturėdama jėgų nei bijoti, nei stebėtis. Neprašytas svečias ramiai atsisėdo ant gretimos kėdės. Nuo jo sklido keista, raminanti šiluma, kvepianti šviežiais obelų žiedais ir medumi.

– Tu ne viena, Vlada, – ištarė jis. Balsas buvo švelnus, bet tvirtas, jame skambėjo tūkstančių metų išmintis ir ramybė.
Vlada liūdnai nusišypsojo, net neatsisukdama į jį:
– Kas tu toks? Ko tau reikia iš senos kvailės?
– Aš tavo angelas sargas, – ramiai atsakė jis, o jo žvilgsnis glostė bundantį sodą. – Atėjau palaikyti tavo širdies, kol ji pamažu pradės gyti.
Moteris karčiai šyptelėjo, nukreipdama žvilgsnį į pilkėjančias tolumas. Ji tikėjosi išgirsti pamokslus, priekaištus arba tuščias, nuvalkiotas paguodos frazes, tačiau angelas tik tyliai, atsargiai paėmė jos sužvarbusią ranką. Tą pačią akimirką dingo visą kūną kaustęs dvasinis stingulys. Švelni šiluma iš jo delno pradėjo tekėti Vlados gyslomis, pasiekdama tą tuščią, sužeistą vietą krūtinėje.
– Ji išėjo... – sušnibždėjo Vlada, o nauja ašarų banga, šįkart lengvesnė, šiltesnė, nuplovė skruostus. – Viską, viską jai atidaviau. Kodėl?
– Nes tu moki mylėti, Vlada. Tai tavo dovana, didybė, o ne klaida, – ištarė angelas, žvelgdamas į pirmuosius kylančios saulės spindulius, kurie nudažė obelų viršūnes rausva spalva. – Jos poelgis yra jos pačios kryžius. O tavo vilties sparnai tik sužeisti, bet nesulaužyti. Amputuota širdies dalis neužaugs iš naujo, bet likusi dalis išmoks plakti dėl tų, kurie verti tavo šilumos. Ir dėl tavęs pačios.
Vlada užsimerkė, leisdama rytmečio vėjui nugairinti veidą. Pirmą kartą per šią ilgą, košmarišką gegužės naktį ji giliai ir lengvai įkvėpė gaivaus oro. Kai atsimerkė, kėdė šalia buvo tuščia, o kieme tyliai čiulbėjo pirmieji prabudę paukščiai. Tačiau ant medinio stalo, šviesos spindulyje, gulėjo maža, balta paukščio plunksna.
Vlada atsargiai ją paėmė. Vos prisilietus, plunksna pamažu ištirpo jos delne, palikdama švelnų, vos matomą sidabrinį švytėjimą ant odos ir neįtikėtiną, gilią vidinę ramybę. Tai buvo gydantis prisilietimas, visiškai numalšinęs fizinį gėlą.

Įžengusi į kambarį, ant palangės ji pamatė dar vieną stebuklą – sena, nykstanti ir jau džiūvanti gėlė buvo išskleidusi ryškų, raudoną žiedą, kuris gręžėsi į saulę. Šalia jo gulėjo senas, laiko pageltintas jos jaunystės dienoraštis. Vartydama dulkių kvapu dvelkiančius puslapius, Vlada suprato didžiąją angelo pagalbą: ji pamatė save ne kaip palaužtą auką, o kaip stiprią, ištvermingą moterį, jau įveikusią dešimtis gyvenimo audrų. Angelas nesugrąžino prarastų pinigų, bet sugrąžino jai pačią save. Širdyje, vietoje juodos nakties tamsos, suvirpėjo silpna, bet tikra viltis. Ji žinojo – ji gyvens.

* * *
Praėjo trys mėnesiai. Gegužės naktų vėsą pakeitė pilna, tvanki rugpjūčio branda, žolėje vakarais garsiai griežė žiogai, o sodas už lango linksmai sviro nuo sunkių, raudonšonių obuolių naštos. Vlada sėdėjo toje pačioje terasoje, tačiau jos rankose šįkart buvo ne ašaromis sudrėkusi skarelė, o storas sąsiuvinis odiniais viršeliais, pilnas naujų užrašų.
Dukra daugiau nebeieškojo kontakto, jos pėdos gyvenime ištirpo tarsi dūmas. Teisiniai reikalai dėl užkrautų skolų vis dar vilkosi teismų koridoriuose, tačiau baimė, anksčiau gniaužusi gerklę ir neleidusi įkvėpti, buvo visiškai išsisklaidžiusi. Kaskart, kai antstolių laiškai ar staiga užklupusios slegiančios mintys bandydavo sugrąžinti praeities naktinį košmarą, Vlada ramiai pažvelgdavo į savo dešinįjį delną. Sidabrinis švytėjimas seniai išblėso, tačiau odos šiluma toje vietoje niekur nedingo. Tai buvo jos slaptas skydas.

Ji ėmė lankyti vietos bendruomenės namus. Pasirodė, kad aplinkui, tarp pilkų daugiabučių ir senų sodybų, yra pilna žmonių, kurių širdys taip pat buvo vienaip ar kitaip likimo amputuotos. Vlada pradėjo organizuoti rankdarbių ir kvepiančios žolelių arbatos popietes vienišoms moterims. Jos namai, anksčiau skendėję slegiančioje, kankinančioje tyloje, pamažu prisipildė gyvo juoko, porcelianinių puodelių skambesio ir nuoširdžių, gydančių pokalbių. Ji nebebėgo klupdama ir nebeglobojo kitų viršydama savo jėgas, tarsi paukštė paukščiukų, – ji tiesiog buvo šalia, ramiai dalinosi ta ramybe ir šviesa, kurią jai paliko baltoji plunksna.

Vieną vakarą, išlydėdama paskutinę viešnią į vėsią prietemą, Vlada prie medinių vartelių pastebėjo nedidelį krepšelį, pilną kvepiančių miško uogų. Ant jo nebuvo jokio raštelio, jokio vardo, tik ant viršaus gulėjo maža, balta paukščio plunksna. Moteris švelniai nusišypsojo ir pažvelgė į tamsėjantį, pirmosiomis žvaigždėmis nusėtą dangų. Širdis, nors ir pažymėta gilaus rando, plakė stipriai, ritmingai ir drąsiai. Ji nebuvo viena. Ji vėl mokėsi skraidyti.

* * *
Spalio vidurys nuspalvino sodą sodriomis aukso ir purpuro spalvomis. Žemė kvepėjo vėsia drėgme ir krentančiais lapais, kurie šnarėjo po kojomis ir atrodė tarsi minkštas kilimas. Vlada stovėjo terasoje, vilkėjo šiltą megztinį, stebėjo, kaip vėjas gainioja nukritusius medžių lapus. Jos veidas jau nebuvo tas, kuris skendėjo pavasario tamsoje – raukšlelės aplink akis dabar liudijo ne tik išgyventą gėlą, bet ir pamažėle sugrįžtantį gebėjimą šypsotis.
Teismo procesas dėl dukros paliktų skolų galiausiai pasibaigė. Teisininkas, kurį Vlada sutiko bendruomenės namuose, padėjo įrodyti, kad parašai ant dokumentų buvo suklastoti. Finansinė našta, kuri gegužės naktį atrodė kaip nepakeliamas mirties nuosprendis, ištirpo. Tačiau didžiausia pergalė buvo ne teismo salėje, o jos krūtinėje. Širdies žaizda užsitraukė, bet... randas liko.

Vlados organizuojamos arbatos popietės peraugo į kažką didesnio. Bendruomenė jai skyrė nedideles patalpas, kuriose ji įkūrė „Vienišų sielų namus“, į juos susibėgdavo tie, kurie ieškojo paguodos, dvasinės šilumos ar tiesiog puodeliui arbatos. Ji jau nebesiekė gelbėti viso pasaulio, kaip darydavo anksčiau, tačiau jos rami dvasinė jėga traukė žmones tarsi švyturys laivus gūdžią naktį.
Vieną vėlyvą popietę, kai už lango pradėjo snyguriuoti pirmasis, ankstyvas rudens sniegas, į „Vienišų sielų namų“ duris kažkas nedrąsiai pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo jauna moteris su vaiku ant rankų, drebanti nuo šalčio, pasiklydusi savo audringo gyvenimo labirintuose.
Vlada priėjo prie jos, švelniai paėmė už sužvarbusios rankos ir pajuto, kaip jos pačios dešiniajame delne trumpam vėl plūstelėjo ta pati sena, pažįstama angelo šiluma. Ji pažvelgė į nepažįstamąją ir suprato – paukštė jos krūtinėje ne tik pakilo skrydžiui, bet dabar mokė skristi kitus.

– Užeikite, – švelniai ištarė Vlada. – Čia šilta. Jūs – ne viena.

Virš durų, virpėdama nuo rudeninio vėjo gūsio, tyliai suposi maža, balta paukščio plunksna, sauganti šių namų ramybę.

Adomo Dievas

   Aukštupio kaime visi žinojo, kad Adomo pirkia yra kitokia. Ji stovėjo ant kalvos, kur saulėlydžiai pirmiausia nudažydavo langus tirštu, žėrinčiu auksu, o ryto rasos laukuose spindėdavo lyg išbarstytos gegučių ašaros. Net ir oras čia nebuvo tiesiog deguonis – jis kvepėjo pirmykščiu šilu, medumi ir ką tik nupjauta žole, kurioje dar virpėjo gyvybė. Pačiame seklyčios gale stovėjo sena, ąžuolinė krikštasuolė. Ji visada būdavo išpuošta: pavasarį – mėlynomis žibuoklėmis, vasarą – laukiniais lubinais ir ramunėmis, o rudenį – ugniniais šermukšniais. Adomui tai buvo garbingiausia vieta, kurioje Dievas galėjo su juo kalbėti per kiekvieną žiedlapį.

Vieną niūrią popietę, kai danguje tvenkėsi sunkūs audros debesys, o gamta nuščiuvo laukdama pirmųjų lašų, prie Adomo vartų pasirodė Jonas, kurio širdyje tebevirė senas įniršis dėl pievos – to derlingo žemės lopinėlio, kurį prieš trejus metus nusiaubė Adomo avys. Jonas nešiojosi pyktį kaip sunkų akmenį po kaklu, kuris neleido jam matyti nei saulės, nei kaimyno gerumo. Jis tikėjo rūsčiu Dievu, kuris baudžia už klaidas, todėl Adomo šviesa jam buvo nesuprantama. Tad įžengė į seklyčią pasiruošęs išlieti visą, per tą laiką susikaupusią, tulžį. Tačiau pamatęs gėlėmis išpuoštą krikštasuolę, akimirkai neteko amo. Kambaryje tvyrojo ne tyla, o kažkokia senovinės šventovės aura, kurioje kiekviena dulkelė šoko saulės spindulyje.

— Užeik, Jonai, — ramiai tarė Adomas, nukreipdamas žvilgsnį į kaimyną, kuriame nebuvo nei šešėlio kaltės ar baimės. — Sėskis į garbingą vietą. Šiandien gamta meldžiasi prieš lietų, pasimelskime ir mes, kad nepamestume ramybės.

Jonas klestelėjo ant suolo, ir staiga pajuto, kaip jį apglėbia nepaaiškinama šiluma. Tai buvo meilė žmogui – ne už nuopelnus, o už tai, kad jis yra. Adomas žiūrėjo į kaimyną ne kaip į priešą, o kaip į pavargusį keliauninką, kuriam reikia atgaivos.

— Mano Dievas, Jonai, nedėvi erškėčių, — tyliai, bet tvirtai ištarė Adomas. — Jo rankų ir kojų vinys nekausto. Jis laisvas ir begalinis kaip šis horizontas. Kaip aš galėčiau tave skriausti ar nešioti nuoskaudą, kai matau tave Jo meilės šviesoje? Mes esame po tuo pačiu apsiaustu, Jonai. Ir tavo skausmas yra mano skausmas.

Lauke pratrūko lietus, tačiau tai nebuvo rūsti, plakanti audra. Tai buvo didinga, gaivi pyla, šventas krikštas ištroškusiai žemei. Milžiniški lašai su džiaugsmingu trenksmu krito ant dulkėtų klevų, nuplaudami visą vasaros nuovargį ir pilkumą, kol miškai ir laukai suspindo sodria, pirmaprade žaluma. Jonas sustingęs klausėsi šios galingos stichijos simfonijos – kiekvienas lietaus dūžis į pirkios stogą jam skambėjo lyg dieviškojo orkestro akordas, pamažu naikinantis aštrias pykčio šukes sieloje.

Adomo balsas, skaidrus ir tvirtas, įsipynė į lietaus gausmą lyg tyriausia giesmė, užpildydama kambarį ramybe, kuri didesnė už bet kokį žmogaus pyktį. O pro atvirą langą, nešini giesme, vidun šmurkštelėjo paukščiai – maži vilties pranašai. Jų giedojimas per patį liūties įkarštį tapo gyvu įrodymu, kad Adomo Dievas nesiunčia bausmių, Jis šypsosi per gamtos galybę, primindamas, kad po kiekvienos audros ateina nušvitimas, o po kiekvienos nevilties – begalinė Tėvo meilė.

Tą akimirką Jonas suprato: didingiausia gamtos ir Dievo šventovė yra ne bažnyčios mūrai, o meilė, kurią vienas žmogus gali padovanoti kitam, tiesiog leisdamas jam prisiglausti.

Dvi paskiros upės

   Niekas Klementinai į dantis nežiūrėjo. Tėvas, kurio visi klausė ir bijojo, trenkęs į stalą kumščiu, išbūgnijo:
– Kokį parinkau, už tokio ir tekėsi, ubagų mano giminėje nereikia!

Visą naktį mergina, mylėjusi tik savo Pranelį, praraudojo, prašlapino mergautinę pagalvę. Sapnuose ji dar bėgo pabarėliais prie jo prisiglausti, o ir pastarasis į ją žvelgė meilės pilnomis akimis. Abu vylėsi, kad dardant vežimaityje į bažnytėlę jiems skambės vestuvių varpai... Taip jai gėlė širdį. Žinojo, prieš tėvo valią nepapūsi. Jei jau įsikabino kokios užmačios, mirk – gyvenk, bet savo padarys. Tik ji nesuprato, kodėl tyli motina, kodėl jos nė žodeliu neužtaria. Ašaroms byrant, pro akis prabėgo jos nerūpestingai šviesios dienos, trumpi vakariniai pasimatymai. Virpėjo, salpėjo jos širdis, atrodė, Pranelis kužda meilius žodžius, liečia lūpomis jos lūpas.

– Taip reikia, – lyg kirviu nukirto jos gimdytoja, kai Klementina jos paprašė, kad perkalbėtų tėvą, kada meldė jos neišduoti už nemylimo, penkiolika metų vyresnio. Kai prisipažino mylinti kitą.

Kai ėmė artėti toji „sūdna“ diena, mergiotė vis dar tikėjosi, kad Pranelis ims ir pagrobęs ją, slapta išveš ten, kur ji bus šalia jo laiminga. Į neviltį krito, kada suprato, jog be skatiko dar niekur niekas nepritiko. O namiškiams ruošiantis vestuvėms, galutinai susitaikė su tokiu savo likimu.

Vestuvių rytą Klementina lyg nusikaltėlė įsėdo į važį šalia Jurgio ir galvą nuleidusi, paskendusi ašarose, išvyko sumainyti žiedų. Išrinktasis, niekas jo adresu negalėjo pasakyti blogo žodžio, buvo doras ir netingus žmogus, ne vieną apšoko darbštumu. Gal per tuos darbus ir pačios neturėjo laiko pasieškoti, tad tą reikalą pavedė piršliui Butnoriui. Na, o pastarasis ir sukirto delnais su Klementinos tėvu.

– O ko dabar ne žentas? – merkė akį piršėjui po trečios taurelės tėvas. – Vyras stotingai nuaugęs, galvą ant pečių turi, veislė, mįsliju, irgi yra, o ir mūsų Klementina yra ne iš kelmo spirta, merga jau prisirpusi, sujungsim porą pagal Dievo norą! – pylė piršliui – melagiui ketvirtą.
Viskas buvo su tuo Jurgiu gerai, tik jausmingumo jam tėvai nebuvo užprogramavę. Tad taip ir sėdėjo šalia savo raudančios jaunosios, nes jam atrodė, kad taip ir turi būti – visos mergos taip, verkia, verkia... o po šliūbo, žiūrėk, jau ir šypsosi, kvatoja. Ašarų nė „spago“ nelikę. Na, o kai vaikai pabyra, taip ir užmiršta visas tas kvailas romantikas, doriausiomis pačiomis tampa.

– Nuooo!.. – ragino žirgą, o tas, uodegą išrietęs, ėjo per miestelį žaibu. Važnyčiotojas sėdėjo išdidus, gi staininiu lakdino prie altoriaus savo išsirinktąją.
Taip du, per prievartą, sujungti gyvenimai, kaip tos dvi paskiros upės, po priesaikos prieš Dievą ir pasiliko po vienu stogu. Medaus nekopinėjo, nes poros naktys nebuvo saldžios, tik iš reikalo, tiktai sutuoktinių pareigos atlikimas. Klementina bodėjosi Jurgiu, jo šeriuotais skruostais, nujautė – tėra daiktu, kuriam nepriklauso nei švelnumas, nei meilios glamonės. Jurgis irgi nematė reikalo savo moterį pamaloninti, užvirsdavo lyg koks primirkęs rąstas, šnopuodavo, riaumodavo... Tuo metu jai atrodė, kad Jurgis yra panašus į įsiutusį bulių. O kai po to nemalonaus niurkymo atsukdavo jai nugarą ir imdavo triūbyti, Klementinai jį jau norėjosi užmušti. Savo „pirmąją naktį“, kurią svajojo apturėti tik su mylimu Praneliu, ji atsimins kaip baisiausią košmarą.

Dienos bėgo, bet tuose jų santykiuose niekas nesikeitė. Kai tas pats grubus ritualas kartojosi kas naktį, ji ėmė vengti anksti gultis. Pateisinimui vis atrasdavo nebaigtų darbų, stengėsi išvengti nemylimo vyro prievartinės egzekucijos, tos šeriuotos krūtinės, smirdančių taboka ūsų. Jurgio neapkentė, juk jį laikė nelaimės kaltininku.
Kai pajuto, kad kažkas darosi su ja ne taip, moteriška nuojauta pasakė: „laukiesi“. Jurgis, sužinojęs naujieną iš savo motinos, atrodė tarsi būtų užkariavęs visą pasaulį. Vos įžengęs į trobą, pripuolė ir stipriai apkabino Klementiną.
– Oi, gražiai pilna mano pačiutė, oi gyvybės pilna, – bučiavo jos skruostus. – Atmink, kol tik jėgos leis, mylėsiu tave.
Klementina, dantis sukandusi, ilgai kentė tuos jo „pamaloninimus“, bet kai pilvas ėmė lipti ant nosies, Jurgiui ištarė griežtą:
– Gana! Užteks čia mane maigyti! Vaiko pagailėk! – išstūmė lauk visą pasibodėjimą juo. – Ir žinok, tavęs niekada nemylėjau ir prievarta mylimas nebūsi! – tėškė taip, kad Jurgis pritūpė.
Jis žmonos pykčio nesuprato, stovėjo sutrikęs ir mirkčiojo akimis. Klementina Jurgiui paliko dvigulę lovą, o pati išsikraustė į seklyčią. Jurgis buvo geros širdies žmogus, tad nekėlė rankos, tik sėdėjo vienišas prie krosnelės, o krūtinėje jautė ylos dūrį.
Vieną speiguotą naktį Klementina „subiro“, lopšyje sukrykštė nauja gyvybė.
– Jurgi, būk Dievo pagarbintas, – pribuvėja klojo jam dukrelę į glėbį. – Suteik tėvišką palaiminimą.
Kai priglaudė savo pirmagimę, Jurgio krūtinėje tapo šilta. „Viešpatie, pažadu, mylėsiu šią mažą būtybę labiau už save, apsaugosiu ją nuo visų gyvenimo vėjų“, – mintyse prisiekė jis, braukdamas ašarą.

Praėjo keli mėnesiai. Vieną vakarą, kai lauke pūga negailestingai draskė obelų šakas, į duris kažkas pasibeldė. Jurgis buvo išėjęs į tvartą, tad Klementina viena pravėrė duris. Ant slenksčio stovėjo jis. Pranelis. Sulysęs, bet tomis pačiomis karštomis akimis.
– Klementina, bėkim, – sušnabždėjo jis, tiesdamas rankas. – Turiu sutaupęs pinigų, pasislėpsim mieste. Negaliu žiūrėti, kaip tu čia vysti.
Klementinos širdis sudrebėjo. Akimirką prieš akis iškilo visos jos svajonės, bet rankos dar stipriau suspaudė šiltą, miegantį kūdikį. Ji pažvelgė į šiltą trobą, į lopšį ir į artėjančią Jurgio žibinto šviesą kieme.
– Per vėlu, Praneli, – tyliai, lyg pati sau, ištarė ji. – Mano gyvenimas jau „subiro“ į šį lopšį. Eik, kol Jurgis nepamatė.
Ji užvėrė duris, užrakindama savo praeitį nakties šaltyje.

Kai Jurgis įėjo į vidų, nusipurtė sniegą ir paklausė:
– Kas ten buvo, pačiute?
Klementina priėjo prie jo ir pirmą kartą pati, savo noru, apkabino ir pabučiavo į skruostą.
– Tik vėjas, Jurgi, – atsakė ji žiūrėdama į ugnį. – Tik pavasario ieškantis vėjas.

Šviesa po obelimis

   Marija sėdėjo panamėje ant vyro rankomis sumeistrauto suolelio. Jos žvilgsnis klaidžiojo po sodą, kuris šiemet pratrūko vešliu žydėjimu, žadėdamas gausų derlių. Moteris akimis glostė jaunų medelių kamienus ir slydo per ką tik nupjautą, drėgmę tebegeriančią veją. Oras tirštas, persisunkęs salsvu žolės kvapu.
Sena sodyba, kadaise prikelta darbščių rankų, dabar priklausė jos šeimai. Namas stovėjo lyg pavargęs milžinas – per dešimtmečius jo pečiai kiek susmuko, pamatų akmenys įaugo į velėną, tačiau žvilgsnis, nukreiptas į horizontą, išliko orus.
– Sveika, – kaip ir kiekvieną rytą, sušnabždėjo ji žemei ir samanotam akmeniui po gonkomis.
Marija bandė įsivaizduoti, kaip tie svetimi, seniai išėję žmonės atrideno jį čia. Ji jų nepažinojo, tik iš nuogirdų žinojo buvus juos kaimietiškai atkaklius. Jie puoselėjo šį sklypą dar tada, kai čia nebuvo nė vienos obels, tik plikas laukas ir vėjas. Kiekviena sodybos plyta saugojo po istoriją. Marija prisiminė tėvo pasakojimus, kaip karo metais prosenelė po grindimis slėpė paskutinį maišą grūdų – ne sau, o kitam pavasariui, kad žemė neliktų alkana. Tie grūdai tada tapo gyvybės duona ne vienai šeimai. Šiandien tas pats noras išlikti pulsavo jos sode, pavirtęs vešlia žaluma ir medžių viršūnėmis, kurios kilo į dangų nešdamos žalią viltį.
Pažvelgė į langines. Jos buvo dažytos dangaus mėlynumu, kuris per dešimtmečius išbluko iki pilkšvos skaidrumos. Už tų langų susigėrė viskas: pirmieji kūdikių riksmai, tylios maldos per sausras ir dainos, skambėjusios nuėmus derlių. Sodyba nebuvo tik pastatas – tai buvo gyvas organizmas, išaugęs iš to pačio juodžemio įšalo, kaip ir šios obelys.
– Ar pamenate juos visus? – paklausė, delnu liesdama vėsų pamatą.
Žemė atsakė per seną šulinį. Kai Marija sėmė vandenį, jo volas girgžtelėjo tarsi seno žmogaus balsas. Tai buvo aidas tų, kurie čia vaikščiojo basomis, jautė tą pačią rasą tarp kojų pirštų ir tą pačią po lietaus garuojančią juodžemio šilumą. Marijos meilė šiam kraštui nebuvo išmokta iš knygų – ji paveldėta su senojo, jau iškirsto sodo kvapu. Vietoj ligotų medžių ji pasodino naujus, prižadėdama tęsti gyvybės ratą.
Prie verandos vis dar tebevešėjo senas jazminas. Jį kadaise pasodino pirmoji šeimininkė. Marija rūpestingai apipjaustė išsikerojusį krūmą, palikdama jį kaip gyvą atminimą. Nors sodintojos seniai nebebuvo, kiekvieną vasarą jazminas apsipildavo sniego baltumo žiedais, tarytum sakydamas: „Aš vis dar čia, aš saugau namus“. Tai buvo grandinė, kurios neįmanoma nutraukti. Kiekviena karta pridėdavo po akmenį, po vaismedį, po meilės lašą, kol ši vieta tapo šventove.
„Aš nesu čia viena“, – suprato ji, žiūrėdama į baltą sodo rūką. Už jos nugaros stovėjo visi tie, kurie statė, sodino ir tikėjo. Žemė saugojo jų žingsnius, ašaras ir džiaugsmą, paversdama visa tai kvapniu pavasario oru. Atsistojusi ji pajuto, kaip širdimi prilipo prie šio kampelio. Kiekvienas žingsnis buvo lyg bučinys žemei, kuri niekada neišduoda, kol ją puoselėji.
Pakilusi nuo suolelio, Marija užlipo girgždančiais laiptais į palėpę. Ten, tarp dulkių sūkurių ir pageltusių žurnalų, ji aptiko juos – sunkius, iš tamsaus medžio išskobtus kurpalius. Jie gulėjo kampe, apraizgyti voratinkliais, bet vos paėmusi vieną į rankas, moteris pajuto malonų svorį. Medis buvo nugludintas iki švelnumo – kažkas jį tūkstančius kartų lietė delnais. Tai nebuvo šiaip įrankiai, tai buvo meistro, pelniusio šeimai duoną, palikimas.
Marija išsinešė kurpalius į sodą ir išrikiavo juos žolėje.
– Žiūrėk, – sukuždėjo ji žemei, – tai laiškai iš praeities.
Žemė pritarė švelniu obelų šlamėjimu. Šie kurpaliai matė, kaip gimė batai, matavę kiekvieną šio sklypo pėdą. Marija įsivaizdavo žmogų, sėdintį ant slenksčio, traukiantį dervuotą siūlą per storą odą, kol jo mintys sukosi apie būsimą sėją. Šis medis jungė ją su tuo žmogumi. Kurpaliai buvo tiltas tarp pėdos, bato ir dirvos. Seniau žmonės batus taupė – brido basomis per purvą ir rasą, persimetę apavą per petį, ir tik ties bažnyčios šventoriumi apsiaudavo, kad į Dievo namus neįneštų žemės.
Ant medienos ji pastebėjo mažas įrantas – galbūt žymes, paliktas peilio taikant batą prie užsakovo kojos. Šiame paprastame daikte slypėjo giminės ištvermė. „Mes nebuvome klajokliai, – mąstė ji. – Mes buvome įsišakniję.“
Obelų žiedlapiai pamažu krito ant patamsėjusio medžio, tarsi pati gamta norėtų papuošti tai, kas liko iš žmogaus būties. Moters rankos kvepėjo palėpės dulkėmis, bet širdyje buvo ramu. Ji suprato: kol saugos šiuos daiktus, kol jaus jų svorį, tol senojo šeimininko žingsniai aidės šiame kieme. O žemė juos girdės. Ji visada girdi tuos, kurie ją gerbia.
. . .
Tą naktį sodyba nutilo. Vėjas nurimo, o saulės šiluma dar kurį laiką virpėjo Marijos skruostuose, kol ji nė nepajuto, kaip prisnūdo. Ją užplūdęs sapnas nusidažė sidabru – tokiu skaidriu, kokį sukuria tik pilnatis.
Visas kiemas skendėjo baltoje šviesoje. Žiedai atrodė nebe rausvi, o lyg išlieti iš šalto vaško, šviečiantys iš vidaus. Po didžiausia obelimi, ten, kur žemės pulsas buvo stipriausias, ji išvydo tris figūras. Nuo jų sklido ramybė.
Tai buvo jie – namo šeimininkai. Vyras, vis dar laikantis odos gabalą, jo pati su pilna gėrybių prijuoste ir sūnus giedru veidu. Jie nekalbėjo, tačiau jų buvimas užpildė erdvę. Jų žvilgsniai klaidžiojo sienomis, šakomis, kol galiausiai sustojo ties Marija.
Šeimos galva lėtai pakėlė ranką. Jo delnas, toks pat šiurkštus kaip rasti kurpaliai, ore nubrėžė apsaugos ženklą – bežodį palaiminimą, tvirtą kaip šio krašto ąžuolas.
– Mes padėsime jums saugoti šią vietą, – sušlamėjo vėjas jų lūpomis. – Kad turėtumėte kur grįžti. Kad turėtumėte kuo tikėti.
Senoji moteris nusišypsojo, ir tas šypsnys nuvilnijo per sodą kaip švelnus virpulys. Marijai pasirodė, kad ji visada juos pažinojo. Palaiminimas gulė ant jos pečių kaip lengva antklodė, žadėdamas derlingas vasaras. Tai buvo pažadas, kad žemė niekada neliks tuščia, kol bus kas ją myli.
Kai mėnulis pasislėpė už debesies, figūros ištirpo, palikdamos tik dar stipresnį jazminų ir obelų žiedų kvapą.
Marija pabudo. Pasilenkusi palietė žemę – ji buvo vėsi, bet širdyje juto nepaaiškinamą šilumą. Keliai buvo apkritę žiedlapiais, o palėpėje rasti kurpaliai žėrėjo mėnesienoje kaip brangiausias turtas.
Ji žinojo – jų šeima šiame kieme saugi. Nes tie, kurie čia gyveno prieš juos, niekur neišėjo. Jie pasiliko šioje dirvoje: kartu laukia pavasario, drauge brenda per vasaros karštį, šlama rudenio lapuose, o žiemą puošia mylimą žemę tyliomis, baltomis snaigėmis.
Matyti mažiau

Miegančioji

Kai vidurnakčio varpas sudaužo tylą, senoji gatvelė nusimeta kasdienybės kaukę. Laikas čia tampa tirštas lyg sakai, o erdvė išsiplečia – grindinio akmenys pradeda šnabždėti seniai pamirštas maldas. Žibintai čia nėra tiesiog šviesos šaltiniai; tai uždarytos žvaigždės, naktiniai sargai-rūpintojėliai, kurių stikliniuose gaubtuose virpa įkalinta amžinybė. Jie nušviečia kelią praeiviui, kurio žingsniai aidi ne tik gatvėje, bet ir praeities koridoriuose, palydėdami jį į namus, kvepiančius laiko dulkėmis ir levandų ramybe.

Dangaus juodame aksome, tarp mirgančių galaktikų, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia stūkso ne kaip mūras, o kaip sustingusi baltoji šviesa. Ji – tarsi mistinė nuotaka, kurios šydas supintas iš tūkstančių širdžių plakimo. Vienu sparnu ji liečia miegančius stogus, kitu – pasineria į Neries gelmę, kurios vandenys ne teka, o dainuoja giliu, gomuriniu žemės balsu, pasakodami istorijas apie tuos, kurie išėjo ir niekada negrįžo.

Miestui nugrimzdus į sapnų vandenyną, į šventorių nusileidžia Angelas – jo sparnai sudaryti iš sidabrinio mėnesienos audinio. Jis brenda krantu, kur kiekviena žolė po jo kojomis virsta žėrinčiu smaragdu. Angelas prisėda prie upės, kurioje mirgantys žiburių atspindžiai gyvena savo atskirą gyvenimą – jie nardo po vandeniu tarsi auksinės žuvys. Jis meldžiasi už sielas, iškeliavusias į „ašarų pakalnę“, ir laimina kūdikius, kurių pirmas riksmas šiąnakt suvirpina žvaigždes. Angelas stebi tiltą – milžinišką akmeninį drakoną, sujungusį du pasaulius. Jis mato gijas, jungiančias žmones, nors jie patys jaučiasi vieniši.

„Kokie vienas kito aidai...“ – suminkštėja Angelo lūpos, žvelgiant į gulbes. Jo akyse paukščiai nėra tik gyvūnai – tai įsikūnijusi šviesos ištikimybė. Jis žino: jų meilė yra nevystanti sielos gėlė, kurios kvapas pasiekia net dangaus skliautus. Net kai ruduo nudažo pasaulį pilkai, aplink šią porą pražysta eteriniai sodai, o jų kaklų susipynimas sukuria šventą geometriją, kuriai nusilenkia pati naktis.

Tačiau tą akimirką, kai tamsa tapo giliausia, orą perplėšė šūvis – juoda skylė tyloje. Angelas matė, kaip viena gulbė krito, o jos siela išsprūdo kaip baltas rūkas. Kita gulbė klykė balsu, kuriame tilpo visas pasaulio skausmas, ji snapu lietė vandenį, bandydama sustabdyti tekantį laiką. Tačiau upė, alkana aukų, pagriebė paukščio kūną ir nusitempė į savo povandenines menes. Angelas stovėjo bejėgis, o jo ašaros krisdamos į upę virto skaidriais deimantais, skambiai atsimušančiais į bangas.

– Kodėl?! – sušuko jis, ir jo balsas privertė sutrūkti nakties tylą. – Už ką?

Viešpats tylėjo, nes naktį net dievybės sapnuoja pasaulio pabaigą.

Vieniša gulbė kilo vis aukščiau, kol pasiekė vietą, kur oras virsta šviesa. Suskleidusi sparnus, ji krito žemyn – ne į mirtį, o į amžiną susitikimą. Jos širdis sprogo nuo gėlos, virsdama tūkstančiais krintančių žvaigždžių.

Jaunas skulptorius, kurio rankos jautė akmens širdies plakimą, nubudo nuo nežemiško švytėjimo.

– Angele, ar tai tavo šviesa? – sušnabždėjo jis, jausdamas, kaip kambaryje išnyksta sienos.
– Paimk šį skausmą ir paversk jį „Miegančiąja“. Iškalk ją iš sustingusio laiko, kad ji gyventų už abu. Meilė nėra jausmas, tai – pasaulį laikanti jėga, – palaimino Angelas, palikdamas ant skulptoriaus delnų sidabrinių dulkių.

Neries vagoje ir šiąnakt, pro magišką rūko uždangą, ryškėja siluetas.
„Atplaukia!“ – Angelo akys, kuriose telpa visas vasaros dangaus begalybė, nušvinta. Iš anapusinio pasaulio rūkų išnyra gulbinas. Upės delnuose žibintai pražysta kaip ugninės lotoso gėlės, o gulbių pora gieda miestui nemarią meilės giesmę, kurią girdi tik tie, kas moka klausytis širdimi.

Užrakinta iš vidaus

   Naktis. Ji Zuzanai tokia slogi ir pajuodusi, lyg šviežiai supiltas kapas. Namuose tvyro tyla. „Ačiū Dievui“, – veidu nubėga dėkingumas. Nors žvaigždėtoji teikia ramybę, laiką, kuriame nėra riksmo, nuo nuolatinių dukros priekabių širdis gali pailsėti. Nereikia vengti neapykantos žvilgsnio, girdėti bjaurių žodžių, kurie it nuosėdos kaupiasi ausyse, net spaudžia smilkinius.

Sėdi ji, galva jau lyg nužydėjusi pienė, juodo plauko nesurasi. Akys, kažkada buvusios gyvos ir šviesios, dabar primena išdžiūvusius šulinius – ašaros jau seniai išverktos, palikusios tik gilius takus – raukšles. Ji nebeturi jėgų kovoti, o dar mažiau – noro gyventi šioje žemėje, kai kiekviena aušra – ne nauja pradžia, o tik dar viena sunki grandinė, kurią teks vilkti per visą dieną. Namai, puoselėti jos ir vyro rankomis, turėję būti jiems užuovėja, tapo tikru kalėjimu, kuriame ji jaučiasi kaltininke, nes yra nuolatos dukros barama, skaudinama, ujama. Ji jau ir sau atrodo kaip nereikalinga smulkmena šiame gyvenime.

Suskeldėjusios lūpos virpa. Gaila, kad ji nemoka varstyti poterių. Ne, ji neprašytų sau sveikatos ar gardesnio kąsnio – kiekvienas maldos žodis būtų prašymas, kad Dievas jos pagaliau pasigailėtų ir pasikviestų pas save. Ji to prašo savotiškai: deda žodžius lape, taip viliasi rasti išvargintai sielai poilsį. Tamsa jos jau seniai nebegąsdina, ji ją priglaudžia taip, kaip niekas kitas.

Viltis ką nors dėl savęs pakeisti užgeso prieš daugelį metų. Ji žino: rytoj ir poryt... bus tas pats geliantis šaltis, tie patys pikti, aštrūs lyg stiklo šukės žodžiai ir ta pati ją slegianti kaltė: „Nesugebėjau išauklėti, neradau rakto į vaiko širdį...“

Ji sėdi tamsoje, šildo delne rašalinį parkerį, nuzulintą rožinį ir laukia, kol tas tylos kapas taps jos vieninteliu ir tikru prieglobsčiu.

Naktis. Kiekviena jos valandėlė lyg sesuo, kuri leidžia kvėpuoti ramybe. Seniai jau miegas bėga nuo jos šalin, palikdamas vietos savižudiškoms mintims. Rūpestis, toks sunkus ir lyg akmuo apčiuopiamas, spaudžia uola, neleidžia įkvėpti pilnais plaučiais. Neviltis, kuri jau seniai atsivėrė lyg smegduobė ir vis platėja, gilėja... siurbia paskutinį tikėjimą, kad kada nors kas nors pasikeis į gera. Sunkiai atsidūsta: „Už ką? Argi nemylėjau, neglaudžiau?..“

Pamažu tamsos tirštuma ima retėti, skystėti. Toji juoda bedugnė, dar neseniai grasinusi ją praryti, blanksta, užleidžia vietą palšiems priešaušrio šešėliams. Tik širdį užgulęs rūpestis niekur nedingsta, nors pirmieji aušros atšvaistai padaro jį šiek tiek bukesnį. Ji žino: mestą akmenį žmonės gali matyti, o motinos širdies graužaties – ne. Jos svorį ji jaučia tik pati.

Žvilgsnis nukrypsta į langą. Pirmoji nedrąsi spindulio gija perskrodžia kambarėlį, paliečia jos sudėtas rankas, išryškina iššokusių venų raštą. Jis tarsi erškėčių kančios kelias – kreivas, gumbuotas. „Tiek darbo matė“, – ji jau niekuo nesistebi. „Negražios, suvytusios lyg senos bulvės lupenos“, – nežinia jau kelintas sakinys konstatuoja jos paliegusią mintį. Gėla nepradingo, bet auštant šiam rytui kažkas trūksta ir nutrūksta jos širdyje. Barimas ir menkinimas jau neatrodo tokie žudantys kaip vidurnaktį. Zuzana prieina prie lango, jį praveria. Į kambarį įsiveržęs vėsus ryto oras sklaido užsistovėjusią baimę. Pagauna save, kad šį rytą ji pasirinko tiesiog kvėpuoti.

Šviesa ne tik išsklaidė šešėlius kampuose, bet ir nušvietė tiesą, kurią ji ilgai slėpė nuo savęs ir kaimynų: tamsa vyravo ne už lango, tamsa buvo tie, kurie ją supo. Pirmą kartą po daugelio metų ji pažvelgė į savo atvaizdą įskilusiame veidrodyje ir pamatė ne auką, o moterį, kuri su kaupu išgyveno viską, kas turėjo ją sugniuždyti. Neviltis, naktį tapusi bedugne, dabar virto šaltu, giliu supratimu – tokiu, kuris netrykšta jaunatvės energija, bet pavirsta uola.

Ji priėjo prie durų, atrakino ir vėl jas užrakino iš vidaus – simboliškai, bet tvirtai. Ir tyliai sau pažadėjo: „Užteks! Daugiau niekas nebetryps mano širdies. Aš vis dar esu čia. Gyva.“ Pagaliau išdrįso pripažinti, kad Dievas nebūtinai turi ją pasiimti čia ir dabar, jog tas pragaras žemėje baigtųsi. Suprato, koks gražus gyvenimas ir kad ji jį turi nugyventi ramiai. Tai yra jos namai ir niekam nesuteikta teisė juos teršti. Ji turi pastatyti ne nematomą sieną, o akmeninį barjerą – nuo šiandien panieka atsimuš į jos ramybę ir nukris ant žemės kaip bevertė skeveldra. Ji nebesileis būti trypiama.

Užkaitė arbatinį, kuris po kiek laiko sušvilpė. Garai kilo į viršų, o ji sėdėjo tiesi kaip toji šimtametė pušis, kuri atlaikė audras ir viesulus. Pirmą kartą ji žiūrėjo ne į grindis, o akimis bėgo į langą, į dangų už jo.

Koridoriuje pasigirdo grubūs žingsniai. Zuzana krūptelėjo – jie buvo jos dukros Danutės, kurios žodžiai ją kas rytą rėždavo lyg aštrūs peiliai. Krūtinėje pajuto išdavikišką nerimo virpesį, bet jos pastatyta siena, kuri vis storėjo ir storėjo, šį kartą atsilaikė. Ji neatsisuko, tiesiog ramiai laikė kadaise vyro padovanotą mėlyną puodelį. „Užteks jos gailėti! Gana nedėkingai pataikauti ir savo namuose bijoti. Tegu žmonės kalba, kad aš esu bloga motina, juk niekas nežino, kas dedasi mano širdyje, kokia kančia yra būti kasdien ujamai, prakeikiamai, apstumdomai. Čia – mano ir vyro namai!“ Sriūbtelėjo karšto gėrimo, kurio aromatas, nuslydęs gomuriu, iškart tapo tarsi užtaisu jos geresnio laiko pradžiai.

– Dink iš virtuvės! – išgirdo nepatenkintą dukros balsą. Ši praeidama pro šalį stūmė taip, jog arbata išsiliejo ant krūtinės.
Rytas, kaip ir visi kiti, prasidėjo tais pačiais grasinimais, riksmais. Zuzana nesivėlė į konfliktą, lėtai atsistojo ir, išėjusi į kitą kambarį, pagaliau surinko telefone reikiamą numerį. Policija atvažiavo labai greitai.
Psichologinis smurtas visada yra sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis jį baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras neigiamų padarinių. Jis yra baisesnis nei smūgis, nes kartojasi ir kartojasi, graužia tave iš vidaus ir išorės. Su laiku tu jau ir pats imi jaustis bejėgis, prisiimi nebūtą kaltę už tą, kuris agresiją naudoja lyg ginklą, teigia tau, kad esi nieko vertas, kad esi senas, kvailas, bjaurus. Kol tuo imi tikėti ir pats.
Zuzana nebuvo triukšminga, atvirkščiai, kaip žmonės sako: „Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“. Taip dukra „lipo“ ir ant jos. Jaunoji buvo taip puikiai įvaldžiusi melo, intrigų ir sau naudos siekimo „meną“, kad tėvai turėjo slėpti nuo jos santaupas. Ji buvo užkietėjusi lošėja. Iš namų dingdavo viskas, kas tik geresnio pakliūdavo po ranka. Ne kartą tėvai buvo palikti be duonos kąsnio, dėl to grimzdo į skolas ir vėl šiaip ne taip lipo iš jų.
Tad šįryt Zuzana, supratusi, kad jokie jos maldavimai, jokie motiniški prašymai nepadės, nes dukros „ragai“ augo ir plėtėsi, ryžosi drastiškam žingsniui – išsikvietė policijos ekipažą. Ji vis dar kažkur širdies gilumoje neužgesino vilties žiburėlio – kaip ir kiekviena motina, kuri glaudė ir mylėjo savo vaiką, tikėjosi, kad dukrai taps gėda prieš svetimus žmones, kad jai bus pamoka. Senoji jau buvo pavargusi nuo to kasdienio triukšmo, jai jau nebuvo svarbu, pasmerks ją aplinkiniai ar ne. Ji vylėsi, kad tai nutrauks dukros egzekuciją. „Jei mūsų, senų, kurie suteikiame jai pastogę, atiduodame geresnį kąsnį, veltui dovanojame meilę nieko sau nepasilikdami, ji neįvertina, kodėl senatvėje turime kentėti?“ – ašaros tekėjo raukšlėtais skruostais.
Į duris pabeldė. Jos buvo neužrakintos. Nelaukęs, kol kas nors atidarys, tarpduryje pasirodė kaimynas Petras, kurį visi laikė keistuoliu ir tyleniu. Paskui jį įžengė ir jo sūnus Vytas.
– Mes – seni medžiai, tad turime laikytis vienas kito, kad vėtra nenuverstų, – ištarė jis.
Kai į virtuvę įžengė vyrai, Zuzana suprato, kad jos maldos buvo išklausytos kitaip. Dievas neatsiuntė mirties – Jis atsiuntė liudininkų. Žmones, kurie matė jos kančias ir nusprendė daugiau nebetylėti. Tas paprastas kaimynų buvimas šalia tapo paskutiniu akmeniu jos naujojoje tvirtovėje. Ji nebebuvo viena prieš savo pačios kūną ir kraują, kuris ją šitiek metų mynė ir triuškino viltis...
Dukra stovėjo sustingusi koridoriuje, jos veidą darkė neapykantos ir pykčio grimasa. Ji nesitikėjo, kad motina gali gintis nuo jos teroro. Visą tą laiką – nuo tada, kai grįžo nėščia iš užsienio, kol išvaikščiojo iki gimdymo ir sulaukė vaiko – ji buvo pratusi, kad motina būtų nuolanki tarnaitė: vykdytų jos valią, tenkintų kaprizus. Kai ji užpuldavo Zuzaną, tai būdavo ne šiaip nekaltas parėkimas. Nuo jos žviegimo kūdikis klykdavo taip, kad senoji nusigąsdavo: „Įvarys mažiukui ligą!“ – tad stengdavosi tapti nematoma.
Dukros negalėjo suvaldyti net tėvas – ji puldavo ir jį kaip įsiutęs žvėris. Kur senam ristis su jauna, pilna jėgų? Kadangi nė vienas iš tėvų prieš ją niekada nebuvo pakėlęs rankos, jie tik stebėjosi: „Iš kur ji tokia agresyvi?“ Ne kartą Zuzana užsiminė: „Gal nueikime pas gydytoją?“, nes širdis sakė, kad dukrai su galvele nėra viskas gerai. Tik suaugusio už rankos nenuvesi. O kai nėra pagarbos, kai žmogus regi ir myli tik save, iš kalbų maža naudos.
Pareigūnai mandagiai, bet griežtai paprašė jos susirinkti savo ir vaiko būtiniausius daiktus. Penkiolika parų ji negalės artintis prie tėvų namų arčiau nei per šimtą metrų. Namų erdvė, kurioje tiek laiko sėta neapykantos tėvams sėkla, staiga tapo per ankšta jaunos moters arogancijai, tad ji buvo išgabenta į krizių centrą.
Senukai visą tą laiką sėdėjo virtuvėje. Jie negirdėjo detalių, tik duslų durų trinktelėjimą, po kurio stojo tokia tyla, kokios tarp šių sienų jau seniai nebuvo. Ji nespengė – tai buvo palaiminga, šventa tyla. Švari ir skaidri kaip oras po vasaros lietaus.
Petras priėjo prie stalo ir padėjo ant jo nedidelį medinį krepšelį su dar šiltais obuoliais.
– Mano sode šiemet jų labai daug, – šypsojosi jis. – Padėkit, kaimynai, man juos įveikti.
Zuzana pažvelgė į obuolį – raudoną, tvirtą, kvepiantį rudens saule. Rankos nebevirpėjo. Ji jautė, kad šis žmogus neatėjo jų gelbėti – jis atėjo leisti jiems būti išgelbėtiems.
– Ačiū, Petrai, – ištarė ji. Jos balsas skambėjo kitaip: nebe kaip šešėlio, o kaip žmogaus, turinčio vardą ir vietą po šia saule.

Kai kaimynai išėjo, namuose liko tik jie abu su vyru – du seni medžiai, kurių šaknys vis dar laikėsi žemės, nors šakos ir buvo aplaužytos audrų. Zuzana priėjo prie lango. Saulė jau buvo pakilusi aukštai, negailestingai apšviesdama kiekvieną užsilikusią dulkę, kiekvieną kambarėlio kampą, kuriame tiek metų tūnojo baimė.
Ji nebejautė poreikio melsti mirties. Priešingai – pajuto nenumaldomą, beveik alkaną norą gyventi. Šis troškimas kilo iš pačių sielos gelmių: noras iššluoti kambarį nuo svetimų nuodų, išskalbti papilkėjusias užuolaidas ir atverti langus taip plačiai, kad į vidų įsiveržusi šviesa išdegintų paskutinius neapykantos pėdsakus.
Neskubėdama, tarsi priimdama komuniją, ji atsikando kaimyno obuolio. Jis buvo rūgštus, kietas, bet kartu – neįtikėtinai tikras. Tai nebebuvo nuolankumo ar aukos skonis. Tai buvo laisvės skonis – aitrus, bet gaivus.
Zuzana pažvelgė į savo rankas. Jos vis dar buvo gumbuotos, paženklintos senatvės ir sunkaus darbo, tačiau dabar jos nebevirpėjo. Jos buvo stiprios tiek, kad uždarytų duris tam, kas jas griauna, ir atvertų tiems, kas jas tausoja.
Naktis pasibaigė. Ir nors diena žadėjo būti ilga, o ateitis – kupina apkalbų ar svetimo pasmerkimo, Zuzanai tai neberūpėjo. Ji žinojo: tai bus jų su vyru diena. Jų namai vėl tapo šventove, o ne kalėjimu. Pirma aušra be baimės buvo tik pradžia. Šį kartą ji ne tik kvėpavo – ji pagaliau jautėsi esanti savo gyvenimo šeimininkė.

Trise per darganą

   Miestas skendėjo pilkoje, dusinančioje darganoje – tokioje tirštoje, kad net gatvės žibintai atrodė mirtinai pavargę kovoti su tamsa. Tą vakarą aš stovėjau ant nebylios bedugnės krašto. Tai nebuvo skardis virš prarajos, o ta juoda tuštuma, kuri atsiveria sieloje, kai paskutinis „kodėl“ sudūžta į tylą ir nebelieka jokios prasmės žengti kito žingsnio.

Tyloje, kurią draskė tik mano pačios karštas kvėpavimas, oras staiga virptelėjo. Jis prisipildė keistos šilumos, o virš peties nuvilnijo šnabždesys – toks lengvas, tarsi sielą būtų palietusi pirmoji snaigė: „Laikykis. Rytoj aš tau dovanosiu naują gyvenimą“, – lyg amžinybės aidas ištarė angelas.

Neatsisukau. Nebuvo prasmės ieškoti pavidalo ten, kur kalba pats pajautimas. Ledinis sunkumas krūtinėje neištirpo akimirksniu, tačiau pajutau, kaip po kojomis ima kietėti drebanti žemė. Tą naktį, po begalinių košmarų mėnesių, aš užmigau nebijodama, kad rytojus gali neateiti. Nuo tos akimirkos jis tapo mano šešėliu ir mano šviesa.

Mūsų bendrystė nėra panaši į didingas paveikslų scenas. Tai – kasdienis išgyvenimas. Jis žengia priekyje kaip skydas, pasitikdamas baisiausias gyvenimo vėtras, kad man beliktų tik nuolankus brizas. Aš einu iš paskos. Mano žingsniai tapo lėti, o žvilgsnis nusileido į patį žemės purvą, kuriame, pasirodo, ir dygsta tikrasis gyvenimas. Mes mokomės išlikti. Mokomės švęsti kiekvieną menką trupinį: deginantį arbatos gurkšnį ryte, pavargusią nepažįstamojo šypseną ar tą palaimingą akimirką, kai suvoki, jog šiandien tavo sielos nebedrasko skausmas. Priimame likimo dovanas virpančiomis rankomis ir nebeklykiame iš sielvarto, kai jis ką nors atima. Supratau: kiekvienas praradimas tėra išvalyta vieta tam, ką Jis man ruošia rytojui

. . .

Lietus pliaupė negailestingai, paversdamas gatves purvinomis upėmis. Prie pat namų laiptinės, po sukerpėjusiu kartono lakštu, pamačiau virpesį. Tai buvo jis – gniužulėlis gyvybės, permirkęs iki pat šerdies, drebantis taip tragiškai, tarsi jo mažas kūnas tuoj subyrėtų į dulkes. Jo akys – dvi milžiniškos gintarinės bedugnės – žvelgė į mane be jokio kaltinimo, tik su nebyliu, paskutiniu klausimu.
Žodžiai būtų buvę šventvagiški. Atsagstytas mano paltas tapo jo pirmuoju saugiu prieglobsčiu. 

Parsinešiau jį namo prie krūtinės jausdama tankiai dunksantį, mirtinai išsigandusį širdies ritmą, kuris aidu atkartojo maniškį. Suvyniojau jį į purų, avietinės spalvos rankšluostį. Sušilęs jo kailis nušvito šviesa. Jis nepuolė tyrinėti kambarių – jis tiesiog priėjo ir suklupo man prie kojų, prispaudęs drėgną nosį prie mano odos. Tą akimirką kambario kampuose tūnojęs ledinis vienatvės šaltis tiesiog ištirpo. Šis mažas padarėlis ne tik priėmė mano šilumą – jis tapo mano šilumos šaltiniu. Kai atsisėdau šalia ant grindų, jis lyžtelėjo man ranką, ir tas drėgnas prisilietimas užpildė paskutinį plyšį mano širdyje. Supratau: kol ši gyvastis manimi pasitiki, aš neturiu teisės palūžti. Jo tylus alsavimas tapo švenčiausia lopšine, primenančia, kad nuo šiol mes esame atsakingi vienas už kitą.

. . .

Šią naktį už lango vėl staugia vėjas, tačiau jis nebeatrodo svetimas – jis tik gena mirusius lapus į tamsą. Nors kambaryje vis dar tiršta šešėlių, jie nebegąsdina, nes baimė mirė. Žinau – angelas manimi rūpinasi, apgaubia širdį ramybe. Jo buvimas tapo mano oda, mano kvėpavimu, pulsuojančiu aukso atspalviu. Svarbiausia ne tai, kad jis saugo mane nuo klaidų, o tas begalinis skaidrumas, kurį jis įliejo į mano sielą.
Jis išmokė mane ne tiesiog egzistuoti, o visa siela apkabinti kiekvieną gyvasties krepštelėjimą. Tik tada, kai pati tarsi stebuklą išpakavau man grąžintą gyvenimą, supratau: kiekviena akimirka yra šventa, o rytojus – tai nebe tamsa, kurios reikia bijoti, o auštanti viltis, kvepianti nauja pradžia. Tas mažas, šiltas gniužulėlis prie mano kojų ir tas nematomas sparnų švytėjimas virš galvos pavertė mano pasaulį šviesos užuovėja, kurioje kiekviena aušra žada kažką nuostabaus.
Mes einame toliau. Nebe vieniši, nebe klystantys tamsoje, o vedami nepalaužiamo džiaugsmo. Trise žengiame į naują dieną – per bet kokį lietų, per bet kokią darganą, žinodami, kad po kiekvienos nakties mūsų laukia saulė.

Rūkas ir Lelija

Ežero pakrantėje, kur vanduo tarytum juodas aksomas sugeria žvaigždžių atspindžius, prasideda tylus gamtos virsmas. Tirštas, pieno baltumo rūkas pamažu leidžiasi žemyn, kol švelniai, tarsi minkštas šalikas, apsivynioja aplink grakštų baltosios lelijos stiebą. Ši gėlė, dažnai laikoma tyrumo ir tobulybės simboliu, šiąnakt tampa pagrindine nakties paslapties dalyve.

Pasilenkęs prie pat sniego baltumo žiedlapių, rūkas pradeda savo tylią magiją. Jis kužda lelijai meilius žodžius, klausia: „Ar manęs tu lauksi, kai pasaulį užlies šviesa?“ Lelija, simbolizuojanti ramybę ir džiaugsmą, nedrąsiai linkteli. Jos judesys toks lengvas, kad tik žvilgi rasa – tarytum nakties deimantai – nubyra nuo vaškinių lapų, susiliedama su tamsiu vandeniu. Ši akimirka tampa jų bendra vėsia paslaptimi. „Šiąnakt glaudėmės mes dviese“, – dūsauja gėlė, saugodama prisiminimą apie drėgną ir gaivų jo glėbį. Rūko ir lelijos susitikimas atrodo tarsi šventas, tylus ritualas.

Aušra atėjo su pirmosiomis gervių giesmėmis, perrėžusiomis mieguistą prieblandą. Iki tol viešpatavusi tamsa ėmė trauktis, o virš tolimų pušynų, kur anksčiau mėnuo kabojo kaip sidabrinis laikrodis, pasirodė pirmieji rožiniai, o netrukus ir ugningi saulės spinduliai. Jie nebuvo šalti – jie sklaidė nakties tylą su kerinčiu ryžtu. Saulė kilo virš horizonto tarsi didžiulis auksaspalvis skydas, išsyk imdamasi savo dienos darbo. Jos spinduliai krito ant ežero paviršiaus, paversdami jį tūkstančiais deimantų, ir negailestingai ištirpdė tamsą – tą pačią, kuri tik prieš akimirką glaudė leliją. Rūkas, nakties meilužis, neturėjo galios prieš šį dieviškąjį švytėjimą. Jis ėmė garuoti, kilti aukštyn, kol galiausiai saulė jį susėmė į savo skreitą. Jis nebebuvo tirštas ar baltas, tapo permatomas, tarytum paskutinis atodūsis, kylantis dangun.

O lelija? Ji ežero paviršiuje liko viena. Žiedlapiai, anksčiau apsunkę nuo rasos ir rūko glamonių, dabar įgijo dar stipresnį švytėjimą – jie jautė ne vėsą, o išliekantį meilės šilką. Tai buvo ne ranka, o atmintis, ne prisilietimas, o širdies virpėjimas, kuriuo mylimasis, efemeriškas, bet tikras, ją papuošė. Gėlė išdidžiai plūduriavo vandenyje, pasiruošusi naujai dienai, nes savyje saugojo trumpą, bet amžiną prisiminimą apie rūpestingą rūko glėbį.

Gyvenimo ratas dobilų pievoje

   Senas arklys, vardu Žaibas, lėtai kramtė sultingą žolę banguojančioje dobilų pievoje, kurią kaitri popietės saulė buvo nudažiusi tirštu gintaro atspalviu. Pro jo protą slinko šilti prisiminimai – apie jaunystės nerūpestingumą, kai pavasario vėjai gainiodavo sidabrinius debesis, o jo šilko karčiai plazdėjo it laisva vėliava, dar nesuvelti negailestingo laiko šalnų. Jis vis dar jautė seniai pradingusį motinos kvapą, primenantį drėgną žemę ir ką tik nupjautą šieną, bei girdėjo jos švelnų žvengimą, aidintį tarp ryto rūkų.

Daug metų praleidęs svetur, kur dangus būdavo pilkas ir sunkus nuo suodžių, Žaibas patyrė, ką reiškia kaulus laužantis darbas po negailestinga liepų speiga ar pliekiančiu lietumi. Tačiau grįžęs pajusdavo šeimininko rūpestį, kuris leido jam ramiai nugyventi senatvę ten, kur saulėlydžiai dažė horizontą purpuru. Naktimis, kai mėnulio pilnatis nusidabruodavo ganyklų pakraščius, jį lankydavo šviesūs sapnai, o rytais žadindavo auksiniai saulės spinduliai, geriantys nuo žolės stiebelių krištolinę rasą. Kartais jis tyliai žvengdavo, lyg sveikindamas bundantį horizontą ir pirmąjį vyturio čirenimą.

Gaivų gegužės rytą, kai orą prisodrino žydinčių alyvų kvapas, pievoje pasirodė nauja gyvybė. Tai buvo jo anūkas – mažas, ilgomis kojomis kumeliukas, vardu Vėjas. Jis atėjo į pasaulį tyliai, saugomas švelnaus šeimininko prisilietimo ir budraus jaunos kumelės, Žaibo dukters, žvilgsnio. Vėjas buvo dar nerangus, bet jo akyse jau degė tas pats smalsumas ir laisvės troškimas, kuris buvo Žaibo vaikystės kopija. 

Senas arklys stebėjo, kaip mažylis, vos pastovėdamas ant kojų, bandė šuoliuoti per rasotą pievą, o jo trumpi karčiai jau plazdėjo pirmajame dienos vėjyje. Žaibo širdis, per ilgus metus pripildyta ilgesio ir nuovargio, pajuto neapsakomą šilumą – lyg gamta jam būtų padovanojusi naują viltį, naują pradžią.
Vieną rytą, kai pievą dar gaubė aksominė tyla, o virš upelio sruveno, lyg pieno puta, rūkas, Žaibas pajuto nepaprastą lengvumą. Jo širdis prisipildė tokios ramybės, kokia būna tik miško tankmėje prieš pirmąjį sniegą. Tai buvo jo išėjimas pas motiną į amžinai žaliuojančias lankas, paliekant Vėją, kad šis tęstų jo gyvenimo ratą. 

Širdis nurimo amžiams, o pieva liko tyli, tik lengvas vėjo gūsis sušlamėjo dobilų žieduose, saugodamas jo istoriją po begaliniu, žydru skliautu.

Gyvybės muzika

Šaltas sausio rytas vėrėsi virš sniegu užkloto kaimo, o stiklą raižė aštrus, sidabrinis šerkšnas. Mažas berniukas priėjo prie palangės, kur visą naktį degė džiūstanti žvakė lange – mažas šviesos taškas begalinėje tamsoje. Jis tikėjo, kad ši liepsna parodys kelią tam, kurio niekas kitas nemato. Jo širdyje pulsavo tikėjimas, toks tyras ir stiprus, koks būna tik vaikystėje. Staiga kambario kampa nušvito minkšta, nežemšika šviesa. Priešais jį išniro angelas. Jis neturėjo didingų sparnų, tik akis, pilnas gilaus liūdesio ir kartu – šviesos. Angelas palietė vaiko petį, ir berniukas pajuto, kaip jį užplūsta begalinė noras gyventi. Tai nebuvo baimė prieš mirtį ar ligą, tai buvo džiaugsmas dėl kiekvieno įkvėpimo, dėl kiekvienos snaigės anapus stiklo. Viena tyra ašara ant skruosto nuriedėjo berniukui, nuplaudama paskutines abejones.

Tą akimirką tylą skrodė didingas varpų skambėjimas iš tolimos bažnyčios bokšto. Garsas vilnijo per laukus, nešdamas žinią apie naują pradžią. Kambaryje įsiviešpatavo viską apimanti ramybė. Angelas ištirpo ryto šviesoje, o berniukas nusišypsojo – jis žinojo, kad šviesa niekada neužgęsta, kol kas nors ją saugo savo lange.

Berniukas nedrąsiai ištiesė ranką link šviesos. 

– Ar tu atėjai pasiimti žvakės?“ – sušnabždėjo jis, stebėdamas, kaip šerkšnas ant lango pradeda tirpti nuo nepažįstamojo šilumos.
Angelas švelniai nusišypsojo, jo balsas skambėjo kaip tolimas aidas. 

– Ne, mano mažas drauge, aš atėjau iš tavęs pasisemti šviesos. Ši žvakė lange dega ne man, o tavo vilčiai. Ji rodo, kad tavo širdyje gyvena begalinė meilė ir noras gyventi net tada, kai lauke spaudžia šaltis“.
– Bet aš kartais bijau, – prisipažino berniukas, o jo akyse sužvilgo ašara ant skruosto. – Bijau, kad rytas man nenušvis, neatneš nieko naujo. 

Jis žinojo, kad serga sunkia liga.
Angelas pasilenkė arčiau, ir kambarį užliejo nepažįstama ramybė. 

– Kiekvienas rytas yra mano pažadas. Tavo tikėjimas yra stipresnis už tamsą. Kol tu myli šį pasaulį, aš būsiu šalia ir tave saugosiu. 

Staiga tylą nutraukė melodingas varpų skambėjimas. Tai nebuvo tiesiog garsas – tai buvo gyvybės muzika, kviečianti atsibusti. Angelas pradėjo nykti, palikdamas berniuką stovėti šviesos sraute, kupiną ryžto ir ramybės.

Meilė yra tiltas

Namai staiga tapo per dideli, lyg senas, išblukęs rūbas. Kiemas, kadaise buvęs bendrų žaidimų aikštele, dabar priminė sustingusią drobę, kurioje tuščia, balta pusnimi spindinti žiemiška erdvė rėžė akį labiau nei tamsa. Jos skausmui naktis tapo kurčia, o už lango medžių šakos braukė per stiklą lyg kaulėti pirštai, ieškantys užuovėjos. Širdį sugėlė – tai nebuvo aštrus dūris, o greičiau lėtas, šaltas sąstingis, plintantis gyslomis. Senas šuo išsinešė kartu su savimi visą namų šilumą. Mirtis atsėlino tyliai, lyg rudens rūkas, kuris uždengia horizontą ir nepalieka kelio atgal. Likusi vienatvė buvo sunki ir tiršta, lyg pelkės vanduo. Ji prisiminė, koks mylėtas buvo šis gyvūnas, nes kiekvienas jo snukučio prilietimas veikė kaip geriausias vaistas, nuraminantis net didžiausią audrą sieloje.
Dabar viduje neramu, o aplinkui tvyranti tyla atrodo grėsminga. Ji žino – niekas nesupras, kodėl po šitiek metų ji gali taip gailiai raudoti dėl keturkojo. Ji žino, tai nebuvo tiesiog gyvūnas, tai buvo ištikimiausias ir paskutinis jos draugas, kurio siela atspindėjo gerumą ir jo mokė ją.
Klaidinantis laukimas tapo jos naująja kasdienybe: ji vis dar palikdavo praviras duris, tikėdamasi išgirsti skardų lojimą. Ar besusitiksime? – klausė ji savęs, stovėdama terasoje ir žvelgdama į blankų mėnulį, kuris atrodė toks pat vienišas ir šaltas, kaip jos vienatvė.
Begalinis ilgesys lyg vijoklis keroja, neleidžia pamiršti to, kas buvo brangiausia, bet kartu primena, meilė niekada nemiršta – ji tik keičia formą.

Bėgant laikui, namai pamažu pradėjo jaukintis tylą, nors naktimis toji vis dar spaudė pečius. Kiemas, nušviestas delčios, jau nebeatrodė toks bauginantis, jis pildėsi prisiminimais apie nerūpestingas dienas. Apie tas dienas, kada mažas šuniukas jai dovanojo džiaugsmą, nes visada buvo šalia jos. Trylika metų, trylika... – nušluostė skaudžią ašarą, – Viena naktyje, – širdį spaudė netektis, guodėsi, – Pragyvenau. Vienas neliks. Niekas negalės jo nuskriausti, nes nemylėtų taip, kaip aš mylėjau.

Šuo pasirodė sapne. Tai nebuvo mirtis ar pabaiga, – sapne jis bėgo link jos per žydinčią pievą, vėl buvo jaunas ir stiprus, kailis blizgėjo. Ištiesė rankas...
Gniuždanti vienatvė, kurią ji pajautė nubudusi, staiga pasitraukė. Suprato, kad tas labiausiai mylėtas padaras niekur nedingo – jų ryšys buvo toks glaudus ir tikras, kad išliko už laiko ribų.
Nors aplinkiniams galėjo atrodyti neramu, kad ji vis dar kalbasi su tuštuma, žinojo: niekas nesupras tos kalbos, kuria šnekasi dvi artimos sielos. Tai buvo jos geriausias draugas, kuris išmokė kantrybės ir besąlygiškos meilės.

Bėgo laikas, varginantis laukimas pamažu virto švelniu tikėjimu. Klausimas „Ar besusitiksime?“ nebebuvo tas skausmingas šauksmas tamsoje – tai tapo ramiu pažadu. Begalinis ilgesys nebepjovė širdies, o tapo šviesia gija, jungiančia ją su tuo, kas amžina.

Šią naktį, žvelgdama į žvaigždes, jaučia – meilė yra tiltas, kurio jokia pabaiga negali sugriauti. Ten, aukštai jis jos laukia ir širdies laikrodžiui sustojus, pasitiks...

Eglutė

Gyvenime pasiseka ne kiekvienam, vieni į šį pasaulį ateina lydimi laimės, laukiami ir suvystomi į šilkinius vystyklus, kiti gi teranda senos drobės lopą. Iš pastarųjų ir Jorūnė, teturi ji tik retą vardą. O jau sėkmės pagailėta, nuo pat gimimo, buvo jai su kaupu. Kur žengia, ten ir suklumpa. Kad ir kaip ji stengiasi, skurdas šliejasi šalia ir šalia. Ir ką ten išverksi, kai jau ir ašarų nelikę, kantriai neša savo „kryželį“ ir tiek. Dirba, dirba… o kaip nieko neturi, taip neturi. Skurdas žvelgia iš kiekvienos bendrabučio kambarėlio kertės. Nors vilke stauk, neišgirs.

Va, kad ir šiemet, bendrabutis virte verda tuo Kalėdų laukimu. Ji juk regi, kaip kaimynės čirškina, troškina patiekalus savo šeimoms, o ji, ką jau ten ji, kai liko kelios bulvės ir aliejaus lašas, – slapčia nubraukia ašarą, – o kas padės, kai nieko iš artimųjų neturi? Nei eglutės, nei po eglute dukrelėms nepakiši. Kaip pasiteisinsi joms, kai mažos lyg pupos, laukia išsižiojusios tos Kalėdų Senelio dovanos, o jos piniginė vėjus gaudo. Kas paskolins prieš šventes, kai visi užsiėmę savo rūpesčiais? – nuotaika – „gulk į grabą kniūbsčia“.
– Mama, įdėk tu mums į kelionę blynų, mes eisime eglutės ieškoti, – parbėgusios iš kiemo, pareikalauja mažosios.
Na, ir kur jūs tą eglutę atrasite mieste? – liūdnai nusišypso, – Kas gi bus toks dosnus ir jums ją duos? – bet, nenorėdama nuvilti jų lūkesčio, įdeda į maišelį kelis „tarkinius“, – Nors „kirminą“ nuramins.
Pastarosios, pastvėrusios gėrybes, strimgalviais mauna pro duris. Lauke gražu, sniego pusnių pilna, tik ir dūk! Vaikystė neturi jokių rūpesčių, tegu galvoja, kad ji būtų laiminga, suaugę.
Nuvijusi liūdesį šalin, vaikus juk reikia pamaitinti, moteris toliau ruošia vakarienę, o betriūsiant, negamino ji niekada bendroje virtuvėje, gėdijosi savo skurdumo, įsigijo elektrinę plytelę, kad niekas nežinotų, ką valgo, geria, tad ir dabar krapštinėjasi tame savo šešiolikos kvadratų kambariuke, tik indus išplauti nešasi į bendrą, kriauklė – ten.
Tad kaimynai mažai ir mato tą jos gyvenimėlį. Kartais išgirsta net priekaištų, kad ji nenorinti su jais bendrauti, lindi viena. Tik, kaip paaiškinsi, kad ir tau būtų smagu priglusti, bet… kai girdi – nusipirkau tą ir tą, vyras padovanojo tai ir tai, traukiesi į savo kiautą, imi šalintis, nes niekas tau nieko nedovanoja, nieko gero negali įsigyti, jautiesi tiesiog menku vabalu. Būna, kad pasėdi su moterimis kieme ant suolelio, patyli, pasiklauso, o pačiai juk nėra ką pasakoti, negi dabar krausi tuos savo vargus ir rūpesčius kitam? Negražu gi ir nemandagu trukdyti, kai jie yra laimingi, tik temdysi nuotaiką, o tūlas dar ir pasmerks. Taip ir murkso viena, mezga (rado tokią parduotuvę – „Jaunasi technikas“, ten parduoda megztas skiautes, išsiardo jas, suriša siūlų galus) vaikams šiokius tokius rūbelius. Moterys pagiria jos triūsą – gražūs. Bet ar supaisysi, tiesa tai ar tik jos paguodimas. Gi nujaučia, kad nėra turtuolė, tai iš pagailos ir skiria geresnį žodį. Ir už tai Jorūnė joms dėkoja. Tarpe žmonių, – mintimi sušyla, – Vis ne taip baisu, kai žinai, kad kaimynas už sienos. – patiklumas nugali nepasitikėjimą.
Net su trenksmu atsidaro durys. Pirmoji pro jas lenda eglė, o paskui, raudonais lyg prisirpusios žemuogės skruostais, abi jos „ieškotojos“.
– Mama, pažiūrėk, pažiūrėk, kokią mes tau eglutę parnešėme! – ir tuoj puola aiškinti, – Žinok, ją mums dėdė Vilimas padovanojo! – springdamos, skuba pasigirti čiauškalės, – Jis – labai geras.
Jorūnei net širdį sugniaužia, tokia baimė užvaldo: Jėzus, Marija, negi ją pavogė iš ko nors ir dabar dar meluoja!? – pakinklius pakerta, – Neduok, Viešpatie, žmonės pasmerks, motina savo vaikų neprižiūri, – netiki savo akimis, – Kas gi joms ims ir dovanos tokią puošnią? – puola jas kamantinėti.
– Vaikai, pasakykite tiesą, tikrai jos iš kokio žmogaus pačios nepaėmėte? Žinote, kad negalima neteisėtai imti.
– Ne, mamyte, ją tikrai mums davė. O mes dėdę tavo blynais pavaišinome. Jis sake, kad labai skanūs, nes iš mūsų rankų. Dar ir sausainių mums davė, tik… mes juos eidamos suvalgėme, – ir žiūri į ją kaltomis akimis, supranta, mamai neliko.
Na, tikėk – netikėk, bet išsiaiškinti tą „geradarį“, moteriške, turi.
– Gerai, dukrelės, nuveskite mane pas tą savo „dėdę“, aš noriu jam padėkoti, kad tokią gražią eglutę mums padovanojo. Juk ir man įdomu jį pamatyti. Gerą žmogų reikia branginti, – imasi „gudrybės“ Jorūnė. „Gi nueisiu ir įsitikinsiu“, – velkasi paltą ir visa trijulė išeina ieškoti tiesos.
Mergytės jai tiesiu taikymu nurodo kryptį – Žiburių gatvė, o namą – parodysiančios vėliau, kai jį prieis.
Na, eiti buvo netoli, pasirodė, kad Vilimas visai artimas kaimynas, už kelių namų nuo bendrabučio, klesti jo nuosavybė. Nors nedrąsiai, bet pasibeldė į duris. Ilgai laukti neteko. Pasirodė namo šeimininkas, kuris, lyg žinodamas, kad jos ateis, jas greit ir atvėrė. Pagyvenęs vyras stovėjo tarpduryje ir šypsojosi. Atrodė, kad toji jo šypsena šlavė visą nepasitikėjimą dukrelėmis. O kai ištarė, kad tikrai mergytėms nukirto, kieme augo jų ir daugiau, medelį, atlėgo.
– Nepykite, kvailai padariau, reikėjo jūsų mergeles parlydėti namo. Išgąsdinau turbūt? – nuo jo sklido toks gerumas, kad Jorūnei
rodėsi lyg pati Kalėdų dvasia prakalba jo lūpomis, – O „tarkinius“ tai jūs tikrai skanius kepate, mergaitės jais mane pavaišino. Na, o ko mes čia šaltyje stovime, užeikite į vidų, mano žmona apsidžiaugs. Mergaitės mus dažnai lanko, tai dabar ir jų mamą pažinosime.
Prie arbatos puodelio ir šeimininkės keptų sausainių greitai prabėgo laikas. Tokių malonių žmonių ji mažai buvo sutikusi. Atrodė, kad jie – tikri giminės. Bendravimas toks, lyg seniai vieni kitus pažinotų, šnekos liejosi per kraštus. Senų žmonių pora papasakojo jai, kad yra netekę vienintelės dukros, todėl Jorūnės mergaitės jiems yra tikra Dievo dovana. Ir lankosi pas juos jos jau seniai. Juokėsi, kad dabar jie jaučiasi tikri seneliai.
Žinoma, mergytės jiems daug buvo papasakojusios ir apie savo mamą, nuo vaikų nieko nenuslėpsi, jie žinojo, kad jos neturi tėtės. Tad ir šį kartą jos ėjo tiesiai pas savo dėdę Vilimą pasiguosti, kad neturi eglutės.
– Širdį suspaudė, kai pamatėme jų veidelius, – graudinosi Vilimienė, – Sakau, tėvai, eik tu ir nukirsk tą žaliaskarę, tegu vaikeliai pasidžiaugia Kalėdomis. Negi gailėsi? Gi angelai. Gal ir maniškė, iš dangaus, matys puošniąją, pasidžiaugs kartu, – nebeištūrėjo neapsiverkusi.

Taip Jorūnė ir pažino tuos gerus žmones, su kuriais dar ilgai gražiai bendravo. Kurie, negandai ištikus ėjo jai padėti. Rado tuos, kurių nereikėjo gėdytis, kuriems galėjo išsakyti savo skaudulius. Graži buvo toji jų draugystė, o dukrelės gi turėjo senelius. Taip vėliau juk juos ir vadino – seneli, močiute.
O močiutė, tik iškeps kokį gardėsį ir jau kviečiasi mergeles, vaišina, glosto žvilgsniu ir širdimi. Senelis irgi traukdavo „bambonkę“ iš kišenės, glostė galveles. O ir pati Jorūnė dažnai bėgo pas juos, vis stengėsi pagelbėti jų darbuose. Suprato, kad senukų jėgos senka.

Bendrabučio virtuvėje mazgojo indus, kai išgirdo, kaip kaimynė nuodugniai pasakoja, kad ką tik, judriame plente, didelė mašina partrenkė kaimyną senuką.
– Ratas pervažiavo jam veidą, tad žmogus žuvo vietoje...
Moterims pasiteiravus, gal žino, kas gi jis toks, Jorūnė išgirdo – Vilimas.
Tai buvo Šventų Kūčių vakaras, kada jie visi ruošėsi susėsti už stalo ir atsilaužus „plotkelės“, palinkėti vieni kitiems... Užgimusio malonės.

Senas romansas

Sename sode, kur samanos minkštai kloja takus, ant tuščio suolelio prisėda senų žmonių pora. Jų rankos, susipynusios kaip senos obelų šaknys, ilsisi ant kelių, o virš galvų sidabrinė jaunatis žydi lange tarp tamsiai mėlynų debesų. Aplink juos sodas alsuoja gyvybe: purpuro spalvos bijūnai svyra nuo savo svorio, o nakvišų geltonis švyti tamsoje. Vėjas sušlama viršūnėse, ir atviros knygos lapai šnara, pasakodami istorijas, kurias laikas bandė ištrinti.

Jiems prieš akis prabėga gyvenimas, ryškus ir spalvingas tarsi senas filmas, rodomas ant ištempto lauko ekrano. Ten, auksinio rudenio fone jaunų gyslose, vis dar, tebeteka aistros, o po žydinčiomis vyšniomis, sningančiomis baltais žiedlapiais, skamba amžina priesaika. Tačiau atminties šešėliuose kažkas graudžiai rauda, virpančiais pirštais stengiasi viską sugražinti atgal, tą pirmąjį prisilietimą, tą nerūpestingą juoką.

Iš sodo gilumos atsklinda gitaros garsai. Melodija kyla virš žydinčių krūmų, kol viena styga trūksta, palikdama ore aštrų virpesį, kažkieno širdis nerimsta tyloje. Pora užmerkia akis ir regi tolimą čigonų taborą, jaučia karštą stepių laisvę ir mato iki paryčių degantį laužą, kurio žarijos virsta žvaigždėmis. Herojui dalia išpuolė nuo kibirkšties sudegti, prarasti viską dėl vieno degančio žvilgsnio.
Dviejų meilė braido po drėgną žolę, jų žvilgsniai, nuo smaragdinių lapų, renka rasas ir godžiai geria meilės vyną, brandintą dešimtmečius. Akordai liejasi naktyje, jie, tarsi ilgesio vijokliais pinti, tamsiai žaliais, tvirtais, neatsiejamais nuo sodo sienų. Protu suvokti to negalima, kaip šiame senatvės ramybės kampelyje vis dar telpa žemėje rojus.

Kiekviename garse – skausmas ir švelnumas. Skaidrios ašaros teka jų skruostais, drėkindamos raukšleles, kurios yra jų bendro kelio žemėlapiai. Šis padovanotas romansas dar ilgai skambės tarp obelų, jis graudins naktinius paukščius, o svajos nerims, kol aušra nuspalvins dangų rožine spalva. Ši naktis padovanos stebuklingą akimirką, kai pasaulio triukšmas išnyksta, ir sielos tyrumas vėl sugrįžta į jų susiglaudusius pečius.

Paskutinė kojinė

Ausma augo namuose, kur tėvų meilė buvo dalijama trims vaikams, tačiau mergaitei atrodė, kad visas pasaulio dėmesys privalo priklausyti tik jai vienai. Dar ankstyvoje vaikystėje ji perprato, kad ašaros ir klyksmai – tai galingas ginklas, galintis palaužti bet kokią tėvų valią. Motina, išmintinga ir rami moteris, tapo pagrindiniu dukros taikiniu. Kiekviena Ausmos užgaida turėjo būti išpildyta tą pačią akimirką, kitaip namų sienos drebėdavo nuo isteriškų pykčio priepuolių ir negailestingo emocinio teroro.
Metai bėgo, tačiau vaikiškas kaprizingumas neišgaravo – jis evoliucionavo į šaltą agresiją ir totalią nepagarbą gimdytojams. Suaugusi Ausma tapo moterimi, kurios žodyne neegzistavo žodžiai „ačiū“ ar „atsiprašau“. Į tėvus ji žvelgdavo ne su dėkingumu, o su ledine panieka, tarsi jie būtų tik apmaudi kliūtis kelyje į jos asmeninius malonumus. Netrukus šeimos ramybę sudrumstė dar tamsesni šešėliai: iš stalčių pradėjo dingti ilgus metus kauptos santaupos. Ausma vogė be jokio gėdos šešėlio, tėvų viso gyvenimo triūsą laikydama savo asmenine nuosavybe. Jos gyvenimo varikliu tapo lėbavimai ir atsitiktiniai vyrai. Vos tik Ausma aptikdavo naują aistros objektą, įsižiūrėdavo į jį kaip karvė į negyvą veršį. Apimta primityvaus, viską naikinančio geismo, ji virsdavo plėšrūne: turėdama stulbinančią uoslę pinigams, ji sugriebdavo paskutines tėvų santaupas ir, palikusi juos be duonos kąsnio, bėgdavo iš namų, kad tik pamalonintų savo naująjį „meilės stabą“. Jos širdyje nebuvo nė krislo sąžinės graužaties, tik gyvuliškas troškimas gauti viską čia ir dabar. Aklas noras praturtėti be pastangų nuvedė ją prie lošimo stalų. Ausma šventai tikėjo, kad sėkmė jai skolinga, tačiau ryškios kazino šviesos greitai tapo tamsia bedugne. Mergina įgrimzdo į milžiniškas skolas, kurios augo kartu su kiekviena melo doze. Kiekvienas jos žodis buvo persunktas apgaulės: ji melavo tėvams apie neegzistuojantį darbą, melavo kreditoriams apie pašlijusią sveikatą, galiausiai melavo pati sau apie ateitį. Giminaičiai, kadaise bandę merginą paprotinti, regėdami jos aklą nemeilę, atsitvėrė tylos siena. Bijodami „vagilkos“ apsilankymų, jie nebekvietė jos net per slenkstį. Ausmos tėvų namuose apsigyveno dusinanti įtampa. Motina, kurios gyvybinės jėgos seko kartu su santaupomis, išmoko vaikščioti pirštų galais, kad tik neišprovokuotų dukros pykčio cunamio. Ant apnuoginto stalo, nuo kurio dukra jau seniai nuplėšė ir į supirktuvę išnešė net prosenelės nertą staltiesę, dabar gulėjo tik pilka, į dvi dalis padalinta duonos riekė. Šalia stovėjo suskeldėję puodeliai su drungnu vandeniu – arbata tapo nepasiekiama prabanga. Tėvas krūpčiodavo nuo kiekvieno garso laiptinėje, bijodamas, kad sugrįžta ji – namų uraganas, pasiryžęs išplėšti paskutinį jų būties likutį.
Durų spyna sutraškėjo vėlai vakare, kai tėvai jau gulėjo tamsoje, taupydami paskutinius elektros lašus. Į kambarį įvirto ne agresyvi furija, o suklupusi, drebanti auka. Ausma puolė prie motinos lovos, griebėsi už jos suvargusių kelių ir pratrūko raudoti – garsiai, teatrališkai, draskydama krūtinę nagais. „Atleiskit, aš mirštu! Jie mane užmuš, jei neatiduosiu skolos šiandien!“ – klykė ji. Motina bandė pasiekti vaistus ant spintelės, tačiau Ausma gniaužė jos rankas, neleisdama pasiekti tablečių: „Mama, tie vaistai tau nebepadės, jei jie mane užkas gyvą! Atiduok tuos kelis eurus, kur slepiate juodai dienai!“
Tėvas nebesugebėjo pasipriešinti. Ausma iš po čiužinio ištraukė seną kojinę – ten gulėjo paskutiniai pinigai, taupyti tėvo insulinui ir motinos širdies lašams. Vos tik banknotai atsidūrė jos gniaužtuose, ašaros išdžiūvo. Žvilgsnis tapo šaltas kaip skustuvas. Netarusi nei žodžio, net nepažiūrėjusi į dūstančius tėvus, ji išnyko nakties tamsoje.
Kai tėvų vaistams skirti pinigai ištirpo naktiniuose klubuose, Ausma dingo užsienyje. Ten jos gyvenimas virto chaosu, kol ji pastojo, o meilužis išmetė ją į gatvę. Vieną pilką rudens vakarą tėvų namų durys vėl atsivėrė. Ausma grįžo – ne su atgaila, o su didžiuliu pilvu ir pareiškimu, kad čia gyvens, nes jai „priklauso“. Gimus kūdikiui, pragaras tapo nebepakeliamas. Ausma pasisavino vienintelį šiltą kambarį, išstumdama tėvus į šaltą virtuvėlę. Kūdikio kraitelio pašalpas ji pralošdavo, o vaiko ašaras naudojo kaip ginklą pinigams išvilioti. Galiausiai Simas, naujas jos aklos aistros objektas, pasiūlė jai pabėgti kartu. Vieną ankstų rytą, kol tėvai snaudė po sunkios nakties sūpuodami anūką, Ausma susikrovė daiktus, iš tėvo piniginės ištraukė paskutinius grynuosius ir ant stalo numetė skiautę popieriaus: „Manęs neieškokit. Vaikas jūsų“. Namuose įsigalėjo šiurpi tyla, pertraukiama tik kūdikio verksmo. Tačiau žinia apie Ausmos pabėgimą giminę ne išskyrė, o suvienijo. Pirmasis į namus įžengė dėdė Jonas. Pamatęs brolį, bandantį pamaitinti kūdikį vandenyje sumirkytu džiūvėsiu, jis suprato – delsti nebegalima. Giminės sugrįžo nešini krepšiais, maistu ir vaistais. Nusamdytas teisininkas pradėjo procesą dėl motinystės teisių apribojimo, kad vaiką apsaugotų įstatymo skydu.
Metai slinko lėtai. Padedant giminėms, namai vadavosi iš slogaus šešėlio. Mažojo Kajaus juokas tapo geriausiais vaistais tėvų širdims. Senukai nebevaikščiojo ant pirštų galų – jie išmoko kvėpuoti pilnais plaučiais. Nors jų pačių kūnas ir kraujas juos išdavė, jie suprato, kad tikroji šeima yra tie, kurie lieka šalia, kai užgęsta visos šviesos.

* * *

Saulėtą rudens popietę, po daugelio metų, Kajus stovėjo prie atviros šeimos kapavietės. Tai buvo paskutinis jų bendras kelias. Pirmiausia išėjo senelis, o netrukus ir močiutė. Kajus, dabar jau tvirtas ir gerbiamas vyras, delnuose gniaužė tą pačią seną, išblukusią kojinę. Joje nebebuvo pinigų – tik sauja gimtosios žemės ir močiutės pakabukas.

– Ilsėkitės, – tyliai sušnabždėjo Kajus. – Jūs man davėte žmogaus vardą.

Jis prisiminė vakarus, kai senelis mokė jį meistrauti, ir naktis, kai močiutė dainuodavo lopšines, trindama iš jo atminties motinos paliktą purvą. Kai karstas lėtai nusileido į duobę, Kajus jautė lengvą vėjo gūsį, tarsi senelių dvasios būtų paskutinį kartą paglosčiusios jam pečius. Jis turėjo savo namus, savo šeimą ir širdį, kurioje nebuvo vietos kerštui. Paskutinė kojinė liko tuščia, bet Kajaus gyvenimas buvo pilnas.

Budėjimas po obelimi

Vidunaktis sode alsavo tiršta, aksomine tyla, o virš obelų viršūnių pakibusi jaunatis švietė tarsi plona sidabro styga – simbolinis pažadas naujos pradžios, kol po ja pamažu geso senoji. Visas žydintis sodas skendėjo baltoje žiedlapių pūgoje; obelys stovėjo lyg nuotakos, pasidabinusios sunkiomis girliandomis, tačiau tas žydėjimas buvo trumpas ir negailestingas, primenantis, kad kiekviena pilnatvė tėra įžanga į rudenį. Oras buvo toks prisotintas kvapo, jog atrodė, kad pati naktis tapo lipni nuo nektaro – tiršto gyvenimo syvų koncentrato, kuris pavasarį virsta žiedais, o žmogaus amžiuje – prisiminimais. Ant kiekvieno taurėlapio drebėjo spindinti rasa, o aukštai danguje viena vienintelė žvaigždė pulsavo lyg tolimas švyturys sielai, besiruošiančiai palikti savo laikiną būstą.
Ant seno medinio suolo snaudė sena katė. Jos kūnas buvo tapęs sausas ir trapus, lyg pernykštis lapas, kurį tik atsitiktinis gūsis dar laiko ant šakos. Jos užgesę akys nebematė sodo grožio, nes ji jau stovėjo ant kitos laiko upės kranto, kur metų laikai nebeturi galios. Šeimininkės rankos, rumbuotos ir giliais raukšlių vagų raštais išraižytos lyg senas sodo žemėlapis, drebėjo ją glostydamos. Šios rankos žinojo viską: kada sėti, kada genėti ir kada ateina laikas leisti žemei pailsėti po sniego paklode.
„Pameni, Chuanita?“ – sušnabždėjo ji, ir karšta ašara nukrito ant katės kailio. „Atsimeni tą dieną po šia obelimi? Buvai pavasario pranašė, o dabar mes abi esame žiemos prieangyje. Mūsų gyvenimo vasaros buvo ilgos ir dosnios, bet dabar sultys grįžta į šaknis.“
Senelė prisiminė, kaip katytė sėdėdavo jai ant pečių – tada jų abiejų stuburai buvo tiesūs lyg jauni ūgliai. Chuanita buvo jos namų šilumos saugotoja, gyvas židinys, degęs net tada, kai vyro mirtis sode pasėjo amžiną šerkšną. Katė silpnai suvirpino uodegos galiuką, tarsi per sapną atpažinusi šį balsą, ir krūtinėje sumurkė – tai buvo ne garsas, o pati gyvybės vibracija, paskutinis, silpstantis laikrodžio dūžis.
„Eik, mano mažoji, nebijok, pavasaris visada sugrįžta, tik kitoje formoje“, – ištarė ji, kai katės kvėpavimas tapo lėtas kaip vėstantis vakaras, kai saulė, atlikusi savo darbą, neria už horizonto.
Tą akimirką, kai paskutinis oro gurkšnis paliko trapią krūtinę, moteris pajuto dvasinį lengvumą. Maža, grakšti siela išsprūdo iš savo pavargusio, laiko paženklinto kailio ir nušuoliavo per rasotus žiedus aukštyn. Šeimininkė liko sėdėti žydinčiame sode, suvokdama metaforišką tiesą: žmogus ir gamta yra tas pats medis, kuris vieną dieną numeta žiedus, kad kitą sezoną jie virstų vaisiais ar derlinga žeme. Ašaros ritosi jos veidu, bet ji šnabždėjo: „Dar vieną ciklą užbaigėme kartu...“
Ryte sodo pakraštyje, šalia penketo kitų kauburėlių, kur po bijūnų šaknimis miegojo praeities šešėliai, atsirado dar viena vieta poilsiui. Senelė žinojo – kitais metais šioje vietoje bijūnai žydės dar ryškiau, nes mirtis sode tėra tik kita gyvybės kaukė, trąša naujiems pavasariams, kurie niekada nesibaigia.

Po daugelio metų sodas tapo ošiančia, tankia atminties šventove, kurioje laikas tarsi sustingo tarp susipynusių šakų. Naujasis šeimininkas, dar jaunas vyras, dažnai sustodavo sodo pakraštyje, stebėdamasis keistu, beveik magišku šios vietos gyvybingumu. Jis nežinojo šviesiaplaukės senelės ar katės vardų, tačiau jautė, kad kiekviena obelis čia stiebiasi į dangų su ypatingu dėkingumu.
Sodo gilumoje, ten, kur kadaise stovėjo senas suolas, dabar vešėjo milžiniški, karališki bijūnai. Jų žiedai buvo tokie sunki ir sotūs, tarsi būtų maitinami ne paprastos žemės, o gilių, šimtamečių paslapčių. Kiekvieną pavasarį, kai patekėdavo jaunatis, naujasis šeimininkas pastebėdavo keistą reiškinį: aplink bijūnų krūmus spindinti rasa nušvisdavo ryškiau nei kitur, o sodo tyla būdavo ne tuščia, o pilna jaukaus, vos girdimo vibravimo, primenančio tolimą murkimą.
Jis matė, kaip senosios obelys, jau sutrūkinėjusia žieve, panašia į šeimininko rankas, vis dar ištikimai brandina vaisius. Vyras nujautė, kad šis sodas turi savo sielą – nematomą sargą, kuris naktimis vaikšto per žydinčias šakas. Kartais, kai danguje sužibdavo ta pati vieniša žvaigždė, jam pasirodydavo, kad tarp sidabrinių šešėlių šmėsteli grakštus, pilkas šešėlis, lengvai peršokantis per rasotus bijūnų lapus.
Nors senosios šeimininkės užgesę akys seniai ilsėjosi po ta pačia žeme, jos meilė sode paliko nenutrūkstamą šviesos siūlą. Naujasis šeimininkas, pats to nesuvokdamas, perėmė šią estafetę – jis atsargiai genėjo šakas ir saugojo ramybę, jausdamas, kad šiame sode mirtis niekada neturėjo paskutinio žodžio. Čia kiekviena nukritusi ašara pavirto žiedu, o kiekvienas išėjimas buvo tik trąša naujam, dar galingesniam pavasariui.

Įsimylima ir per lietų

Miestas skendėjo lapkričio pilkumoje. Lietus jau antrą savaitę merkė šaligatvius, paversdamas balas veidrodžiais, kuriuose atsispindėjo skubančių žmonių margaspalviai lietsargiai.
Jorūnei niekada nepatiko toks oras, bet dar labiau ją erzino vėluojantis autobusas. Mergina sėdėjo stoties kavinėje ir mėgavosi garuojančia kava. Garai kilo į viršų, maišydamiesi su cigarečių dūmais, besiskverbiančiais pro lankytojų varstomas duris. Ji vis žvilgčiojo į laikrodį – autobusas vėlavo jau gerą pusvalandį.
– Čia visada taip, – pasigirdo balsas.
Ji atsisuko. Šalia stovėjo vyriškis permirkusiu paltu. Lietsargio jis neturėjo, tad nuo plaukų vis dar varvėjo lauke įsisiūbavusios liūties lašai. Jis nė nepažiūrėjo į merginą, įdėmiai tyrinėdamas autobusų tvarkaraštį.
– Kas? – sutriko Jorūnė dėl tokio tiesmuko kreipimosi.
– Laikas. Jis čia sustoja, kai autobusai vėluoja. Mes visi skubame, bet stotis priverčia mus sustoti, – vyriškis nusišypsojo. Jo žalios akys visiškai nederėjo prie tokio apsiniaukusio ryto.
Jorūnė taip pat nusišypsojo. Tai buvo pirma nuoširdi jos šypsena per visą savaitę.
– Aš – Jorūnė.
– Dovydas, – ištarė jis ir nusipurtė nuo palto žvilgančius lašus. – Gal galiu jus pavaišinti kava?
Mergina, pati savimi stebėdamasi, neatsisakė, nors paprastai su nepažįstamaisiais taip nesielgdavo.
Jie atsisėdo prie nediduko klibančio stalelio salės kampe. Dovydas papasakojo esąs fotografas, ieškantis išskirtinių kadrų. Jorūnė daug nesiplėtė, tik prisipažino dirbanti apskaitininke. Ji nebuvo iš tų tauškalių, kurios atsiveria kiekvienam sutiktam, tad mieliau klausėsi. Tačiau besiliejančios vaikino fantazijos fone ji pajuto, kaip griežtai suplanuotas jos gyvenimas ima po truputį tirpti – tarsi cukrus kavoje.
Jis kalbėjo apie viską ir apie nieką. Apie tai, kad geriausia kava – degalinėse, o nuoširdžiausi pokalbiai užsimezga su nepažįstamaisiais.
Kai pro kavinukės langą aikštelėje pasirodė autobusas, abu, atrodo, šiek tiek nusivylė.
– Maniškis, – tarė Dovydas, bet neskubėjo kilti nuo kėdės.
– Koks sutapimas, jis ir mano, – konstatavo Jorūnė.
Jie išėjo į aikštę. Lietus jau buvo aprimęs. Prieš lipant į autobusą, Dovydas staiga sustojo ir išsitraukė fotoaparatą.
– Galima? – paklausė.
Jorūnė, kiek raustelėjusi, linktelėjo. Fotoaparato užraktas spragtelėjo.
– Kad neužsimirštų šio ryto susitikimas, – pasakė jis.
Autobusas pajudėjo. Jorūnė žiūrėjo per langą, o Dovydas, nors jo vieta buvo kita, sėdėjo šalia.

Prabėgo šešetas metų...
Jorūnė toje pačioje kavinukėje mėgavosi kava. Lijo. Ji ir vėl vėlavo, bet šįkart nebuvo viena. Šalia sėdėjo mažas berniukas ir laikė ją už rankos.
– Mama, ar autobusas vėluoja? – paklausė vaikas.
– Ne, mielasis. Jis atvažiuos pačiu laiku.
Mergina pažvelgė į nuotrauką ant kavinukės sienos – neryškią, fotografuota lyjant lietui. Atpažino save: joje ji buvo jauna, sėdėjo prie staliuko ir šypsojosi. Užrašas po ja skelbė: „Įsimylima ir per lietų“.
Dovydas po tos kartu praleistos kelionės daugiau niekada nepasirodė jos gyvenime, bet jis paliko jai kažką daug vertingesnio – supratimą, kad meilė būna amžina, o kartais tai tik akimirka, kurią brangini visą likusį laiką.
Jorūnė nusišypsojo sūnui, paėmė jį už rankos ir jiedu dviese žengė į lietų.

Mazgelis

Taip gražus, taip snieginai baltas, lyg kas būtų tūkstančius cukraus maišų išpylęs, tas mūsų Kūčių vakaras. Kiūtom vieni du prie to, menku kąsniu pamaloninto, pasninko stalo. Jaučiu, ne tik mane, bet ir „antrą obuolio pusę“ graužia ilgesio kirminas „Pasenom, tapom niekam nereikalingi, gal tik vienam Dievui. Na, nors tiek gerai, malda turim į ką atsiremti. Svarbu, vaikams gerai“, – klampoja mintis lipnią vakaro tylą.

– Kaip jau yra, taip, mielas mano, – persižegnojusi, tiesiu vyrui duonos riekę, bažnyčioj pašventintos, šiemet neturime, – Laužkim gimstančio garbei, – žvakė pamažu tirpsta, rieda karoliukai lyg apleistų tėvų ašaros, linkime vienas kitam šviesaus, gero, o svarbiausiai – sveikatos – turto didžiausio. Pasninkaujame tyliai, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Gale stalo – lėkštelė, taip jau išmokyti, atklydusiam bedaliui ar namus, tą naktį lankančiai, vėlelei. Šunelis ir du katinukai akylai stebi, tiesiame ir jiems kąsnelį. „Mūsų šeimos nariai, kaip dabar imsi ir pamirši? Jie juk mūsų širdims džiuginti ir telikę“, – matyt, slapūnė ašara sublizgo, vyras suspaudžia ranką, girdžiu.

– Na, ko tu, motin, mes juk dar dviese, o du – jėga, dar ne po vieną, nesielvartauk. Remsime pečius ir tursensim į priekį, o priekis juk blynais kvepia, – stengiasi pakelti nuotaiką. Nežino, kad ir už jį mazgelį užrišau, tris „sveika, Marija ir Tėve mūsų“ sukalbėjau.

Prieš Kūčias perskaičiau, neatsimenu net kur, straipsnelį, kad reikia paimti kokią virvelę ar kaspinėlį ir sukalbėjus (tas turi eiti iš pačios širdies gilumos), poterius už artimą savo, tą, kuriam tu linki šviesaus ir gero, už kurį Dievo malonės prašai, užrišti mazgiuką, ir laikyti prie savęs tol, kol neišsipildys tai, ko dėl jo prašei. Ne kokie balvono burtai ar „čeraunikių“ kerai tat, o Dievo malonės meldimas. O aš turėjau už ką melstis, tai, nuo tų mazgelių, net šniūrelis apsunko.

O Dievu aš tikėjau nuo mažens, tyliai tikėjau, niekam nesisakydama, bijojau, kad išgirdę apie tai, neužgautų Švenčiausiojo, laikiau jį vieninteliu savo Tėvu, nes kito aš neturėjau. Užaugau vaikų namuose, kaip ta rūsio balanda, tįsau. Bet jis man siuntė gerus žmones, stengiausi iš jų, juk dovanai davė, paimti gerumą, išmokti mylėti, nelaikyti juodulio širdyje, atleisti už nuoskaudą. Kai būdavo sunku, kalbėjau, kalbėjau Dievui, gal ir nusibosdavau, bet tikėjau, neatstums. O jo Gimtadienį švęsdavau su dideliu džiaugsmu, atrodė gimė jis ir aš drauge su juo.

– Ar pakelsim vyno taurelę už Gimstantį? – paklausiau vyro, bet papurtė tik galvą.

– Ne, brangioji, mes juk ir blaivūs mokame jį pagerbti. O be to, žinai, gal teks už vairo sėsti? – niekada tokios nuodėmės nėra daręs, saugojo tuos, kuriuos teko vežti, už ką aš jį labai gerbiau.

– Tai ir gerai, taip ir palikime, „negriešykime“, – o pati pagalvojau apie dukrą: dvidešimt ketvirtą – anūkės Gimtadienis, neatsispirs, švęs, o „velnio lašai“ yra baisi nelaimė jaunam protui.

Nuojauta neapgavo.

– Mama, – išgirdau telefono ragelyje, – atvažiuok, gelbėk, nes Šarūnėlį, policija iškvietė vaikų teises, jei niekas nepaims, – kūkčiojo dukra, – Būk gera, paskubėk.

Pašoko jau ir vyras iš šilto patalo, žodžio netaręs, rengėsi. Skubėjome. Tik išvažiavę iš kiemo, drėbė matyt visą naktį, supratome, kad keliai nevalyti, bet… ko tėvai nedaro dėl savo vaikų, skynėmės į priekį. Tuos dvidešimt penkis kilometrus važiavome lyg akli kačiukai, kelias buvo susilyginęs su pieva, vedė tik nuojauta ir baimė, kad mažylį paims svetimi.

– Globa – penkioms paroms, – pasakė viena iš moterų, – tada atvešite vaiką, spręsime ką toliau daryti.

Nedaug trūko, norėjosi jai bučiuoti rankas: neatims Šarūnėlio. Nei dukrai, nei anūkei neturėjau ką pasakyti: šitaip žaisti su vaiko lemtimi? – širdį kaustė baimė, – Dieve, ačiū tau, spėjau.

Atgal važiavome tylėdami. Mano glėbyje saldžiai šnarpštė, pro miegus dar ir šypsojosi, mažas, šiltas kamuolėlis. Glaudžiau prie krūtinės, o ašaros skruostais tekėjo, tekėjo…

Tą ankstų, Šventų Kalėdų rytmetį parsivežiau kūdikėlį į savo namus. Argi žmogui žinoti, kokiu pavidalu Dievas po žemę braido, kai užriši mazgelį ir už jį?

Sugrįžimas namo

Lango stiklas buvo toks nešvarus... Ona jau nepajėgė palaikyti tvarkos, išseko jos jėgos, tad gatvelė, į kurią ji žvelgė, vos matėsi. Tiek ir tebuvo likę: apmusijęs langas į gyvenimą. Moteris sėdėjo apsilupinėjusiame krėsle. Pečius gaubė kadaise buvusi puošni, dabar jau kandžių suvarpyta didelė vilnonė skara. Ji mažai teikė šilumos, bet moteriai jau grožio nebereikėjo – jautė tik ištuštėjusį skrandį, kuris traukėsi, lipo prie nugarkaulio.
Iš ryto tenkinosi „ubagiene“: kelios sutrupintos duonos riekės vandenyje, be cukraus. Jis baigėsi užvakar, tad džiaugėsi tuo, ką dar turėjo. Vaikščiojo sunkiai. Jei užeidavo kaimynė, būdavo tikra šventė – prašydavo nupirkti šio bei to. Tik tam pirkimui pinigų buvo maža. Taupė kiekvieną centą. Keista: sunkiai dirbo visą gyvenimą, gaudavo gerus atlyginimus, bet... pasikeitė santvarka, gautų algų anoje niekas nepriskaičiavo. Tad pensija buvo menka. Sena, kur beuždirbsi, kai dar esi ir ligota?
Vaikai... Kai apie juos pagalvodavo, durdavo lyg įkaitinta vinimi. Vieną dukrą palaidojo. Kitos dvi ir sūnus, nors jiems atidavė viską, nuo burnos traukdavo kąsnį, paaukojo savo jaunystę ir sveikatą, buvo reti svečiai, o skambino tik per didžiąsias šventes. Bet ir tie jų skambučiai atrodė šalti, lyg iš prievartos. „Kaip laikaisi, mama?“ – ir vėl stodavo tyla. Ji buvo, pilna to žodžio prasme, apleista ne tik jų, bet ir likusio gyvenimo. Liūdesys tapo neatskiriamu šešėliu, baimė dėl rytojaus ėdė paskutines jėgas ir buvo vienintelė jos draugė.

Žiemos metu tekdavo sėdėti šaltoje troboje, nes sunkiai įpirkdavo malkas. „Lengvatos kurui nebus, vaikai registruoti“, – pasakė seniūnijoje. Nepyko. Bet teko stipriai, maisto sąskaita, taupyti. Tad duona ir saldintas vanduo buvo dažnas patiekalas ant jos stalo. Kai pasiligojo, didumą pinigų sugrobdavo vaistai. Nesveikata ėdė lėtai, bet labai nuoširdžiai. Skausmas įsimetė į krūtinę, atsidūstant verdavo įkaitintu virbalu, primindavo, kad Giltinė nuolat stovi už nugaros. Nesibaidydavo. „Na ir kas, krisiu kokią dieną, ras kas nors pasmirdusią.“ Gailėdavo radėjo, o save ramindavo: „Toks tas gyvenimas, ne visi šilko pataluose vartosi“. Ji nė vieno dėl savo likimo nekeikė. „Tiek, matyt, tebuvau verta“, – ir lūpos imdavo krutėti, meldė Dievo, kad greičiau ją pasiimtų. Jis vienintelis užtarėjas ir tebuvo jai likęs. Suprato: sena ir be cento – niekam nereikalinga.

Šiandien, kai išgirdo, kad numirė jos kaimynas (buvo tų pačių gimimo metų), ji pajuto: jos žvakė baigia sutirpti. Ne su vaikais, ne su kaimynais... Pažįstamų buvo nedaug likę, keletas, o ir jie patys jau sunkiai vaikščiojo, jos nelankė, o ji negalėjo jų pasiekti. Vidunaktį užėjo noras pasikalbėti, ne poteriauti, su Tuo, kuris aukštai, kurio ji niekada nebuvo mačiusi. Ona nesiklaupė – sustingę keliai to padaryti neleido. Tad gulėjo lovoje tiesi, išdžiūvusi ir žvelgė pro apneštą dulkių sluoksniu langą, tik nematė žvaigždėmis nusagstyto vasario dangaus.
– Atleisk man, – šnabždėjo ji, o ašaros tekėjo latakais. Daugelį metų ji neverkė, nesiskundė, o dabar jos vėlė jos raukšlėtus skruostus. – Atleisk, buvau kvaila, lepinau, popinau. Neauginau jų sau, žinojau – užaugs, paliks, tik... nesitikėjau, kad taip nuo manęs nutols. Dieve, kokia aš naivi buvau: vis bėgau, vis nešiau, glėbiau kaip višta viščiukus: „Šildykitės, ateityje gal šalti teks. Valgykite, gal duonos kąsnio neturėsite“. Norėjau jiems būti gera, švelni, kantri, teikianti meilę motina. Aš žinau, kad Tu viską matei. Nesirūstink, Dieve, kad, kai jie suaugo, stovėjau kaip uola, kad tik jiems būtų gerai, – ašaros ritosi ir ritosi ant pagalvės.
Ji išpažino viską: pavydą kaimynei, kurios dukra lankydavo kas savaitę, nusivylimą savo senu kūnu, neapykantą ubagiškai būčiai. Su kiekvienu žodžiu atrodė, kad krūtinė lengvėja, lengvėja... Pyktis išgaravo, užleido vietą susitaikymui su savimi. Jautė: Mirtis žvelgė į ją tuščiomis akiduobėmis. O gal tai buvo jai atverti vartai į tobulesnį pasaulį? Ji nebejautė alkio, nerūpėjo tuščios lentynos. Ona tylėjo, pavargo nuo vienatvės monologo – juk jai niekas taip ir neatsakė. Įkyrus skausmas, kuris lyg pašinas lindo gilyn į širdį, staiga atsitraukė. Atrodė, kad tapo lengva, lengva. Lyg plunksnelė.

Staiga kambarys nušvito. Tada pamatė ją – savo mažą mergaitę. Ji vilkėjo ta pačia balta suknele, kuria prieš keturiasdešimt penkerius metus Ona pati aprengė paskutinei kelionei. Jos dukrelė šypsojosi:
– Mama, tu nežinai, kaip ilgai aš tavęs laukiu, – sukuždėjo lūpos, o maža rankelė palietė jos ranką.
Ona paėmė savo mergytės rankelę, abi pakilo, tapo besvorės. Visi jos žemiški vargai liko ten, kambaryje, tarp neišplautų langų stiklų, tarp vienišų apšepusių sienų. Priešais jas atsivėrė žydintis, tarsi pavasarį, neaprėpiamas sodas. Ji glaudė savo dukrelę ir žinojo: pagaliau sugrįžo namo.

Mariutė šypsena

Ne tokia buvo, kaip kiti, širdyje nešanti prigimtinį gerumą. Kažkokia nematoma jėga traukdavo prie jos, masino pakalbinti, palinkėti „šviesios dienos tau, Mariute“. Žodžio be reikalo nelaidė, gal gėdijosi, o gal taip buvo sutverta, bet man ji atsakydavo šypsena. Ir tada, atrodė, kad diena tampa šviesesnė. Ir nesvarbu ar tai buvo žiema, ar ruduo, vasara ar pavasaris, likdavop šilta krūtinėje.

Tik tokia ji buvo ne su visais. Žmonių juk, kaip girioje medžių, dauguma buvo tokių, kurie kaimo kvailutę erzino, piktai šaipėsi. Pastariesiems ir kliūdavo jos griausmo ir žaibų griūtys. Mariutės akys tada aptemdavo lyg rudens upės gelmė, atsispindėdavo baisi gėla. Iškeikdavo ir prakeikdavo, tuo metu galvodavau, kad ne juos, o savo likimą, nes tolstant mažytei, trapiai figūrėlei, dar ilgai skambėdavo triaukščiai – keturaukščiai keiksmai. Matyt, taip ji stengėsi apsiginti nuo viso pasaulio blogio, iššaukti jį iš savęs, juk senstančiame kūne gyveno, taip niekada ir neužaugęs, vaikas, kuris, bet kokia kaina, saugojo pirmo žingsnio šventumą.

O man ji visada šypsojosi. Supratau, nelaiko priešu nuo tada, kai pirmą kartą ją užkalbinau.

– Mariute, labas, – ištariau prasilenkdama ir nustebau, kad nieko neatsakė, tik, kiek į priekį pabėgėjusi, ji visada skubėjo, atsisuko, tada ir pamačiau jos šypseną, sušuko:

– O aš tave pažįstu, tu – rašytoja! – lyg sidabro zvanelis pabiro, skambėjo jos krizenimu rytas.

Pamojavau pavymui ir nuo tada diena, kai tik ją sutikdavau, tapo pilna šviesos. Tokia tad buvo mūsų Mariutė. Dievas, vieną atėmęs, kitą įdavė, kad žmonės galėų ją mylėti.
Tad ir aš, kasdama sniegą ties varteliais ar grėbdama žolę, visada nešiojausi kišenėje saldainį ar sausainį.

– Mariute, – kalbindavau praeinančią, – tai ar iš kavalierių pargrįžti? – juokaudavau ir tiesdavau jai skanėstą, – Čia – tau, draugute mano, – ir ji atsakydavo man tokia giedra šypsena, kad aš negalėdavau nesišypsoti.

* * *

Jos istoriją aš sužinojau daug vėliau. Po trijų sūnų, tėvus aplankė didžiulė laimė, troboje sukrykštė dukrelė. Motina puoselėjo viltį: bus mergelė jai užvadėlė. Ir pavadino ją Dievo motinos vardu – Marija. Krikštynose ūžė, vos ne visa, plati gi buvo, giminė. Kaimynai linkėjo sėkmės, kad tėvų džiaugsmui sveika augtų. Mergelė gulėjo lopšy, o akys didelės, didelės... ir mėlynos lyg pavasarinis dangus. Graži gimė, lyg angelėlis, – glostė žvilgsniais, gyrė svečiai tėvukų kūrinį. Trys broliukai, jie jau buvo praaugę stalą, paeiliui, lyg akį kaktoj, saugojo, mylavo, glostinėjo sesutę.
Šeima gyveno darniai. Kai tėvai darbštūs, vienas kitą atjaučiantys, gera stiebtis ir vaikams.

Bet, mergelei augant, motina pastebėjo, kad ji ne tokia, kaip kiti jos vaikai. Apėmė baimė: kiba Dievas protelio pagailėjo? O kai tą dar ir daktarai patvirtino, kaip užslinko ant veido šešėlis, taip ir liko. Nuo tos dienos motinos širdį temdė rūpestis: kol aš gyva, gi bus kas ją glosto, o kai užgesiu?.. – nuogastavimai nedavė ramybės, suprato, reikia mokyti sūnus, kad po manęs būtų užuovėja Marytei. Pasitaikius progai, ji vyresnėliams primindavo, kad jie yra atsakingi už sesutę, broliai juk. Pastarieji motinai žadėjo, „negi trise neapginsime, nebijok, mama, niekam neleisime Mariutės skriausti“.

* * *

Bėgo metai, išstybo mergaitė į pusmerges, po to jau ir į panelę, lyg gėlės žiedas, išsiskleidė, bet mamos rankos taip ir nepaleido. Kur toji, ten ir ji.
Darbo išmoko, svarbiausia, – raminosi gimdytoja, – duonos kriaukšlę turės. Tik kaip ji bus be manęs? – nerimasties kirminas graužė senąją iš vidaus, – Kas priglaus taip, kaip aš priglaudžiu? – ir slapta braukė ašarą. O Mariutė, užmačiusi jos sudrėkusias akis, apkabindavo taip stipriai, lyg sakytų: mamute, tu būsi visada amžinai šalia manęs, – ir bučiuodavo, bučiuodavo... jos, ašarom aptekusius, skruostus.

* * *

– Balienienė mirė, – perdavė kaimynė kaimynei žinią, – reikia pagalbos, pasakyk kitoms kaimo moterims, – parnešė žinią Merkulienė Zermokienei.

Sugužėjo kaimo moterėlės į trobą, sukosi kaip kuri tik išmanė, juk liko keturi vyrai, o ką ten iš Mariutės ir benorėti, kuri nuo karsto nesitraukia, vis taikosi motiną už rankos laikyti ir niekaip nesuvokia, kad toji jai jos nebetiesia, neglosto. Taip ir sėdėjo ji prie velionės per visą tą laiką, kaip koks angelas sargas, net kviečiama valgyti, gūžėsi, baidėsi svetimų. O jau kai atėjo toji diena, kai reikėjo užkalti karstą, kaimo žmonės kraupo, tokios raudos jie dar nebuvo girdėję. Tarsi savo gyvybę išrėkė, kaip benamis šuva, išstaugė skausmą Mariutė. Broliai prie duobės turėjo ją jėga laikyti, kad neįgriūtų paskui. O kai jau supylė kauburėlį, parkrito ant jo lyg sužeistas paukštis, apglėbė, atrodo įsikibo amžiams. Žmonėms išsiskirsčius, dar ilgai ją kalbinosi namolio, o kai prikalbino, nuo tada ji jau ir neištarė nė žodžio.
Atrodė, kad pati tyla įsikūnijo į jos trapią figūrėlę. Parvesta namo, kaip užsidarė lauko virtuvėlėje, taip ir glūdėjo. Gerai dar, kad buvo ankstyva vasara, naktys nešaltos, juk net pavalgyti ji neparėjo į trobą. Tai vienas, tai kitas brolis nešė lėkštelę su maistu, tik niekaip negalėjo prikalbinti, kad sesuo grįžtų trobon. Kas dėjosi Marytės širdyje, niekas to nežinojo. Nematė jos verkiant, regėjo tylią ir nuolankią.

Bet viskam – savas laikas. Po truputį, atėjus rudens metui ir ėmus naktims šalventi, Marytė ėmė keistis. Kuriam laikui įžengdavo į trobą, pasėdėdavo prie krosnies, pasišildydavo ir vėl grįždavo į savo virtuvėlę. Iniciatyvos ėmėsi tėvas, suprato, kad kitaip nebus, teks dabar jau jam dukrą drauge vedžiotis. Ištiesė ranką, neatstūmė, kaip įkibo, taip iki jo mirties ir nepaleido.
Kaimo žmonės, tėvas dažnai padirbėdavo pas juos, vesdavosi kartu ir dukrą, gailėjo Marytės. Tai vienas, tai kitas vis pakišdavo skanesnį kąsnelį. Mariutė padėdavo tėvukui, taip jie dviese ir vaikščiojo per kiemus. Tėvas tai malkas kapojo, tai žolę pjovė... dukra petį kišo, lengvino papūnio, taip ji vadino tėvuką, naštą.

Pirmi du broliai, vienas po kito ėjo iš namų, sukūrė šeimas, bet savų nepamiršo, žiūrėk ir atidarda į gimtinę, atitempia ryšulius, padeda. Namuose liko tik pats jauniausias. Nesurado jis sau poros, nes nuklydo ne ten, kur tėvai linkėjo. Prijunko prie „velnio lašų“. Gal iš nevilties, gal, kad buvo prie tinginio, kas ten jį supras. Tik naudos iš jo... jokios, vienas rūpestis. O ir charakteris pasirodė besąs ne koks, prisigers, vietos tėvui ir sesei jau ir nėra namie, abu lauko virtuvėlėje glunda. Tėvas joje sumeistravo nedidelę krosnelę, kad nesušaltų žiemos metu. O kai jaunylis ėmė vis labiau klimpti į girtuoklystę, kai troboje nuolatos pilnėjo jo sugėrovų, senolis su Mariute jau ir visam persikraustė į „laukinę“, čia tas balamūtas neužeidavo, tad nors tokią ramybę abu turėjo. Vyresnieji, kai atvykdavo aplankyti, išbardavo jaunylį, dažnai ir jo sėbrus iš trobos išguidavo, liepdavo kojos nekelti, niekas nepadėjo. Pastarasis, lyg vanagas nagais, draskė jiems akis, išbjaurodavo negražiais žodžiais, o jau piktas buvo, lyg kokia žebenkštis, tik žaižaruodavo akimis ir nieko tu, žmogau, tokiam nepadarysi. Brolius, nors tie jam tiekdavo maistą, malkas parūpindavo, nesisarmatijo, šiaušdavo kuodą ir gindavo lauk. O kur jau su tokiu tėvui kovoti?!..

* * *

Kai dūdos nugrojo ir paskutinį gynėją – tėvužį, atgulė jis šalia pačios, Mariutei stojo juodos dienos. Po kiek laiko ir vienas iš vyresnėlių brolių, po to ir kitas prigludo prie gimdytojų, ji savo virtuvėlėje liko vienui viena. Girtuoklis Vacius į trobą jos jau neįsileido. Apšaukdavo durne, net ranką ėmė kelti prieš ją. Dažnai Mariutė vaikščiojo su mėlynėmis po akimis. Negana, kad nebebuvo kas ja rūpinasi, dar ir gyvą laidojo. Ne kartą kaimas girdėjo to parazito riksmus ir prakeiksmus, kad „dvėstų greičiau“, jei toji, gaudavo ji nemažą neįgalumo pensiją, jam nenupirkdavo vyno butelaičio. O blogiausia, kad pats gerdamas, to išmokė ir Mariutę. Į trobą pastaroji galėjo ateiti tik tada, jeigu tam parmazonui atnešdavo alaus ar kokio kito skystalo. Ir pakentė jos buvimą šalia, tik tam kartui, kol ištuštėdavo toji tara. Tada jau liejosi šūksniai:

– Dink, durne, iš akių, nes kai dėsiu!..

Ir toji, susitraukusi į kuprelę, stengdavosi greit pabėgti nuo jo sunkių kumščių.

* * *

Metams bėgant, ėmė šlyti ir Vaciaus sveikata. Atsakė kojos, tada jau jam ir prisireikė Marytės. Kas gi atneš malkų, krosnį pakurs, duonos, vyno nupirks?.. Išnaudojo ją brolis be jokio gailesčio. Kai neužtekdavo sesers pinigų pragėrimui ir šiokiam tokiam kąsniui, siųsdavo dirbti pas žmones, pats už ją nutardavo, pats uždirbtą pinigėlį į saują suglemždavo. Taip ir ėjo toji kaimui per rankas, brolis laikė „darbinės jėgos monopolį“.
Tik žmonių gi neapgausi, patyrę, kad Marytę išnaudoja, kad ji, nors ir gaudama invalidumo pinigus, vaikšto pusalkanė, jie ėmė atmokėti už darbą maistu. Kol galiausiai, pagailėjusi nelaimėlės, senukų pora ją visam priglaudė pas save. Bėda tik buvo, kad jie niekaip neįstengė jos prikalbinti apsigyventi jų šiltuose namuose, Mariutė įsitaisė jų šieninėje ir vidun nė nekviesk, mat, jai gerai ir čia. Būdama darbšti, padėjo jiems ruošoje, ką pasakė, tą padarė. Džiaugėsi ja, geresnį kąsnį kišo. Nepyko, kad ir pas kitus eidavo pagelbėti. Viena bėda buvo, kad Marytė gėrė jau ir viena. Senukai džiaugėsi, kad ji nors nerūko, baimės, kad uždegs tvartuką nebuvo. Bet su „durnu gi – du turgu“, dažnai senelis lipdavo patikrinti, ką ji veikia. Radęs miegančią, nurimdavo. Taip ir slinko dienos.

Kaime prie visko žmonės pratę, tad niekuo nesistebi, priima įvykius taip, kaip jie pateikiami. Tad ir Marytė toje grandinėje atrado savo vietą. Vieni ja bodėjosi, kiti gailėjo. Buvo ir kas geresnį žodį jai taria. Svetimi jos neskriaudė, o jei kas užkliudydavo kaimo kvailutę, tuojau atsirasdavo šalia savi, apgindavo. Kaimas ją savotiškai mylėjo, o gerbdamas tėvų atminimą ir gelbėjo. Būdavo, kad Mariutė, visi atleisdavo jai tokį elgesį, gražiai apramindavo, ir vieną – kitą iškoliodavo. Suprasdavo, gi galvelėje „kralikai duodasi“, pykčio nelaikė, nes gailėjo Mariutės.

* * *

– Iš kur tos eglių šakutės link Balaunių namų? – pasiteiravau kaimynės, – Negi Vacius jau iškeliavo amžino atilsio? – pirmiausiai pagalvojau apie girtuokliaujantį kaimyną.

– Mūsų Mariutės nebėr, – kažkaip, lyg jaustų kaltę, sukuždėjo man pastaroji, – Sudegė ji šieninėje. Negi negirdėjai, lėkė ir gaisrinė, ir policija su greituke?

Daugiau man aiškinti nereikėjo, į širdį smeigė lyg yla: vargšelė savo vargelį atbuvo, – ir taip suskaudo, rodos, kad tikra sesuo nelaiku būt užgesusi. Užčiuopiau kišenėje saldainį: Mariute, Mariute... jau niekas man gražiau už tave nebenusišypsos...

Dar ne pabaiga

Šiandien Alvydui netikėtai surakino strėnas. Ne šiaip suskaudo, o pervėrė lyg kokiu aštriu peiliu ir privertė sustingti pusiaukelėje, kai jis ėjo kaisti arbatinuko. Tad taip ir stovėjo įsikibęs į durų staktą, išpiltas šalto prakaito. Sukaustė ne tiek tas skausmas, kiek grynas siaubas. „O kas, jei imčiau ir suklupčiau?“ – persmelkė mintis. – „Kas mane rastų? Gal po kokios savaitės ar kitos, kai kaimynai pajustų lavono smarvę laiptinėje, tik tada gal kas nors ir susirūpintų? Kam vienišas žmogus įdomus? Net paštininkui, pamačiusiam perpildytą dėžutę, nerūpėtų mano gyvenimas“. Ši baimė jam dabar buvo daug baisesnė už pačią mirtį. Tai buvo siaubas, kad jo užgesimas liks nepastebėtas. Lėtai, žingsnis po žingsnio, jis šiaip ne taip pasiekė kėdę ir klestelėjo. Rankos drebėjo, širdis kalatojosi. Pažvelgė į telefoną – pilką, negyvą prietaisą, dėl visa ko gulintį ant virtuvinio stalo. Suprato, kad nėra kam paskambinti ir tiesiog ištarti: „Man skauda“. Gyveno savame pasaulėlyje, niekada nenorėjo būti kitam našta.
Sutemo. Alvydas nejungė šviesos, kiūtojo tamsoje, apsuptas daiktų, kurie kadaise turėjo prasmę, o dabar tapo tik nebyliais jo nykimo liudininkais. Vienatvė senatvėje buvo kaip lėtas skendimas: matai paviršių, šviesą viršuje, tik kūnas per sunkus, kad iškiltumei, o rankos, kurios turėtų tave sugriebti, užimtos kitais reikalais. Užsimerkė. Girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas. Tik-tak, tik-tak. Skaičiavo ne laiką, o savo paties buvimo žemėje likučius. Gyveno laike, kuriame tapo nematomas. Dar akimirką pasėdėjo tamsoje, o tada, tarsi norėdamas pasipriešinti užgulusiai tylai, ištiesė drebančią ranką ir uždegė seną stalinę lempą. Jos geltona šviesa ištraukė iš tamsos daiktus, saugojusius jo gyvenimo atplaišas. „Kada aš tapau tokiu svetimu šiame mieste?“ – susigraudinęs paklausė tylos.
Mintimis nusikėlė į laikus, kai namuose kvepėjo kepama duona ir girdėjosi dukros kojyčių tapsėjimas. Prisiminė, kaip jo Marija juokdavosi, kai jis bandydavo jai dainuoti lopšinę. Kaip jie, susiglaudę vakarais, planuodavo senatvę – svajojo apie nuosavą namą, žydintį sodą, apie po veją zujančius anūkus. Tik „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“ – likimas supynė kitokią būtį. Marija akis užmerkė pirma, o dukra, ieškodama laimės, išskrido ten, kur žolė atrodė žalesnė.
Jis vėl pažvelgė į telefoną. Ekranas nušvito – atėjo trumpa žinutė. Ne iš dukros. Iš vaistinės: „Jūsų užsakymas paruoštas“. Alvydas liūdnai nusišypsojo. Įstaigos jį prisimindavo dažniau nei gyvi žmonės. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už mažo popieriaus lapelio, priklijuoto prie šaldytuvo. Jame kreivomis raidėmis buvo užrašyta: „Poniai Rūtai paskambinti ketvirtadienį“. Rūta buvo jo kaimynė iš trečio aukšto, tokia pat vieniša, tik dar labiau paliegusi. Ši maža smulkmena – žinojimas, kad kažkas kitas laukia jo balso, kad jis dar gali būti kam nors naudingas – suteikė jėgų. Alvydas suprato, kad vienatvė atsitrauks tik tada, jei pats ištiesi ranką kitam, net jei ta ranka dreba ne mažiau nei to, kuriam ją tiesi.
Skausmas truputį nurimo, atleido. Jis iš lėto atsistojo, užsiplikė arbatos ir sustojo prieš langą. Žiūrėjo į tamsų dangų, o stikle atsispindėjo pavargęs veidas. Ištarė atvaizdui:
– Dar ne pabaiga, vyruti. Dar ne šiandien.
Kitą rytą Alvydas atsikėlė anksčiau nei įprastai. Strėnas dar vis gėlė, bet mintis, kad turi paskambinti Rūtai, kėlė nuotaiką. Tad, kruopščiai nusiskuto, nors oda po peiliuku raukšlėjosi lyg sugniaužytas pergamentas, apsivilko švarų megztinį. Prieš rinkdamas numerį kelias akimirkas dvejojo: „Gal dar miega? Bet jis juk turi sužinoti, ar jai viskas gerai?“. Surinko numerį.
– Alio? – ragelyje pasigirdo silpnas, kiek prikimęs moteriškas balsas.
– Rūta, čia Alvydas. Iš pirmo aukšto. Ar nesutrukdžiau?
Kitoje laido pusėje stojusi tylos sekundė Alvydui pasirodė kaip amžinybė. O tada pasigirdo lengvas atodūsis, panašus į palengvėjimą.
– Alvydėli, kaip gerai, kad paskambinot. Jau maniau, gal kas nutiko, – Rūtos balsas tapo tvirtesnis. – Žinote, nubundu ryte ir neturiu su kuo pasisveikinti. Sunku.
Jie kalbėjosi apie nieką ir apie viską: apie kylančias šildymo kainas, apie kaimyną, kuris vėl garsiai užvedė savo seną automobilį, apie balandžius ant palangės. Tačiau po tais paprastais žodžiais slėpėsi tikroji pokalbio prasmė: „Aš esu čia. Tu esi čia. Mes dar esame.“
– Rūta, aš galvoju... gal užkaisti arbatinuką? Turiu dar tų sausainių, kur praeitą savaitę pirkau. Jei jūsų kojos šiandien klauso, gal nusileistumėte? Arba aš galiu pakilti, – nedrąsiai pasiūlė Alvydas.
– Užlipsiu, Alvydai. Nors judu kaip sraigė, bet pamažu atrėpliosiu.
Padėjęs ragelį Alvydas pajuto, kad net oras kambaryje pasikeitė, tapo gaivesnis. Nebebuvo to sunkaus ir tiršto slogumo. Aišku, vienatvė niekur nedingo, ji vis dar tūnojo ir laukė patogaus momento lyg tykantis žvėris, tačiau šiuo metu ji buvo netekusi galios. Du žmonės, visų pamiršti, nusprendė neužmiršti vienas kito, ir to užteko, kad diena įgytų prasmę.
Lygiai tą akimirką, kai arbatinukas pradėjo švilpti, o Alvydas tiesė ranką link puodelių, ant stalo gulintis telefonas pratrūko skambėti. Ekranas rodė vardą, kurį jis matydavo labai retai – dukra Eglė. Alvydo širdis nustėro. „Tokiu laiku ji niekada neskambindavo. Gal kas nutiko? O gal darbą prarado? O gal... gal pagaliau nusprendė grįžti?“
– Alio? Eglute? – jo balsas šiek tiek užlūžo.
– Tėti, labas. Klausyk, aš trumpam, – Eglės balsas buvo greitas, fone girdėjosi didmiesčio triukšmas ir mašinų signalai. – Žinau, kad neseniai kalbėjomės, bet norėjau pasakyti, kad mes su šeima vasarą negrįšime į Lietuvą.
Alvydas pajuto, kaip ranka, laikanti telefoną, staiga tapo sunki lyg švinas. Jis lėtai atsisėdo ant kėdės, kurioje ką tik tikėjosi išvysti Rūtą.
– Negrįšite? Bet juk žadėjote, sakėte, anūkai labai nori pamatyti Lietuvą.
– Žinau, tėti, bet mes nusprendėme pirkti namą Floridoje. Reikia taupyti pradiniam įnašui, o bilietai dabar beprotiškai brangūs. Be to, vaikai užsirašė į vasaros stovyklą. Supranti?
Alvydas tylėjo. Jis norėjo pasiguosti: „Dukra, man skauda nugarą, man baisu būti vienam, aš skaičiuoju dienas iki jūsų grįžimo“. Bet vietoj to iš jo lūpų išsprūdo tik įprastas, nušlifuotas melas:
– Taip, dukrele. Žinoma, suprantu. Namai – svarbu.
– Tu esi šaunuolis, tėti. Mes tau atsiųsime nuotraukų! Ir... tėti, gal tu pagalvok apie tuos globos namus, kur pasakojau? Ten būtų priežiūra, bendraamžiai. O ir man būtų ramiau. Na, bėgu, susirinkimas prasideda! Bučkis!
„Tėti, pagalvok apie globos namus“, – kažkas jo širdyje trūko. Kambaryje vėl stojo slegianti tyla, tik dabar ji atrodė dar slogesnė. Pasiūlymas nuskambėjo kaip nuosprendis – elegantiškas būdas pasakyti: „Mano šeimos gyvenime tau nėra vietos“. Tą akimirką pasigirdo tylus, nedrąsus beldimas į duris. Tai buvo Rūta. Alvydas giliai įkvėpė, nusibraukė ašarą, kad kaimynė nepamatytų, ir nuėjo atverti durų. Jis suprato: jo kraujas ir genai buvo toli, už vandenyno, bet jo tikrasis išsigelbėjimas dabar stovėjo už tų durų, jis dėvėjo seną skarelę ir buvo drebančiomis rankomis. Atvėrė. Rūta, remdamosi medine lazdele, žengė į koridorių, vėliau į virtuvę, tada sunkiai prisėdo ant kėdės, kurioje dar prieš kelias minutes Alvydas gniaužė telefoną. Ji padėjo savo sugrubusias rankas ant stalo šalia jo puodelio.
– Girdėjau tavo telefoną skambant, Alvydėli, – tyliai prabilo ji, stebėdama, kaip jis pila arbatą. – Gal dukra?
Alvydas linktelėjo, bet į akis nežiūrėjo.
– Skambino. Floridoje namą perka. Sakė, vasarą negrįš. Gal net niekada negrįš, Rūta. Siūlė man į tuos... valdiškus namus kraustytis.
Kambaryje vėl akimirkai stojo tyla, bet šįkart ji nebebuvo tokia dusinanti. Rūta lėtai ištiesė ranką ir delnu uždengė Alvydo pirštus. Jos oda buvo šalta, bet prisilietimas – tikras.
– Žinai, Alvydai, – ji liūdnai nusišypsojo, – mes su tavimi esame kaip tos dvi senos obelys mano tėviškės sode. Vaisius išnešiojo svetimi, šakos išdžiūvo, bet šaknys vis dar laikosi tos pačios žemės. Jie ten, toli, kuria savo gyvenimus, o mes čia turime savo... sąjungą.
Alvydas pakėlė akis.
– Sąjungą? Mes juk tik du seni kaimynai, Rūta. Vos laiptais užlipam.
– Ne tik kaimynai, – paprieštaravo ji. – Pasaulis mus nurašė, padarė nematomais, bet kol mes matome vienas kitą, tol esame gyvi. Štai tavo arbata, sausainiai, tavo skambutis ryte... Tai ir yra mūsų valstybė. Maža, dviejų žmonių sąjunga. Be jų mes būtume tik šešėliai.
Alvydas pajuto, kaip gerklėje atslūgo gumulas. Jis stipriau suspaudė Rūtos ranką.
– Keista, tiesa? Kraujo ryšys tapo tik nuotrauka rėmelyje, o svetimas žmogus iš trečio aukšto tampa tavo šeima.
– Nėra svetimų žmonių, Alvydai, – suminkštėjusiu balsu tarė Rūta. – Yra tik tie, kurie dar neatvėrė durų. Mes jas atvėrėme. Kol aš žinosiu, kad tu užkaitei arbatinuką, o tu žinosi, kad aš dar išlipau iš lovos, tol mes ir nebūsime vieniši. Mes esame dvi vienatvės puselės, kurios susiglaudusios tapo, na ne tuo obuoliu, bet kažkuo daugiau. Alvydas pirmą kartą per ilgą laiką pajuto ne baimę, o ramybę. Jis suprato, kad ši maža sąjunga prie virtuvinio stalo yra daug tikresnė už visus Floridos namus ir visus lakoniškus žodžius telefone.
– Gerkime arbatą, Rūta, – tarė jis, šiek tiek tvirčiau pasitaisydamas kėdėje. – Kol turime vienas kitą, globos namai gali palaukti.
Arbata garavo, o virtuvėje pasidarė šilta ne tik nuo puodelių, bet ir nuo artumo. Jie nebekalbėjo apie Floridą ar globos namus. Kalbėjosi apie tai, kas tikra: apie Rūtos balkone pražydusią pelargoniją ir apie tai, kad kitą savaitę Alvydas padės jai sutvarkyti seną radijo imtuvą.
– Žinai, Alvydai, – ištarė Rūta, keldama puodelį drebančia ranka, – ta baimė, kad tavęs niekas neras... ji išnyksta, kai žinai, kad kas rytą kažkas laukia tavo skambučio.
Alvydas linktelėjo. Jis suprato, kad jų sąjunga nėra didinga, ji neturi ateities planų ar skambių pažadų. Tai buvo išgyvenimo sąjunga – trapi, bet tvirta kaip senas ąžuolinis stalas, kurį jis lietė kasdien.
Praėjo keli mėnesiai. Alvydo telefonas vis rečiau rodė dukros vardą, bet jis nebejuto to deginančio skausmo. Kiekvieną rytą, lygiai devintą valandą, jis surinkdavo Rūtos numerį. Du signalai – tai reiškė: „Aš gyvas“. Atsakymas – trumputis „Alio“ – reiškė: „Aš tavęs laukiu“.
Vieną vakarą, kai už lango vėl pradėjo snigti, o pasaulis paskendo baltoje tyloje, Alvydas sėdėjo prie savo stalo. Jis nebebuvo vienas tame kambaryje – ant kėdės priešais gulėjo Rūtos pamiršta skara. Jis paėmė ją, pajuto seno muilo ir ramybės kvapą. „Mes dar esame“, – sušnabždėjo jis pats sau. Alvydas priėjo prie lango. Tolumoje žibėjo miesto šviesos – tūkstančiai langų, už kurių, ko gero, tūnojo tokios pat vienatvės. Bet jo lange degė geltona stalinės lempos šviesa. Tai buvo švyturys Rūtai, ženklas, kad šiame aukšte kažkas budi. Jis užgesino šviesą ir atsigulė. Strėnų nebegėlė. Širdis plakė ramiai, ritmiškai, lyg laikrodis ant sienos. Jis žinojo, kad rytoj vėl bus devinta valanda. Vėl bus skambutis. Vėl bus arbata. Ir tai buvo daugiau, nei jis kada nors tikėjosi gauti iš šio svetimo, skubančio pasaulio. Paskutinė mintis prieš užmiegant buvo ne apie praeitį ir ne apie prarastą dukrą. Jis galvojo apie tai, kad rytoj reikės nupirkti tų minkštų sausainių, nes Rūtai juos lengviau kramtyti. Tai buvo jo naujoji prasmė. Jo mažoji, nemirtinga sąjunga.
Po pusmečio, vieną pilką lapkričio pavakarę, kai Alvydas su Rūta virtuvėje įnirtingai ginčijosi dėl radijo imtuvo antenos krypties, laiptinėje pasigirdo sunkių lagaminų bumbsėjimas. Durų skambutis nuskambėjo taip įžūliai ir svetimai, kad abu senoliai krūptelėjo. Atvėręs duris, Alvydas pamatė Eglę. Ji stovėjo suglamžytu paltu, paraudusiomis akimis, o už jos nugaros, tarsi už apsaugos sienos, stovėjo dvi jos atžalos ir du dideli lagaminai šalia. Stojo tyla, kurią ji pati galiausiai nutraukė užspringusiu balsu:
– Tėti... Ten viskas sugriuvo. Namas, paskola, santykiai... Viskas. Ar... ar galiu pabūti čia?
Alvydas akimirką stovėjo sustingęs. Jo širdyje nebuvo triumfo, tik keistas, ramus liūdesys. Jis pajuto, kaip už nugaros priėjo Rūta ir lengvai palietė jo alkūnę – tas pažįstamas, raminantis judesys sugrąžino jį į tikrovę.
– Užeik, dukrele, – tyliai tarė jis, pasitraukdamas į šalį. – Kaip tik užkaitėme arbatinuką.
Eglė įžengė į ankštą virtuvę, kurią anksčiau vadino „senienų sandėliu“. Ji nustebusi nužvelgė Rūtą, sėdinčią jos motinos vietoje, ir garuojančius puodelius. Tikėjosi rasti palūžusį, apleistą tėvą, laukiantį jos malonės ar globos namų eilės, o rado... tvirtovę. Mažą, keistą, bet nepalaužiamą dviejų žmonių sąjungą.
– Čia ponia Rūta, – paprastai pristatė Alvydas, dėdamas ant stalo trečią puodelį. – Ji moka klausytis geriau nei bet koks psichologas.
Tą vakarą virtuvėje sėdėjo trys žmonės. Eglė verkė ir pasakojo apie savo sudužusias svajones, o Alvydas su Rūta klausėsi, kartais susižvelgdami. Jie nebuvo teisėjai, jie buvo tie, kurie žinojo, ką reiškia likti prie suskilusios geldos. Kai vėlai vakare Rūta pakilo eiti pas save, Eglė norėjo padėti jai užlipti laiptais, bet Alvydas švelniai ją sulaikė.
– Mes susitvarkysime, dukra. Mes su Rūta turime savo ritmą. Tu pailsėk.
Eglė liko stovėti tarpduryje, žiūrėdama, kaip du senoliai, susikibę už parankių, lėtai tolsta tamsiu koridoriumi. Ji suprato, kad grįžo ne gelbėti tėvo, o pati ieškoti išsigelbėjimo toje šviesoje, kurią jis sugebėjo uždegti būdamas visiškai vienas.
Alvydas uždarė duris, pažiūrėjo į savo atvaizdą tamsiame stikle ir nusišypsojo.
– Sakiau tau, vyruti. Dar ne pabaiga.

Išdainuotas gruodas

Eglė stovėjo ant kalvos, kur senas beržas svyruoklis, lyg nuolankus maldininkas, žemai lenkė šerkšnu pasidengusias šakas. Dangus virš jos buvo skaidrus ir gilus, nusėtas šaltų žvaigždžių, kurios virpėjo tarsi neužpūstos žvakės. „Laimei ar nelaimei buvau sutverta?“ – tyliai paklausė ji savęs, o jos kvėpavimas virto balsva migla, akimirkai ištirpstančia nakties tamsoje.

Gimtoji sodyba apačioje atrodė svetima. Kadaise ten žydėjęs sodas dabar buvo apmiręs, obelys stovėjo sustingusios, jų šakos priminė į dangų tiesiamas prašančias rankas. Gimtinė, kuri turėjo būti uostas, tapo kryžkelė. Vėjas, atpūtęs nuo tolimų miškų, negailestingai ginė snieguoles, kurios sūkuriais šoko aplink Eglės kojas, tarsi bandydamos pasisavinti paskutinę jos šilumą. Ji jautėsi kaip tas šapas, kurį upė pavasarį išmeta į krantą, palikdama džiūti svetimoje saulėje.
Ji prisiminė tuos, kurie jau rado savo amžinąsias vietas. Mylimiausi miegojo po storasluoksniu gruodu, kurio nepasiekia nei žvarba, nei neteisybė. Ten, po tyliais pušų šlamėjimais, buvo ramybė, kurios ji taip troško. „Jūs radote, o aš dar klaidžioju“, – sušnabždėjo ji, liesdama grublėtą beržo kamieną.
Staiga Eglė nusiavė batus. Jos pėdos palietė sustingusią, aštrią žemę. Gruodas gėlė, tačiau tas skausmas buvo grynas, tikras, nuplaunantis visas sukauptas nuoskaudas. Ji žengė per ledus, o po kojomis trapiai lūžinėjo sušalusios balos, primenančios dūžtantį krištolą. Širdis, rodos, turėjo tuoj pat sutrūkti iš tos stingdančios didybės, bet vietoj to ji atsivėrė.
Eglė pradėjo dainuoti. Jos balsas kilo aukštyn, virš apsnigtų eglių viršūnių, virš miegančių slėnių. Tai buvo daina apie prarastus metus, apie vėjus, kurie blaškė jos dalią, ir apie viltį, kuri, pasirodo, niekur nedingo – ji tūnojo sielos giliausiuose kloduose, po storu kančios ledu. Gamta aplink ją tarsi nuščiuvo: vėjas nurimo, o mėnuo ryškiau nušvietė sidabru nubirusį kraštovaizdį.
Vargai išgaravo kartu su daina. Stovėdama basnirčia vidury šalto grožio, ji suprato: jos vieta yra šioje nenugalimoje akimirkoje, kurioje ji pati tampa gamtos dalimi – stipria kaip gruodas ir skaidria kaip ledas.

Obelys žydi ne sau

   Aldona sėdėjo senoje verandoje, kurios dažai luposi lyg sena, nebereikalinga oda – visai kaip ir jos pačios ryšys su pasauliu. Aplinkui šėlo pavasaris: obelys sprogo akinančiais baltais žiedais, o oras buvo toks tirštas nuo gyvybės, kad, atrodė, jį galima liesti rankomis. Tačiau Aldona viso to nematė. Ji sėdėjo sustingusi, apsigaubusi savo tyloje lyg šarvais, kurie per ilgus metus tapo vienintele saugia užuovėja. Po tos paskutinės, triuškinančios išdavystės, kai žmogus, kuriam ji patikėjo savo gyvenimo pamatus, juos tiesiog išspyrė, moteris užrakino visas duris – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Po daugybės nusivylimų visi žmonės jai dabar atrodė lyg negailestingi sielos kolekcionieriai: jie prieina arti tik tam, kad nuskintų gražiausią gėlę, pasimėgautų jos kvapu, o tada, vos jai pradėjus vysti, numestų ją ant dulkėto kelio po kojomis. Ji nebetikėjo nė vienu ištartu žodžiu – jai jie skambėjo kaip tuščios skardinės, kurios triukšmingai krenta ant grindinio, bet viduje neturi nieko, išskyrus šaltą orą. Kiekviena šypsena kėlė įtarimą, kiekvienas kaimynų pasisveikinimas atrodė kaip kaukė, po kuria slepiasi abejingumas arba noras pasinaudoti. Ji nusivylė jų žodžiais, kurie visada būdavo šviesmečiais gražesni už darbus, todėl pasirinko tylią, sterilią vienatvę, kurioje niekas nebegalėjo jos sužeisti, nes niekas nebuvo įleidžiamas vidun.

Vienatvėje ji leisdavo sau pasvajoti, nors tos svajonės labiau priminė skaudžius priekaištus praeičiai. Tai buvo tylūs, trapūs vaizdiniai apie pasaulį, kurio ji taip ir nerado: kur nereikia kasdien gintis nuo blogio, kur žvilgsnis reiškia daugiau nei priesaika, o duotas žodis yra šventas. Tačiau kartu su šiomis svajonėmis atslinkdavo ir stingdanti baimė, kurią ji slėpė net nuo savęs. Kas bus toliau? Senatvė glūdėjo šalia lyg ištįsęs, šaltas vakaro šešėlis, o ateitis atrodė lyg akligatvis su aukšta siena. Ji bijojo, kad vieną dieną ta jos išpuoselėta tyla taps nebe pasirinktu prieglobsčiu, o aklinu kalėjimu, iš kurio net jai pačiai norint niekas nebeišgirs šauksmo. Jos gyvenimas buvo tapęs ilgu, pilku laukimu, kol paskutinis saulės spindulys galutinai užges už horizonto.

Staiga ant jos kelių nusileido kamanė – didelė, pūkuota ir nerangi. Ji kurį laiką pasisukiojo, o tada lėtai nuropojo link Aldonos delno. Moteris sulaikė kvėpavimą. Tas mažas gyvybės kamuolėlis nieko iš jos nereikalavo, jis tiesiog ieškojo šilumos. Tą akimirką pro tankias obelų šakas prasiveržė aštrus saulės spindulys ir nutvieskė jos raukšlėtas rankas. Aldona pajuto keistą dilgčiojimą krūtinėje. Ji suprato: pavasaris ateina kasmet, nepaisant to, kad žiema buvo šalta ir ilga. Viltis nušvito paprasta tiesa – gyvenimas tęsiasi ne dėl kitų žmonių, o dėl tos vidinės šviesos, kurią ji pati vis dar saugojo. Ji pirmą kartą po ilgo laiko nusišypsojo. Tyla vis dar buvo šalia, bet dabar ji nebebuvo tokia skaudi. Ji buvo rami, lyg žemė, laukianti lietaus.
Aldona stebėjo kamanę, kai ramybę perskrodė netikėtas garsas – duslus bumptelėjimas ir garsus „Opa!“. Per žemą sodo tvorą lyg koks negrabus akrobatas persirito kaimynų anūkas, dešimtmetis Matas. Jis vilkėjo ryškiai geltonus marškinėlius, o jo plaukai kyšojo į visas puses lyg išsidraikęs paukščio lizdas.

– Labas rytas, teta Aldona! – sušuko jis, nė kiek nesutrikęs dėl savo įspūdingo pasirodymo. – Ar nematėte mano drono? Jis nusprendė, kad jūsų sodas yra geresnis oro uostas nei mano kiemas.

Aldona krūptelėjo. Jos šventovė – tyla – buvo sudaužyta į šipulius. Ji nieko neatsakė, tik griežtai kilstelėjo antakį, tačiau Matas, regis, visai nemokėjo skaityti tylos ženklų. Jis prišoko prie verandos ir ištiesė jai saują aplamdytų kiaulpienių.

– Čia jums. Močiutė sakė, kad jūs liūdite, nes pavasaris per greitai bėga. O aš sakau, kad jis nebėga, jis tiesiog skrenda! Kaip mano dronas!

Berniukas pradėjo energingai pasakoti apie savo „skraidančią mašiną“, gestikuodamas rankomis taip plačiai, kad vos nenumetė Aldonos laistytuvo. Jis juokėsi iš nesėkmių, pasakojo apie mokyklos išdaigas ir apie tai, kaip vakar bandė išmokyti katę dainuoti. Jo energija buvo tokia užkrečiama, kad Aldonos baimė dėl ateities akimirkai pasitraukė į antrą planą.

– Na, ko tylit? – jis gudriai prisimerkė. – Močiutė sakė, kad jūs kalbate tyla, bet aš manau, kad tiesiog saugote visas geriausias istorijas paslaptyje. Padėsite man nukrapštyti tą aparatą iš medžio?

Aldona pajuto, kaip gerklėje atsiranda gumulas, bet ne iš liūdesio. Tai buvo tramdomas juokas. Žvelgdama į šį mažą, chaotišką saulės spindulį, ji suprato, kad žmonės gali ne tik nuvilti, bet ir priversti vėl pajusti gyvenimo skonį. Ji lėtai atsistojo, nupurtė nuo prijuostės obelų žiedus ir pirmą kartą po daugelio mėnesių prabilo:

– Einam, išdykėli. Tik saugok mano gėles.

Po Matuko apsilankymo Aldonos namų tyla nebebuvo sunki ir slegianti – ji tapo lengva tarsi skaidrus pavasario oras. Moteris pastebėjo, kad jos žingsniai kambariuose tapo tvirtesni, o rankos pačios tiesėsi link daiktų, kurių ji nelietė metų metus. Pirmiausia ji plačiai atvėrė visus langus. Į vidų įsiveržė ne tik obelų kvapas, bet ir triukšmingas paukščių čiulbesys, kurį ji anksčiau stengdavosi nutildyti užsidarydama savyje. Ant palangės šalia senų nuotraukų atsirado molinis puodelis su Mato dovanotomis kiaulpienėmis – jos ryškiai geltonavo saulėje, primindamos, kad grožis nebūtinai turi būti tobulas, kad būtų tikras. Ant virtuvinio stalo nebegulėjo tik viena vieniša lėkštė. Aldona iš spintos gilumos išsitraukė seną gėlėtą staltiesę, kurią saugojo „geresniems laikams“. Ji suprato, kad tie laikai yra būtent dabar. Namuose pakvipo pamirštais kepiniais – ji iškepė obuolių pyragą, tikėdamasi, kad tas geltonmarškinis vijurkas vėl persiris per tvorą.

Vakare ji jau nebežiūrėjo į tamsą su baime. Jos svetainėje atsirado nauja vieta – krėslas prie lango, kur ji susidėjo knygas ir mezginį. Ateitis vis dar buvo nežinoma, bet nebeatrodė kaip akligatvis. Tai buvo naujas puslapis, kurį ji pradėjo rašyti nebe tyla, o mažais kasdieniais džiaugsmais. Net senasis laikrodis ant sienos, atrodo, pradėjo tiksėti linksmiau, skaičiuodamas nebe prarastas dienas, o akimirkas, kurios dar laukia priešakyje.

Kitą šeštadienį Aldonos sodas priminė nebe apleistą prisiminimų muziejų, o dūzgiantį avilį. Viskas prasidėjo nuo to, kai ji pati pravėrė sodo vartelius ir pakvietė kaimynus arbatos. Netrukus arbata virto talka. Elena atsinešė jurginų gumbų, o Matas – vaikišką kastuvėlį ir begalinį entuziazmą. Kartu jie perdažė verandos turėklus, o berniukas „netyčia“ paliko kelis geltonus delnų antspaudus, kurie dabar atrodė ne kaip netvarka, o kaip gyvybės ženklai. Vietoj piktžolių palei tvorą išdygo bendra daržovių lysvė. Aldona mokė Matą, kaip teisingai guldyti sėklas, o Elena pasakojo istorijas apie kaimo praeitį. Sodo vartų sklendė, anksčiau buvusi aklinai uždaryta, dabar buvo palikta laisva. Kaimynai nebebijojo užsukti pasidalinti sodinukais ar tiesiog pasiteirauti, kaip sekasi.

Svarbiausia akimirka įvyko vakare, kai visi trys atsisėdo ant šviežiai nudažyto suolo. Aldona žiūrėjo į savo rankas – jos buvo purvinos ir nubraižytos, bet jose nebebuvo tos stingdančios baimės. Tyla tarp jų buvo jauki, pilna bendro nuovargio ir pasitenkinimo. Ji suprato, kad keisdama sodą pamažu perstatė ir savo vidines sienas. Ateitis nebebuvo pilkas šešėlis. Tai buvo tas pats sodas: reikalaujantis darbo, kartais kaprizingas, bet neabejotinai žydintis. Šis suvokimas Aldonai sėmėsi pamažu, lyg pavasario vanduo į sausą žemę. Stebėdama Eleną, kuri be jokio išskaičiavimo dalijosi brangiausiais gėlių gumbais, ir Matą, nuoširdžiai besidžiaugiantį kiekvienu išdygusiu lapeliu, moteris pajuto, kaip tirpsta ledinis luobas aplink jos širdį.

Aldona pradėjo pastebėti smulkmenas, kurių anksčiau nematė: paštininką, kuris visada palinkėdavo geros dienos, ar kitą kaimyną, kuris tyliai sutaisė jos klibančią tvorą, kol ji buvo turguje. Ji suprato, kad ne kiekviena ištiesta ranka nori ką nors atimti. Kai kurie žmonės tiesiog nori palaikyti už delno, kad būtų lengviau eiti per žydinčią pievą. Svarbiausia, ji nustojo save bausti už tai, kad kažkada pasitikėjo netinkamais žmonėmis. Ji suvokė, kad jos sugebėjimas pasitikėti buvo ne silpnybė, o didžiausia dovana, kurią ji dabar mokėsi teikti tiems, kurie to verti. Viltis tapo jos naująja kalba. Tą vakarą sėdėdama verandoje Aldona nebetylėjo iš skausmo. Ji tylėjo iš pilnatvės. Žvelgdama į vakarėjančias obelis, ji pirmą kartą po daugelio metų garsiai ištarė: „Ačiū“. Tai buvo padėka gyvenimui, kuris, nepaisant randų, vis tiek buvo gražus. Aldona užmigo nebebijodama rytojaus. Ji žinojo, kad jei ateityje ir bus audrų, ji nebebus viena – jos sode dabar augo ne tik gėlės, bet ir žmonių ryšiai, stipresni už bet kokį nusivylimą.

Prisikėlimas

   Paskutiniu metu, kai prieš trejetą mėnesių išlydėjo savo gyvenimo pakeleivę Anelę, Mykolą užpuolė liūdesys, nemiga ir kažko laukimas. Tad ir šį ankstų Šv. Velykų rytą, kai bažnyčios varpų gaudesys ritosi per lipnų rūką lyg sunki vario banga, žadinanti žemę iš gilaus miego, jis stovėjo sode.
Pirmieji saulės spinduliai, prasimušę per nakties tamsą, tarsi tirpstantis gintaras tekėjo jo batais, per kiekvieną jau įgavusį smaragdinį ryškumą, gležną žolės stiebelį. Šviesa tįso, kol pasiekė namo palanges, nudažydama jas švelnia persiko spalva. Obelų pumpurai, tarsi pritvinkę pavasario kraujo, pulsavo lyg mažytės purpuro širdelės – jie jau buvo pasirengę sprogti ir išskleisti balto sniego bei rausvo šilko žiedų palaimą. Oras virpėjo nuo pakilios paukščių giesmės; tai buvo ne šiaip sau ulbėjimas, o gaudžianti gamtos katedra po turkio spalvos dangumi. Visi, kas gyva, sveikino Viešpaties prisikėlimą.

Senelis užsimerkė, tarsi leisdamas spinduliams skaityti jo veido raukšles kaip seną metraštį.
– Viešpatie, – pakėlęs akis į dangų sušnibždėjo jis, – mano dienos ištįso kaip vakaro šešėliai, o naktys tapo bedugniais šuliniais. Kodėl tu vis dar laikai mane šiapus, kai sode aidi tokia karališka muzika? Kodėl palikai mane vieną su prisiminimų iškarpomis?

Šviesa virš sodo staiga tapo tokia skaidri, jog atrodė, kad pati amžinybė praskleidė žydrą šydą. Tai nebuvo garsas – tai buvo šiltas delnas ant peties, virpesys, prasiskverbiantis iki pat kaulų smegenų.
– Ir ko gi nerimsti, mano brangus žmogau? – tyliai paklausė Dievas, ir tas balsas nuskambėjo kaip pavasario vėjas, šukuojantis jauną žolę. – Ar nematai, kaip aš puošiu tavo sodą velykine drobe?
– Viešpatie, bet aš bijau tos tylos, kuri atsėlina su saulės laida, – prisipažino Mykolas. Skaidri ašara lyg švytintis krištolo lašas nuriedėjo raukšlėtu skruostu. – Bijau, kad tavo šviesa mane pamirš.
– Kvailuti, – švelniai nusišypsojo Kūrėjas, ir obels šaka, nusėta šviesiai žalsvais taškeliais, lengvai grybštelėjo Mykolo petį. – Kiekvienas žiedas, kurį šiandien pamatysi, bus mano laiškas tau. Kiekvienas paukščio sparno plazdėjimas – mano linkėjimas. Tyla juk nėra tuštuma. Ji yra šventovė, erdvė, kurią palikau meilei augti. Argi jauti vienatvę, kai aš kvėpuoju
kartu su tavimi?

Mykolas sugrįžo į namus, bet kambarys jau nebebuvo toks pat. Senojo laikrodžio tiksėjimas staiga tapo toks gyvas – tarsi namų širdis, besistengianti plakti vienu ritmu su jo paties širdimi. Vienatvės šešėliai, anksčiau pasalūniškai tūnoję kertėse, ištirpo auksiniame saulės sraute. Jis giliai įkvėpė šventinio oro, kuriame susipynė drėgna žemė, vaškas ir viltis. Senatvės našta ir žmonos ilgesys, tiek laiko slėgę pečius, staiga tapo lengvi, tarsi tą sunkumą būtų nubraukusi nematoma ranka.

Pro langą įsiveržęs spindulys nušvietė Mykolo kaktą, ir jam pasirodė, kad vėjas pro plyšį sušnibždėjo paskutinį pažadą:
– Mylėti tave niekada nepavargsiu. Tu juk esi mano pavasaris.
Mykolas šypsojosi. Kol žemėje skleidžiasi bent vienas pumpuras ir kol jo krūtinėje tvinksi gyvybė, jis nebuvo senas žmogus – jis buvo amžinojo Šv. Velykų rytmečio bendraautorius.
– Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... – paėmęs du svogūnų lukštais dažytus margučius, susidaužė pats su savimi. – Būk pagarbintas, Prisikėlęs!
Vos tik spėjo ištarti, į duris pabeldė.

. . .

– „Žveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj...“ – džiugios dainos garsai basnirčiomis bėgo per sodą, peršoko į atgimusias, šalpusniais nusėtas sodžiaus pievas.

„Katiniška“ istorija

   Ilgai dešinėje pusėje stovėjo kaimyno, mūsų diedelio – nuoširdaus ir paprasto kaimo žmogaus, kuris visada labinosi, kvietė užeiti, prisirinkti jo alyvinių obuolių, – nameliai. Nė vienam jo vaikų, su kuriais ir dabar maloniai bendraujame, jų neprireikė. Nuo jaunumės darbštūs, jie seniai buvo susisukę nuosavus lizdelius. Argi dvi vietas aprėpsi? Tad ir nutarė parduoti bei gražiai pasidalyti tėvų palikimą. Kai mes atsikraustėme, diedelis pačios jau keleri metai kaip buvo netekęs, tad jos nepažinojome, tik iš kaimo žmonių girdėjome: buvo dora moteris, darbininkė, tvarkinga šeimininkė. To ir užteko, nes patyrėme: jei kaime taip kalba, žinok, kad žmogus buvo geras.
Kai diedelis pajuokaudavo, kad jo „panos laukia kalnelyje“, kažkaip ir nepatikėdavome, nes jis buvo dar gana žvalus, nors jau gerokai perkopęs aštuntą dešimtį. Mums vis atrodė: gyvens dar ir gyvens. Nedidukas, liauno sudėjimo, bet brūžino žolę sode – smagu būdavo žiūrėti. Matydavome, kaip jam palei kojas visada sukdavosi katinas, lyg jaustų gero žmogaus širdį. Supratome, kad jaunystėje diedelis buvo didis gaspadorius, nes ir vienas likęs dar krapštėsi po daržiuką. Taip jau buvo surėdytas – krutėti ir krutėti. Bet metai lenkia prie žemės: net mes matėme, kad senka kaimyno jėgos, sunku vienam. Dukra, kur buvus, kur nebuvus, ir vėl pas tėvuką. Grožėjomės ir ja: myli savo žilagalvį gimdytoją. Sūnus irgi neatsiliko. Ypač į atmintį įstrigo žentas (tegu jam būna lengva žemelė), kurį gražiai Maniuku šaukė. Vyro darbštumas buvo neišpasakytas, šapo kieme ne vietoje nerasdavai. Viskas surikiuota, viskas ten, kur priklauso. Diedelis jį dažnai girdavo. Kartą teko ir mums prašyti jo pagalbos, tada įsitikinau, kad diedelis nemelavo: žentas ne tik rankas turėjo auksines, bet ir širdį gerą. Kai ištiesiau jam atlygį už nuveiktą darbą, žmogus iš nustebimo net atšoko, padalijo jį pusiau ir pasakė: „Ką jūs, aš imu tik tiek, kiek uždirbau.“ Atrodo, nedaug tų žodžių, bet išgirdau sąžiningo vyro kalbą, kurią ir nešuosi su savimi kaip ir daugelio sutiktų puikių žmonių širdies šviesą. Gaila, kad tokie anksti išeina, bet juk ir Dievui gerų reikia, – taip apramini suskaudusią mintį.
Kitoje pusėje virė kitas gyvenimas. Tėvas, mama ir dvi žavios dukros. Namas buvo nupirktas vasarojimui, nes šeima gyveno Jonavoje. Jų atvažiuojančių laukdavome ne tik mes, bet ir Maksas – šuo, gyvenęs tame kieme ir saugojęs šeimininkų turtą. Gerai įmitęs, prižiūrėtas ir mylimas. Kadangi tėvukai gyveno vietoje, šuo niekad nebadavo. O ir patys šeimininkai jį dažnai lankė, rūpinosi. Vis prisimindavau pasakymą: „Kas myli gyvūnus, myli ir žmones.“ Gerą gabalą gyvenimo palikau už nugaros, bet įsitikinau, kad šis pasakymas taiklus. Tad ir su kairės pusės kaimynais sutarėme. Per penkerius metus vieni kitiems nepasakėme blogo žodžio. Tegaliu ištarti ir savo diedeliui, ir Ritos šeimynai: ačiū, kad buvote šalia. Juk kai išsikėlėte į kitą kaimo galą, graudenausi, bet... dėkui Dievui, jūs esate gyvi. Dažnai mintyse linkiu: kaimynėliai, tegu jūsų neapleidžia sėkmė. Tegu jūsų mergaitėms klojasi šviesus gyvenimas, o vaikaičiai auga sveiki. Juk geras kaimynas – artimiausia giminė. Pasiilgstu jūsų, o kai susitinkame, regiu kaip savus. Tad kai nameliai ištuštėjo ir laukė kitų šeimininkų, širdį skaudėjo.
Bet toks jau tas gyvenimas: vieni miršta, kiti gimsta, treti kaip gandrai išlekia kitur.
Kai į kairę pusę atsikraustė jauna pora, apsidžiaugėme: kursis, tvarkysis, gal greit ir vaikai kieme krykštaus? – puoselėjome viltį. O kai netrukus ir dešinioji pusė sulaukė jaunų šeimininkų, atrodė, šventė aplankė ir mūsų kiemą. Tik mes juk jau amžiuje, nelįsi jauniems į akis, tad stebėjome iš toli ir džiaugėmės – namai įgavo gyvastį. Išgražės sklypai, gi rankos stiprios, triūs, mes, seneliai, jų nepavysime, teks pasistengti, kad patvoriai žolėmis neapželtų. Truputį ir nusigandome: barsis, jei nepajėgsime. Kaime juk įprasta: jei viena vejapjovė ima dūgzti, tuoj užkrečia kitus kiemus; girdi kaimyno „mašinką“, pačiam smagu birbinti. O kai vakaras pakvimpa nupjauta žole, malonu prisėsti ant suolelio, pailsėti ir pasiklausyti paukščių ulbėjimo. Ir nesvarbu, kad tavęs nekalbina, svarbu – matai žmones. Kaipgi be žmogaus, be jo šypsenos? Tik... naujai atvykę kartais nepateisina vilčių. Būk protingiausias – pavers kvailiu, nes esi senas. Ypač tie, kurie miestą iškeitė į kaimą. Tada ir prasideda nesmagumai.
Jau treti metai dešinysis kiemas kyla, šviesėja, gražėja. Po nemalonaus konflikto (girtas kaimynas iškoneveikė be jokio reikalo, išvadino tokiais žodžiais, kad doram žmogui liežuvis neapsiverstų jų ištarti, todėl ir paliksiu juos tai dienai, gal kada ji pasimirš) nebendraujame, bet blogo nelinkime. Matai: vaikai juk galėtų būti mūsų, triūsia, tad mintimis linki – padėk, Dieve. Nelaikai užantyje gyvatės, juk... jei ištiktų nelaimė, bėgtum gelbėti. Pamestum visus „unorus“, seniai atleidai. Svarbu, kad langai vakare šviesūs, prie ugnelės gyvenimai šildosi. O ir namas tapo linksmas. Gražu žiūrėti, tvarkosi. Ateityje juk vis gražės. Tegu jums sekasi, kaimynėliai.
Gaila, kad kairioji pusė neturi tikrų šeimininkų. Retkarčiais užklysta, bet... nesimato, kad atgytų namo akys – langai. Pusę kiemo dar šiaip ne taip patvarko, kad nebūtų visiški brizgai, o kitoje pusėje – velnias koją nusisuktų. Šabakštynai ir nurudavusi žolė. Gaila žemės. Didžiausia nepagarba jai. Matyt, ne tie žmonės į tuos namus atėjo. Tokius vadiname „netikrais kaimynais“. Nuperka ir užmiršta, benamės katės okupuoja tręštančius ūkinius pastatus, veisiasi ir kaimynams sudaro keblumų. Blogiausia, kad veda kačiukus, kurie lenda į šalia esančius kiemus. O jei tavo kieme palaidas šuo saugo teritoriją ir tų kačių nepakenčia, rytais randi jų sudarkytus kūnelius – nors verk. Kitaip neišsaugosi, tik paberdamas per tvorą ėdalo. Tikiesi: bus sočios, nelįs. Būtent čia ir prasideda ta liūdna „katiniška istorija“.
Ne tų kačių bijai (jos gi peles, žiurkes kaimuose išgaudo), o kaimyno rūsties. „Čia gi mano teritorija“, – vograuja. „K...a tu“, – išgirsti iš jauno trisdešimtmečio lūpų. Ir niekaip toks piemengalis nesuvokia, kad kaltas pats, nes negyvena, užleidžia teritoriją katėms. Nesuvokia, kad tam šalia gyvenančiam kaimynui nėra kur dėtis, kai jo kieme rujoja viso kaimo katės. Ko nesidauginti, ko negyventi, kai ramu? O tu suki galvą, kaip su tokiu sutarti, jei jis girdi tik save? O jei dar esi atsivedęs (nors jis ir davė raštišką sutikimą, be to, sudarėte žodinę sutartį, kad tu jam – drenažą, jis tau – vandenį) iš jo teritorijoje esančio vandentiekio liniją, ramybės nebus. Kartą per mėnesį atvykęs ieškos priekabių, iškoneveiks tave – bijosi ir į savo kiemą išeiti, kad tik nekonfliktuotum. Ir visas tas jovalas tik dėl to, kad pagailėjai alkanų gyvūnėlių. Klausi savęs: negi nusikaltau pamaitinusi, stengdamasi apsaugoti tą mažą padarėlį? Iš kaimyno išgirsi: „Nekenčiu kačių!“
Toks juk nežino, kad katės lydi žmogaus sielą pas Viešpatį, nes vienintelės ją turi. Aišku, jis save laikys nekaltu, nes gi „nekenčia“. O tu nenori nekęsti, nes tave kitaip apšvietė Apvaizda, liepė mylėti tai, kas gyva, atjausti. Ir nesvarbu, ar tai žmogus, ar mažasis gamtos brolis. Tu supranti, kad žmogus atsakingas už jį: jei priglaudei, pasirūpink, kad būtų sotus. Žinosi ir tai, kad kaimynas nėra kaltas, katėms užtvarų nėra, ypač jei jos ieško kąsnio. Žinosi kaltininką, bet... būsi bejėgė ką nors pakeisti.
Taip ir liksi didžiausia kaltininkė, kad pagailėjai alkanų katiniuko akių, kad permetei per tvorą kąsnį. Tavęs tas jaunas „briedis“, persikėlęs iš miesto į kaimą, nesupras, laikys blogiete ir keršys užsukdamas pagrindinę vandens sklendę (vanduo teka per jo sklypą, bendras šulinėlis irgi jame). Nors tu savo lėšomis įvengei atskirą kranelį, kad jis galėtų atsijungti kada tik panorėjęs. Jis gi nuolatos negyvena, jam vanduo nėra gyvybiškai svarbus. Štai tokia ta mūsų katiniška istorija – kur švelnus gailestingumas atsimuša į kietą, jauną ir rūsčią neapykantą.
Tu jam – senas ir kvailas, o jis jaučiasi pilnas jėgų, tavo vandens linijos „karalius“.

Paskutinė lopšinė

   Tas Velykų rytas, kai virš miesto nuvilnijo skardūs Prisikėlimo varpai, Adelei neatnešė šviesos. Kol žmonės puošė stalus, jos širdyje tvyrojo stingdanti nuojauta. Šešiametė dukra, išblyškusi kaip drobė, paprašė gurkšnio pieno. Adelė puolė pildyti prašymo, bet kai tik mažylės lūpos palietė puodelio kraštą, iš nosies į baltą skystį ėmė kristi pirmi kraujo lašai. Pasaulis tą akimirką skilo pusiau, o motinos širdį surakino neapsakoma baimė.
Diena tapo pragariška: ligoninės koridorių tvaikas, beviltiški žvilgsniai ir duslus laikrodžio tiksėjimas. Adelė blaškėsi po palatą kaip sužeistas paukštis, sparnais daužydamasis į betono sienas. Jos dukrelė tirpo akyse, o gydytojai, nuleidę rankas, tik gūžčiojo pečiais – medicina buvo bejėgė, jie tegalėjo apmaldyti mirštančiosios skausmą.
Atėjo naktis. Už lango, tarsi pasityčiojimas iš vaiko kančios, švietė graži, bet šalta ir abejinga pilnatis. Tyloje pasigirdo silpnas, trūkinėjantis balselis: „Padainuok man, mamyte“. Adelė suprato – tai paskutinis prašymas. Nors širdis, atrodė, tuoj plyš, ji negalėjo savo vaikui atsakyti. Ir ji uždainavo. Balsas drebėjo, bet kilo aukščiau vaistų kvapo ir mirties šešėlio. Jis nebuvo gražus – prikimęs nuo neišverktų ašarų, bet keistai tvirtas. Tai nebuvo daina apie lėles ar zuikučius, tai buvo vilkės kauksmas mėnesienoje. Ji privalėjo išlydėti dukrą, kad ši išeidama girdėtų motiną ir žinotų esanti ne viena. Adelė dainavo iki paskutinio jos atodūsio.
Kitose palatose motinos gūžėsi į antklodes, dengė savo vaikams ausis. „Ji tikrai išprotėjo, – šnabždėjosi jos, – vaikas miršta, o ji dainuoja...“ Jos bijojo, kad ši beprotiška gėla neužkrėstų jų pačių vilties. Adelei tuo metu atsivėrė juoda tuštuma. Tarsi robotas, mechaniniu judesiu ji susupo mažylę į minkštą antklodę ir nešėsi kūnelį koridoriumi, kuris tą naktį atrodė begalinis, vedantis į prarają. Kieme jų laukė automobilis su kaimynėmis, atvykusiomis parsivežti to, kas liko. Visą kelią Adelės ausyse aidėjo vienas vienintelis kraupus motyvas, užgožęs velykinę liturgiją: „Dievas kilo, dukra krito...“
Kol užtekėjo aušra, ji sėdėjo šalia sofos, ant kurios paguldė mergytę. Adelė glostė galvelę, lietė šaltus delniukus ir vis dar neprarado vilties, kad tekanti saulė ją prikels. „Už ką?! – klykė mintis. – Dieve, kuo nusikaltau? Kodėl neėmei manęs?..“ Šalia tyliai degė žvakė.

Saulės spinduliai skverbėsi pro langus pilka šviesa, apnuogindami kiekvieną kambario kampą. Adelė neprašė pagalbos. Jos rankos buvo keistai tikslios, lyg atliekant šventą ritualą. Ji pati norėjo paruošti dukrą paskutinei kelionei. Iš spintos ištraukė balto šilko suknelę, saugotą ypatingai progai. Kiekvienas audinio šiugždesys rėžė tylą kaip peilis. Adelė su neapsakomu švelnumu movė rankoves ant sustingusių rankučių. Jos pirštai lietė šaltą odą, ir tą akimirką ją pervėrė tokia gėla, lyg pati gyvybė tekėtų lauk kartu su kiekvienu prisilietimu.
Ji sušukavo mergaitės plaukus, supynė kaselę, kaip darydavo kasryt prieš darželį. Tik šįkart nebuvo jokio juoko, tik sunkus, duslus motinos kvėpavimas. Kai atėjo laikas kelti mažylę į ąžuolinį karstelį, Adelė pajuto tikrąjį praradimo sunkumą. Paguldžiusi dukrą, ji dar ilgai taisė suknelės klostes. Širdis virto vientisu klyksmu: „Kaip aš galiu tave čia palikti? Kaip šalta žemė gali būti tau patalu?“
Kiekvienas judesys – batukų užsegimas, rankų sudėjimas – buvo lėtas atsisveikinimas su savo pačios dalimi. Adelė žvelgė į ramų veidą ir matė jame ne mirtį, o sustingusią vaikystę, kurią pati savo rankomis uždarė į medinius rėmus.

Sėdėjo prie karstelio, nematė žmonių, nejautė laiko. „Matai, dukryte, visai kaip per tavo krikštynas... Visur balta. Tik tąkart tu garsiai verkei, o aš tave sūpavau. O dabar tu tyli taip sunkiai, kad ta tyla spaudžia krūtinę labiau nei akmuo. Žiūriu į tavo rankas... dar vakar ryte jos buvo lipnios, nuo seselių dovanoto, velykinio pyrago. Kodėl tos raudonos dėmės buvo tokios godžios? Kodėl jos pasiėmė tave būtent tada, kai visi aplink giedojo gyvenimą? Sako, Dievas šiandien kilo. Visi skelbia pergalę prieš mirtį, o aš matau tik tavo užmerktas akeles. Jei Jis nugalėjo mirtį, kodėl nepamatė tavęs? Ar Jam pritrūko angelo chorui, kad turėjo išplėšti tave iš mano glėbio? Aš vis dar laukiu. Kiekvienas grindų girgžtelėjimas man skamba kaip tavo žingsnis. Dukrele, dainavau tau paskutinę lopšinę tikėdamasi nugalėti mirtį, bet ji pasirodė esanti geresnė klausytoja nei aš dainininkė. Žmonės sako, kad aš išprotėjau. Tegul. Jei sveikas protas reiškia susitaikyti su tavo nebūtimi, aš renkuosi beprotybę. Renkuosi tikėti, kad tu tiesiog įmigai po sunkios dienos. Dėl manęs Velykų šventės daugiau nebebus. Kai ji ateis, aš juk visada mintyse laikysiu tavo šaltą delną ir lauksiu stebuklo. Dukrele, aš širdimi visada būsiu šalia tavęs“.

Kai atėjo laikas paskutinei kelionei, procesija lėtai nusidriekė kapų taku. Diena buvo miglota, tad ir pavasarinės paukščių giesmės išrodė pagarbiai švelnios. Abipus tako driekėsi pušys, Adelė ėjo paskui mažą karstelį, nors aplink tvenkėsi kaimynų tirštuma, ji nematė užuojautos pilnų veidų, negirdėjo kunigo tariamų žodžių apie amžinąjį atilsį. Jai tai buvo ne laidojimas, o dalies savęs užkasimas į drėgną, velykinio atlydžio suminkštintą žemę.
Kai pirmosios saujos smėlio atsimušė į karstelį, motina parklupo, pakėlė akis į dangų ir tyliai sušnibždėjo: „Dieve, už ką?!“ Ji suprato, kad nuo dabar pavasariai visada kvepės ne atgimimu, kad nuskambėjus varpams regės piene kraujo lašus ir balto šilko suknelę. O kiekviena aušra jai bus tik dar vienas ilgas laukimas tos dienos, kada jos vėlei susitiks.

Stiklinė viltis

   Stefanija sėdėjo nedidukėje virtuvėje, kurios kampuose jos jau tykojo tiršti sutemų šešėliai. Ant stalo stovėjo atšalusios arbatos puodelis – moteris taip jos ir nepalietė, žvilgsnis buvo įstrigęs lange. Ji laukė, ir tas laukimas jau buvo tapęs jos gyvenimo ritmu: klaikiu, dusinančiu ir tarsi kalančiu dar vieną vinį į nematomą karstą. Skaičiuojančiu ne esamąjį laiką, o prarastas viltis.

Kadaise, tik atvėrus duris, jos klausą pildydavo žaismingas juokas. Viktorija, jos pirmagimė, įbėgdavo su vėjo dvelksmu plaukuose, kambaryje pakvipdavo braškėmis ir jaunyste. Dabar durys atsiverdavo kitaip: sunkiai, girgždančiai, tarsi pačios gėdytųsi to, kas už jų stovi.

Pasigirdo krebždesys. Stefanijos širdis susitraukė – pajuto tą pažįstamą, aštrų dieglį, kurio nenumalšindavo jokie vaistai. Durys atsivėrė. Į vidų įsvirduliavo moteris, kurios veide motina vis dar atpažindavo savo dukrą. Viktorijos akys buvo lyg apsiblaususio stiklo, jose nebuvo nei atpažinimo, nei gėdos, tik tas šiurpus, drėgnas rūkas, kurį palieka pigūs svaigalai.

– Vėl tu sėdi, – sukuždėjo Viktorija, jos balsas buvo prikimęs ir toks svetimas. – Ko čia žiūri?
– Valgyti padariau, Vika. Karšta dar, – tyliai atsakė Stefanija, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Ji žinojo, kad bet koks priekaištas kaipmat pavirs uraganu.

Viktorija numojo ranka, sukosi eiti ir, užkliuvusi už taburetės, vos nepargriuvo. Rankos drebėjo. Nesėdo prie stalo, drumstas žvilgsnis karštligiškai kažko ieškojo. Ji puolė naršyti spinteles, užkaborius, kol galiausiai išsitraukė iš purvinos striukės kišenės plokščią buteliuką.

Stefanija užsimerkė. Kiekvienas gurkšnis, kurį girdėjo tyloje, jai buvo lyg ylos dūris į širdį. Prisiminė, kaip mokė Viktoriją žengti pirmus žingsnius, kaip pūtė sužeistą kelį, tikėdama, kad gali apsaugoti ją nuo viso pasaulio bėdų. Tačiau nuo šito – nuo lėto ir savanoriško nykimo – apsaugoti buvo bejėgė.

– Dukra, sustok... Prašau, – neištvėrusi sušnibždėjo motina.
Viktorija staiga pakėlė galvą. Akimirką, trumpą kaip žaibas, pro alkoholio rūką blystelėjo kažkas tikro. Jos lūpa sudrebėjo.
– Mama, aš jau nebegaliu... – išlemeno ji. Ir tas balsas buvo toks panašus į mažos mergaitės, bijančios tamsos.

Stefanija atsistojo, priėjo ir apkabino purvinus dukros pečius. Viktorija kvepėjo nebe braškėmis, o alkoholiu ir pralaimėjimu. Motina glostė jos galvą, o širdis trupėjo į smulkias šukes. Žinojo: rytoj viskas prasidės iš naujo – melas, tušti buteliai ir tas baisus laukimas prie durų. Tačiau kol kas, šią tamsią akimirką, ji tiesiog laikė savo vaiką, savo skausmą ant rankų. Motinos širdis juk turi keistą savybę – ji gali sudužti tūkstantį kartų, bet vis tiek rasti tūkstantį pirmąjį vilčiai.

Praėjo metai. Stefanijos širdis, tiek daug kartų lopyta vilties skiautėmis, antradienio rytą tiesiog pavargo plakti. Ji mirė taip, kaip ir gyveno pastaruoju metu – tyliai, sėdėdama toje pačioje virtuvėje, rankoje gniauždama mažos dukters nuotrauką.

Viktorija grįžo tik po trijų dienų – tiek tęsėsi jos „klajonės“. Akys buvo patinusios, drabužiai suplėšyti, aplipę purvu. Jos galvoje pulsavo vienintelė mintis – kur rasti pinigų kitam buteliui, tad, grubiai stumtelėjusi duris į virtuvę, pasiruošė eiliniam mamos pamokslui, jos ašaroms ar maldavimams.

– Mama, duok penkis eurus, atiduosiu rytoj! – sušuko ji dar nuo slenksčio.
Atsakymo nesulaukė. Virtuvėlėje tvyrojo neįprasta tyla. Stefanija sėdėjo atsirėmusi į palangę, jos galva buvo nusvirusi stiklo link, tarsi būtų trumpam prisnūdusi. Ant stalo stovėjo lėkštė su sudžiūvusiais blynais – paskutine vakariene, kurios dukra taip ir neparėjo.

– Mama? – Viktorijos balsas sudrebėjo.
Ji priėjo arčiau. Palietė ranką – tą šiltą, minkštą ranką, kuri visada ją glostydavo, kad ir kokia bloga Viktorija būtų buvusi. Dabar sustingusi ranka buvo šalta kaip ledas. Šiurpas perbėgo kūnu, akimirksniu išsklaidydamas alkoholio tvaiką smegenyse.
– Mama, nustok... Čia nejuokinga, – sušnibždėjo ji, purtydama sustingusį petį. Nuotrauka iš Stefanijos delno išslydo ir nukrito ant grindų. Maža, besišypsanti Viktorija su braškių spalvos kaspinais plaukuose žiūrėjo į ją iš praeities. Staiga Viktorija suvokė. Pasaulis aplink ją sugriuvo be garso. Nebuvo nei riksmų, nei priekaištų, liko tik begalinė, slegianti tyla. Nebebuvo tos, kuri lauktų. Nebeliko širdies, kurią būtų galima skaudinti. Ji sukniubo ant grindų prie motinos kojų. Pirmą kartą po daugelio metų Viktorija pajuto ne troškulį alkoholiui, o tikrą, rėžiantį skausmą krūtinėje. Suprato: motina išsinešė paskutinę jos užuovėją. Už lango ėmė lyti. Viktorija sėdėjo tamsoje, laikydama sustingusią motinos ranką, ir pirmą kartą gyvenime suprato, kad baisiausia yra ne tada, kai ant tavęs šaukia, o tada, kai tyla tampa amžina.

Laidotuvės buvo tylios. Viktorija stovėjo prie šviežiai supilto kapo kauburio, o jos rankos drebėjo nebe nuo alkoholio stygiaus, bet nuo šalčio, kuris skverbėsi tiesiai į sielą. Ji nebeturėjo kur eiti. Grįžusi į tuščią butą, ji rado tai, ko anksčiau nematydavo pro girtumo rūką: mamos megztą užklotą ant sofos, tvarkingai sudėtus savo vaikiškus piešinius stalčiuje ir tą patį blynų kvapą, kuris, atrodė, įsigėrė į sienas.

Pirmąją naktį troškulys buvo žvėriškas. Jis draskė gerklę, vertė kūną raitytis ant grindų, o smegenis reikalauti: vienas gurkšnis ir numalšinsi šį košmarą. Viktorija pasiekė spintelę, kurioje visada slėpdavo atsargas. Jos pirštai užčiuopė butelio kaklelį. Bet tada ji pamatė savo atspindį tamsiame lange. Išblyškusi, suvargusi moteris motinos akimis žiūrėjo į ją. Ji prisiminė paskutinį prisilietimą prie mamos, jos šaltą ranką, kurią laikė visą naktį.

– Atleisk, mama, – sušnibždėjo ji, ir iš rankos iškritęs butelis sudužo į virtuvės grindų plyteles.

Kitos savaitės buvo tikras pragaras. Detoksikacijos palata, balti chalatai ir drebulys, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. Bet kaskart, kai norėjosi pasiduoti, ji užsimerkdavo ir matydavo mamą, sėdinčią virtuvėje ir laukiančią. Viktorija suprato: ji visą gyvenimą tikėjo ja, kai net ji pati savimi nebetikėjo. Jei dabar pasiduos, mamos skausmas bus buvęs veltui.

. . .

Viktorija stovėjo prie kapo, bet dabar jos žvilgsnis buvo giedras. Ji atnešė nebe ašaras, o baltų, mamos mėgstamiausių lelijų puokštę. Stovėjo ir mintyse kalbėjosi su mama, pasakojo jai, kad dirba, lanko paramos grupę, kaip kasdien kovoja už savo blaivumą, grumiasi už dorą gyvenimą.

– Mama, aš sugrįžau namo, – tyliai ištarė, ir ašaros ėmė tekėti skruostais. Jos riedėjo, krito ir girdė tą žemę, kurioje ilsėjosi ta, kuri vienintelė, nuo pirmo riksmo iki paskutinio atodūsio, ją mylėjo ir niekada neatstūmė.

Vėjas lengvai krustelėjo pušies šaką, ant paminklo nutūpė mažas paukštelis, jo krūtinėlė raudonavo lyg prisirpusi braškė. Viktorija pajuto keistą šilumą krūtinėje. Ji žinojo, kad mamos širdis, tiek metų kentėjusi, pagaliau atrado ramybę. O jos meilė net ir po mirties sugebėjo padaryti tai, ko nepadarė jokie vaistai, – ji sugrąžino dukrą namo.

Šulinio vandens skonis

   Šeštadienio ramybę sudrumstė ne kaimynų traktoriaus dundėjimas, o metalinis, duslus sidabrinio „Lexus“ durelių taukštelėjimas. Iš jo, tarsi iš kokio sterilaus kosminio laivo į laukinę, neatrastą planetą, išsirito pusbrolis Rimvydas su svita. Žmona Živilė, dvelkianti prabangiais „Chanel“ kvepalais, kurie kaimo ore tuoj susipyko su šviežiai nupjautos žolės aromatu, akimirksniu įjungė „sanitarinės inspekcijos“ režimą. Dar nespėjusi pasisveikinti, ji smailu lakuoto batelio kulniuku, lyg kokiu chirurginiu zondu, bakstelėjo į apsitrynusį priemenės slenkstį ir giliai atsiduso:
– Rimvydai, čia juk grynas drėgmės ir... muziejinės senovės kokteilis. Ar jūs vis dar nenaudojate išmaniųjų oro sausintuvų su jonizacija? Šeimininkai, Antanas su Stasele, tik susižvalgė – jų akys kalbėjo apie kantrybę, kurios neišmoksi jokiuose streso valdymo kursuose. Stasė puolė dengti stalą balta, iškrakmolyta staltiese, o svečiai jau vykdė negailestingą būsto reviziją.
– Oi, kokios kietos kėdės, mano stuburas tiesiog klykia apie diskų išvaržą, – rypavo Živilė, sėsdamas ant ąžuolinio suolo, kuris ramiai atlaikė net tris kartas, bet, pasirodo, visiškai neatitiko universalaus ir patogaus dizaino principo.
Rimvydas tuo tarpu tyrinėjo lubas, lyg ieškotų paslėptų kamerų:
– Antanai, šviestuvas tai dar iš gūdžių Brežnevo laikų? Žinok, dabar madoje skandinaviškas asketizmas, o čia pas jus – maksimalus vizualinis chaosas.
Kai ant stalo pakvipo kaimiški tarkių blynai, garuojantys šalia dubenėlio tirštos, gelsvos grietinės ir spirgančių, auksinio atspalvio lašinukų, Živilė išsitraukė antibakterinę servetėlę. Ji nuvalė šakutę tokiu judesiu, lyg ruoštųsi operacijai, ir lėtai pakėlė kąsnį, tarsi tai būtų šiukšlyno atliekos.
– Grietinė tokia... – nusivaipė, – įtartinai geltona. Rimvydai, čia juk grynas, koncentruotas cholesterolis! Mes mieste dabar vartojame tik migdolų putėsius su aktyvintomis ispaniško šalavijo sėklomis, – nukirto ji, nustumdama lėkštę taip, lyg ši būtų užnuodyta.
Kulminacija pasiekė apogėjų, kai jų jaunėlis sūnus – Adomėlis įžengė į kambarį demonstratyviai užspaudęs nosį dviem pirštais. Jis nardė aplink stalą kaip koks naras – tyrinėtojas ir pro nosį švokštė:
– Mamyte, čia smirda... karvėm! Ir kažkokiu pelėsiniu sūriu! Kaip čia įmanoma egzistuoti be oro gaivinimo sistemos? Rimvydas pasididžiuodamas nusišypsojo:
– Nesupykite, mūsų vaikas tiesiog pripratęs prie sterilumo, supraskite, kaimo aromatai jam – per tiršti.
Stasė nebeištvėrė. Ji ramiai, be jokio pykčio, nuėmė nuo stalo lėkštes:
– Na, jei jau pas mus yra taip toksiška, tai gal geriausia jums bus kokiam pajūrio kurorte – ten oras filtruotas, o ir kėdės minkštesnės. Tik va, lašinukų ten už ačiū tai niekas jums nepapjaustys.
Svečiai išgaravo greičiau nei blynų kvapas.
Antanas, uždaręs vartus, nusispjovė į žolę:
– Geriau jau viena pieninga karvė tvarte, nei trys tokie „inteligentai“ su diplomais, bet neturintys širdies.

Nepraėjo nė trys mėnesiai, kai už lango pradėjo spiginti pirmasis šaltukas, piešdamas ant stiklų plunksniškas lelijas. Antanas su Stasele ramiai vakarojo prie krosnies, kai staiga virtuvėje pasigirdo melodingas telefono skambutis. Ekrane švietė tas pats Rimvydas.
– Labas, pusbroli! – balsas telefone skambėjo taip saldžiai, lyg Rimvydas būtų ką tik išsimaudęs aukščiausios rūšies medaus statinėje. – Klausyk, Živilė čia darė mūsų namų „ekologinį auditą“ ir supratome, kad tie plastikiniai parduotuvių obuoliai – gryna chemija. O juk tavo sode jie tokie... tikri, pirmykščiai.
Antanas įjungė garsiakalbį.
– Tai sakai, kad kaimas jau nebesmirda? – šelmiška ironija sužibo jo akyse.
– Oi, na ką tu, ten tada buvo tiesiog... neįprastas mikroklimatas! – nesutriko Rimvydas. – Žinok, kai Adomėlis mokykloje papasakojo, jog lankėsi „autentiškame edukaciniame ūkyje“. Mokytoja sakė, kad tai yra labai sveika patirtis. Tai mes galvojame, gal galėtume vėl užsukti? Mums reikėtų kokių penkių maišų tų „purvinų“ bulvių ir tų tavo „cholesterolinių“ lašinių. Mieste dabar tai – „kraftinis“ maistas, didžiausias delikatesas!
Stasė tyliai prunkštelėjo į prijuostę. Ji prisiminė Živilės dezinfekcinį skystį, o dabar jie troško tų pačių „purvinų“ bulvių.
– Žinai, Rimvydai, – lėtai ištarė Antanas, – bulvės šiemet yra labai jautrios. Jos, kaip ir jūsų jaunėlis, mėgsta sterilumą. Bijau, kad jūsų „Lexuso“ bagažinėje joms bus per ankšta tarp visų tų jūsų „Gucci“ maišelių. O ir lašiniai, žinok, pas mus kvepia grynu mėšlu, bijau, kad Adomėliui tas kvapas vėl jusles suerzins.
– Na, mes juk galime sumokėti rinkos kaina! – kiek susierzinęs mestelėjo Rimvydas.
– Matai, pusbroli, – ramiai užbaigė Antanas, – kaimo ramybė ir natūralus maistas neturi etiketės su kaina. Čia galioja viena taisyklė, jei spjaudai į šulinį, tai vėliau iš jo gerti būna labai kartu. Net jei tas šulinys ir „prieštvaninio dizaino“.

Praslinko dar keturi mėnesiai, sidabrinis „Lexus“ vėl dulkėjo kaimo žvyrkelyje. Šįkart Rimvydas su žmona atvyko pasiruošę „stilingam bulviakasiui“. Živilė iš mašinos išlipo avėdama akinančiai baltais laisvalaikio bateliais ir vilkėdama kreminį kašmyro kostiumėlį, o Rimvydas, apsiginklavęs naujausiu, sveikatos stebėjimo, laikrodžiu iškart pasitikrino pulsą. Antanas ištiesė jiems po seną, nuo darbo pajuodavusį kastuvą:
– Pas mus „savitarnos“ nėra. Kas nori ekologiškų gėrybių, tas turi jas iš žemės išprašyti pats.
Živilė pažvelgė į dirvą taip, lyg tai būtų gyvačių buveinė. Bet pamačiusi skvarbų Antano žvilgsnį, nenoriai žengė į vagą.
Po dešimties minučių scena priminė tragediją su visais farso elementais. Živilės balti bateliai tapo neatpažįstamais molio gumulais, o prabangus kostiumėlis pasidengė dulkėmis.
– Adomėli, neliesk tų vabalų! Tai tikriausiai kažkokie parazitai! – šaukė ji sūnui, kuris su pasibjaurėjimu stebėjo kolorado vabalą, drąsiai ropojantį jo firminiu sportbačiu.
Rimvydas po penkių iškastų kerų jau sunkiai alsavo:
– Klausyk, Antanai, gal mes galime... na, pervesti tau pinigus per banką, o tu vėliau mums jas per ‚kurjerį“ atsiųsi? Mano laikrodis rodo, kad širdis tuoj, tuoj iššoks, o stuburas sako, kad aš jau perkaršęs pensininkas!
Antanas ramiai, pradžioj atsipjovęs gerą lašinių šmotą, šyptelėjo:
– Matai, Rimvydai, čia tau ne koks sporto klubas su kondicionieriumi. Čia yra žemė. O ji nemėgsta tuštybės, myli prakaitą. Tad, ta jūsų „estetika“ bulvėms visai neįdomi.
Galutinai palūžusi, Živilė drėbė savo kastuvą į vagą:
– Viskas! Daugiau nebegaliu! Geriau jau tie vaškuoti obuoliai iš prekybos centrų, nei šitas viduramžių košmaras! Rimvydai, junk mašinos kondicionierių, man čia vėl pradėjo „smirdėti mėšlu!“

Kai automobilis nurūko, palikdamas tik tirštą dulkių debesį, Antanas su Stasele susėdo ant suolo.
– Žinai, – prabilo Stasė, valydama nuo kastuvo žemę, – jie juk tie patys žmonės, tiktai įvynioti į labai jau brangų ir garsiai traškantį popieriuką. Viduje – tuščia, o išorėje – vienos pretenzijos.
– Tikra tiesa, – pritarė Antanas. – Svarbu, kad mes savo šulinio neleidom jiems suteršti, – padėjęs galvą ant Stasės peties, nusišypsojo, – Na, tai ką, motin, nešam tuos savo „cholesteroliuotus“ lašinius atgal į rūsį. Tegul jau jie ten, tame savo mieste, valgo tuos savo „putėsius“, nuo jų bent jau liežuviai ne tokie ilgi užauga, nėra sąžinės graužaties.

Nugarmėjus dar vienam mėnesiukui, Antanas savo pašto dėžutėje rado prabangų, auksu tviskantį voką. Viduje buvo ne laiškas, o kvietimas į prabangaus restorano atidarymą sostinės centre, kurio savininkas, pasirodo, buvo geras Rimvydo bičiulis. Prie kvietimo buvo prisegtas mažas raštelis: „Pusbroli, gana pykti. Atvažiuokite su Stasele, pamatysite, kas yra tikras maistas ir aptarnavimas. Jokių kastuvų, pažadu!“
Antanas su Stasele, vedini smalsumo ir noro, bent jau kartelį, pamatyti tą jų „aukštąją kultūrą“, pasipuošė: Antanas išsitraukė vestuvinį švarką, o Staselė papuošė kaklą savo gražiausiu gintaro vėriniu.

Restoranas juos pasitiko akinančiai sterilia iki baltumo šviesa ir padavėjais, kurie vaikščiojo tyliau nei katės jų kieme. Rimvydas su Živile jau sėdėjo prie staliuko, apsupti krištolo ir dizainerių sukurtų indų. Pamatę juos, pamojo ranka, kvietė sėsti šalia.
– Na, kaip jums restorano atmosfera? – triumfuodamas paklausė Rimvydas. – Čia maistas yra tikras menas. O šiandienos meniu – tradicinė kaimo ramybė, kur produktai ir amatai susitinka su šiuolaikiniu mokslu, technologijomis, ir nenuginčijama estetika, – savimi patenkintas užbaigė kalbą.
Netrukus pasirodė padavėjas, ranka, kuri buvo padabinta balta pirštine, laikė didžiulę lėkštę, kurios centre puikavosi mažytis, nuopersko dydžio rusvos spalvos kauburėlis, o ant jo blizgėjo lašelis kažkokių tai permatomų putų.
– Prašau vaišintis, – patiekalą iškilmingai pristatė padavėjas, – tai yra dekonstruota miško bulvė, išrūkyta durpėse, patiekiama su migloto ryto rasa ir džiovintomis šaltyje samanomis, – linktelėjo ir apsisukęs pasišalino.

Antanas užsidėjo akinius ir ilgai, ilgai žiūrėjo į lėkštę:
– Rimvydai, čia maistas ar... proto klaida ant lėkštės? Man atrodo, kad aš netyčia šitą „porciją“ įkvėpęs, galiu ir paspringti.
– Antanai, tai yra itin sukoncentruotas patiekalas, kuris skirtas suteikti intensyvų aromatą, bei skonį panaudojant vos kelis lašus! – susižavėjusi jam aiškino Živilė, mažučiu šaukšteliu krapštydama putas. – Ragaukite, pajusite žemės pulsavimą, kuris ilgai išliks burnoje po to, kai maistas jau bus nurytas. Tai yra viena svarbiausių dalių vertinant produkto kokybę, ypač degustuojant šį madingą gaminį.
Antanas paragavo. Veidas tik persikreipė, lyg būtų perkandęs neprinokusį šermukšnį.
– Žinai, pusbroli, – ištarė ir padėjo šaukštelį, – pas mus kaime toks „skonis“ vadinamas paprastai – supuvusi bulvė. O ta jūsų „rasa“, tai jau tiesiog sūrus vanduo su muilo burbulais.

Stasė atsiduso ir iš rankinuko išsitraukė kažką, suvynioto į lininę servetėlę. Tai buvo stora naminės duonos riekė ir geras gabalas tų pačių „cholesterolinių“ lašinių su česnaku. Po restoraną akimirksniu pasklido toks tikras, sūrus ir galingas aromatas, kad šalia sėdintys verslininkai, vilintys brangiais kostiumais, nesąmoningai pradėjo sukti nosis į jų pusę, o jų akyse sužibo kažkas panašaus į alkį ir ilgesį.
– Antanai! Ką tu darai? Čia gi aukščiausio gastronomijos standarto įstaiga! – pašnibždomis sušuko Živilė, paraudusi kaip virtas vėžys.
– Mes darom „reabilitaciją“, – ramiai atsakė Antanas, peiliuku pjaustydamas lašinius tiesiai ant prabangios restorano lėkštės. – Matai, Rimvydai, tavo tas „menas“ mano pilvo nepripildys, o sielos – tai tuo labiau. Mes tau atleidžiam už tas paliktas vagoj bulves, už tą kaimo žmogaus žeminimą, bet už šitą „badmetį“ lėkštėje tai jau tau turėtų būti tokia baisi gėda, kad neklausk. – pastūmė lašinių gabalėlį pusbroliui.
Šis akimirką dvejojo, dairėsi aplinkui, bet galiausiai, lyg tyčia pamiršęs visas etiketo taisykles, stvėrė lašinį pirštais ir godžiai suvalgė. Jo akyse sekundei blykstelėjo tikra laimė, kurią jis taip uoliai slėpė po prekinių ženklų kaukėmis.
– Na, kaip tau tos „molekulės?“ – šypsodamasi paklausė Staselė.
– Prieš gamtą nepapūsi, – sumurmėjo Rimvydas, slapčia laižydamas pirštus. – Gryna... autentiška medicina.
Išeidami iš restorano, Antanas su Stasele paliko padavėjui „arbatpinigių“ – kvepiatį naminės duonos kepalėlį.

Namo jie važiavo tylėdami, stebėdami miesto šviesas, kol jas pakeitė karpyti miškų kontūrai ir tikras, ne „molekulinis“ žvaigždėmis nubiręs dangus.
– Žinai, motin, – tarė Antanas įsukdamas į savo kiemą, – jie ten mieste taip stengiasi viską išgalvoti iš naujo, kad pamiršta, jog skaniausia duona yra ta, kurią augini, popini, vėliau raikai savo rankomis, o ne ta, kurią purškia iš buteliuko.
– Tikra tiesa, – pritarė Stasė. – Svarbu, ne tu kur sėdi, o ką savo širdyje nešioji.
Tą naktį kaimo troboje kvepėjo ne „migloto ryto rasa“, o ramybe ir namais, kurių joks sidabrinis „Lexus“ niekada neatstos, vanduo iš krano nepakeis šulinio vandens skonio.

Vieno delno pirštai

   Vakaras atsėlina tyliai, užpildydamas kambarį prieblanda, kurioje seni baldai atrodo tarsi sustingę sargybiniai. Elena sėdi prie lango, stebėdama, kaip gatvės žibintai nušviečia šlapią asfaltą. Jos mintys, kaip ir kas vakarą, iškeliauja pas juos – jau suaugusius, gyvenančius savo gyvenimus, bet vis dar nešiojamus po krūtine. „Jeigu jiems blogai, aš atiduočiau viską“, – sušnabžda ji tuštumai. Tai nėra tik gražūs žodžiai, tai – tikra tiesa. Tokia jau Elena: prireiktų – atiduotų gyvybę, kad jie geriau gyventų, būtų laimingesni. Ji žino – tą padarytų be jokio svyravimo.
Daugybę metų ją persekioja jausmas – baimė būti „bloga mama“. Internato koridoriai, kuriuose ji užaugo, jos neišmokė lopšinių, jas ėmė kurti pati. Mokėsi švelnaus priglaudimo, kuris nuramina karščiuojantį vaiką. Ji turėjo motiną, bet buvo jai nereikalinga. Tiesa, kai užaugo, ji jos neatstūmė, suteikė pastogę ir ramią senatvę. Ji mylėjo savo mamą, kuri ir mirė ant jos rankų. Dėkojo, kad likimas leido priglusti. Tik buvo daug laiko prarasta, daug netekta. Bet ji ir dabar meldžiasi už jos sielą, prašo Dievo: „Neatstumk, kaip aš jos neatstūmiau, priglausk...“

„Aš tiesiog nežinojau, kaip reikia būti mama“, – prisimindavo ji tas naktis, kai su meile žiūrėdavo į savo saldžiai miegančius vaikus ar budėdavo prie lovelės, kai kuris nors sirgo. Tik visada jautė kažkokį nepasitikėjimą savimi. Dažnai, eidama pro Katedrą, žiūrėdavo į Dievo Motiną Mariją – ji Elenai buvo tokia graži, tokia motiniška. Mintyse jos prašydavo: „Parodyk man kelią, būk šalia, išmokyk tapti tikra mama.“ Ašaros suspindėdavo akyse. Elena pergyvendavo, kai paaugę vaikai klysdavo, kai tekdavo pakelti balsą. Gal ir per daug ji spaudė savo vaikus, gal ir jie jautė, kad jais nepasitiki, bet ką padaryti širdžiai, kuri drebėjo dėl kiekvienos atžalos: o jei kas blogo nutiks? – net krūptelėdavo nuo tokios minties, nes gyvenime buvo ir šviesių, ir aptemusių dienų. Kai jos draugės, tarsi spalvotos povės, skleisdavo uodegas ir garsiai čiulbėdavo apie savo vaikų pasiekimus bei auksinius medalius, Elena pasijusdavo pilka ir maža. Jos pašaipūs žvilgsniai ir kandžios replikos apie „perdėtą globą“ smigdavo jai į paširdžius, tad ji gūždavosi giliau į savo kiautą lyg sraigė, bandydama pasislėpti nuo to smerkiančio spindesio. Ji tiesiog nykdavo jų akyse, virsdama vos pastebimu šešėliu. Tačiau viduje ji keldavo galvą ir užsispyrusi sau kartodavo: „Mano vaikai nėra parodiniai paveikslėliai. Jie – gyvi, tikri, su savo audromis ir saulėtekiais. Jie pešasi iki kraujo, skardžiai juokiasi ir krečia eibes, kurios kitiems atrodo nuodėmės, bet jie yra mano brangiausias, krauju išpirktas turtas“. Be jų jos gyvenimas būtų bespalvis ir tuščias. Kiekvienąkart, po dar vieno draugių „teismo“, ji karštligiškai sau žadėdavo: „Aš pasikeisiu. Būsiu minkštesnė už vašką, išmintingesnė už knygas...“ Tačiau tas begalinis troškimas išugdyti juos dorais ir nenugalimais žmonėmis vėl sugniauždavo jos širdį į kumštį. Meilė virsdavo valdingumu, o baimė dėl jų ateities statydavo mūro sienas, už kurių ji, pati to nenorėdama, įkalindavo vaikų savarankiškumą.
Skaudu jai tapdavo tada, kai iš kurio nors pakvipdavo pavydu kitiems.
– Tu jį myli labiau, – pasakydavo vienas sukdamas žvilgsnį.
– Ne, ji visada užstoja tave, – atkirsdavo kitas.
Tie žodžiai jai smigdavo į širdį lyg aštrus durklas, skaudindavo labiau nei tie jų paaugliški nusižengimai. Netilpo galvoje: kaip jie nesupranta, kad visi yra branginami, visi saugomi lyg akies vyzdys? Stengėsi paaiškinti, ką jiems jaučia, kalbėjo, rodė darbais, bet tik apsisuks kuris nors – ir vėl kartoja tą pačią giesmę: „Tu mane mažiau myli, nesupranti...“ Jai skaudėjo, bet ji teisino: paaugs, sulauks savo vaikų, tada supras, kad gimus vaikui – nesvarbu, kiek jų bus – motina nebeturi savęs, ji juos užkloja savo laime.

Vieną vakarą, kai jie vėl ginčijosi dėl dėmesio trūkumo, Elena pasisodino visus tris priešais save, paėmė jų rankas į savąsias – grubias nuo darbų, bet šiltas ir gero linkinčias.
– Pažiūrėkite į savo rankas, – švelniai tarė ji. – Jūs esate kaip tie rankos pirštai: kiekvienas kitoks, bet kiekvienas reikalingas. Pasakykite man, kurį pirštą man leisti nupjauti, kad neskaudėtų? Kurio man mažiausiai gaila?
Vaikai nutilo. Akimirką kambaryje tvyrojo tokia rimtis, kad net laikrodžio tiksėjimas atrodė per garsus. Jie žiūrėjo į savo motiną ir pirmą kartą pamatė ne tik „auklėtoją“, bet moterį, kuri visą gyvenimą bandė iš nieko sukurti meilę, kurios pati niekada nebuvo patyrusi.

Šiandien jie jau suaugę, turi savo šeimas. Jie skambina rečiau, nei ji to norėtų, bet ir nepyksta, supranta – spaudžia kasdieniai rūpesčiai. Tačiau jos mintys visada šalia jų. Žino: jei tik jai nutiks nelaimė, jei neturės duonos riekės, vaikai atskubės. Jie skubės pas ją, kol tik ji bus gyva. Juk buvo atvejis, kai kilus audrai dviem paroms nutrūko elektros tiekimas, ji sėdėjo prie žvakių, o jos sūnus, neprisiskambinęs mamai, atskubėjo per miškus, nepabijojo nuvirtusių medžių, nepabijojo jokio viesulo.
– Mama, kas nutiko, kad negaliu jau keletą dienų prisiskambinti? – dėjo ant stalo pirkinių krepšį. – Produktų atvežiau. Galvojau, gal susirgai? – priglaudė ją prie krūtinės.
Kaip juo didžiavosi Elena: „Tikras vyras užaugo“, – tik sužibo džiaugsmo ašaros. Kai jai tampa liūdna, ji vis dar girdi tuos rūpestingus sūnaus žodžius ir krūtinėje pasidaro šilta šilta. „Gal ir nesu bloga mama, jei taip?“ – šypsodamasi klausia tylos.
Arba vyresnėlės dukros balsas telefonu:
– Mama, pervedžiau tau pinigų maistui, gal šiaip ką norėsi nusipirkti, pasitikrink.
Ne pinigai mamai yra svarbūs, svarbu tai, kad dukrelė atsimena, – užlieja ją šilta meilės banga, – Ir jau šnekučiuojasi, šnekučiuojasi... Dabar, kai dukra jau anūkus glaudžia, jos, kartais nė tų žodžių daug nereikia, puikiai supranta viena kitą.
Tik, kai ilgiau nepaskambina, Elenos širdis, kai netikėtai suskamba telefonas, nuščiūva: ar jiems viskas gerai? Ar jiems ko nors netrūksta? Ar sveiki? Drebančia ranka liečia ekraną, o kai išgirsta, kad viskas gerai, džiaugiasi: „Ačiū Dievui“. Ji supranta: galbūt ir nebuvo tobula mama, galbūt tas internato šaltis vis dar tūno jos asmenybėje, neleisdamas jai tapti minkštesnei, šiltesnei, tokiai, kokios vaikai norėtų. Bet ji taip pat žino, kad stengiasi. Jei kuriam nors iš jų suskaudėtų, pėsčiomis nueitų, lyg mūro siena užstotų nuo šiauraus vėjo. Už kiekvieną gyvybę aukotų.

Rankos pirštai gali būti išsisklaidę, nutolę vienas nuo kito per marias ar gyvenimo negandas, bet jie visi, iki paskutinio nervo, yra suaugę su tuo pačiu delnu. Kiekvienas įpjovimas, kiekvienas skausmingas krestelėjimas aidi toje pačioje širdyje. Kurį pirštą bepjautumei, plūstelės tas pats karštas kraujas – ta pati nenutrūkstama, viską pralenkianti motinos meilė. Tai jėga, kuri nepaiso logikos, kuri yra stipresnė už laiką ir kurios net pati mirtis nesugeba nukirsti. Ji lyg nematomas, nepramušamas šydas apsiaučia kiekvieną jos vaiką, pasiruošusi sudegti pati, kad tik jiems būtų šilta, kad tik jie būtų laimingi.

Vasario vaikas

   Pase įrašyta, kad gimiau žiemą – pačiame vasario vidunaktyje. Babytė sakydavo, kad rėkiau kaip pasiutusi. Matyt, jau su pirmuoju oro įkvėpimu parodžiau savo bjaurų charakterį. Ji pasakojo, kad tąnakt spaudė toks baisingas speigas, jog net tvoros aimanavo ir pokšėjo. Atrodė, šaltis kėsinasi ant gimdyklos lango išraižyti ledinį „Sveiki atvykę“, bet vos išvydęs mano rudas akis, iškart traukėsi atatupstas – net koja užkliuvo, kai dėjosi į pusnį. Suprato: naujagimės žvilgsnyje dega tokia liepsna, kurios užteks ir visai „Simbirkai“ (taip kažkodėl vadino mūsų gatvę), ir visiems kaimynų šiltnamiams. Jau tada buvo aišku – čia bus reikalų! O tą dieną, kai mane glėbyje nešėsi namo, šaltis buvo toks, kad net varnos skraidė po dvi – viena kitą šildydamos.

Kol kiti miestelio vaikai paraudonavusiomis, varvančiomis nosimis bandė liežuviais patikrinti tvoros vyrių skonį, aš lindėjau lovoje po babos skiautine. Turėjau rimtesnių planų. Vos išmokusi laikyti šaukštą supratau, kad anglis iš krosnies – ne tik kuras, o aukščiausios kokybės „pieštukas“. Senoji tik dūsaudavo pamačiusi šviežiai nubalintos krosnies šoną, pasipuošusį jai nesuprantamais peizažais.
– Vaikeli, tu bent blynus su uogiene nupiešk, kad seilė tįstų. Kokia nauda iš tų tavo teplionių? – barėsi ji.
Į kailį negaudavau, tik liepdavo daugiau neteršti, nes jai sunku buvo tvarką palaikyti.

Bet kur tau! Buvau tokia svajotoja, kad net babutės šunėkas Vabaliukas, žiūrėdamas į mano meną, patikėdavo: čia ne katinas nupieštas, o tikras liūtas. Paspraudęs uodegą lyg kulka maudavo slėptis. Vietoj babos prašytų blynų ant sienų dygdavo sparnai, o vietoj dešrų tiesėsi laiptai į mėnulį. Tik pati dailininkė likdavo aplinkinių nesuprasta.

Augau, stiebiausi, peržengiau pirmos klasės slenkstį. Godžiai siurbiau mokslus. Nuo tiesių pagaliukų perėjau prie pasvirusių, o tada prasidėjo raidės. Įveikusi skiemenis ir žodžius, ėmiausi sakinių „montavimo“. Stiebiausi ne taip jau prastai – mokytoja negailėjo gerų pažymių. O kai išmokau skaityti, bibliotekoje neliko knygos, kurios nebūtų čiupinėjusios mano akys. Rijau žinias ir vis nebuvau soti.
Taip atėjo laikas pirmam eilėraščiui. Ilgai niekam nerodžiau, nepasitikėjau savimi, bet kartą užsiminiau bibliotekininkei. Ši prikalbino duoti paskaityti. Vėliau gailėjausi, nes anoji, permetusi akimis mano „šedevrą“, vos nenualpo. Juk bėgiodama gatvėje girdėjau, kaip vyrai keikiasi, tad visą tą kalbos „grožį“ ir panaudojau. Atsitokėjusi moteris žiopčiojo lyg išmestas ant kranto karpis.
– Gema, Gema... kokių čia bjaurasčių prirašei? Ar to moko literatūros mokytoja? Slėpk ir niekam daugiau nerodyk! – nusivylusi pridūrė: – Jei dar tokį brudą rašysi, neduosiu knygų!
Klapsėjau savo ilgomis, tankiomis blakstienomis ir mintyse rodžiau jai špygą: „Nieko tu nesupranti! Pati nemoki, tai man pavydi!“
Daugiau savo kūrybos jai nerodžiau. Kaip ir niekam kitam. Pradėjau rašyti apie žibuokles, boružių taškelius ir liūdesį, kai pasibaigia akvarelė, o naujos niekas nenuperka... Visi manė, kad esu kukli pelytė po šluota, bet mano viduje virė uraganas.
Kai pakvietė į chorą, mano balsas patiko – tapau soliste. Kai užtraukdavau ant scenos, net senoji radija „Vef“ susigėsdavo dėl savo traškesių. Dainų repertuaras buvo įvairus, bet dažniausiai rinkdavausi liūdnas. Net matematikos mokytojas Pašakninis ašarą braukdavo. Gal būčiau to ir nepastebėjusi, jei ne auklėtoja Sofija. Ji pašnibždėjo man, paauglei, kad atkreipčiau dėmesį į jį. Ir tikrai – sėdėdamas pirmoje eilėje anas braukė ašarą. Tada vos nepaspringau dainuodama „Znov zazuli golos čiuti vlisi...“. Nuo to karto dainuodama žiūrėdavau į lubas, o ne į salę.
Bet gyvenimas nebuvo vien dainos. Jis kaišiojo man kojas taip dažnai, kad išmokau griūti elegantiškiau už bet kokią baleriną. Klupau ir kėliausi tiek kartų, kad mano keliai turėjo daugiau „apdovanojimų“ nei karo veteranas. Čia ir pasirodė tas mano kietas charakteris. Kai kiti po nesėkmės sėdėdavo pusnyje, aš nusivalydavau sniegą, pasitaisydavau „karūną“ ir žygiuodavau pirmyn kaip karžygys. Netekau daug ko, bet likau drąsi – kaip riteris be šarvų, tik su teptuku rankoje. Supratau, kad mano krikštamotė fėja tikriausiai įstrigo eismo spūstyje. Atrodė, girdžiu ją sakant: „Tiek to, pasidarysi pati“. Ir dariau. Ateitį kūriausi savo rankomis.

Kai pasirodė pirmoji mano knyga, ją iliustravau pati. Kai paprašiau profesionalų pagalbos, šie užsiprašė tokios kainos, kad plaukai pasišiaušė. Knyga tiek nekainavo, kiek tie garsūs dailininkai save vertino.
– Eikite jūs šėko pjauti! – nusispjoviau. – Nesu už jus blogesnė, nusipiešiu pati!
Dėjau tašką kaip toji musė. Pusę metų virė mano minčių katiliukas, bet išvirė. Vėliau supratau, kad visai neprasti tie mano vizijų išsitaškymai. O kai knygos pristatymo metu vienas labai svarbus kritikas paklausė:
– Sakykite, kokią meno akademiją baigėte, kad jūsų linija tokia drąsi? Gal Paryžiuje stažavotės?
Išsišiepiau kaip plačiai atpjauta konservų dėžutė:
– Mano meno akademija buvo babytės krosnies šonas. Paryžius gražu, bet ar bandėte piešti, kai lauke minus trisdešimt, o močiutė rėkia, kad blynai aušta? Tai ugdo charakterį geriau nei bet koks Luvras.

Pripažinimas užgriuvo kaip lavina, bet didžiausias įvertinimas pasiekė telefonu. Babūnė, pamačiusi savo „zdraicą“ anūkę per televizorių, labai rimtai pareiškė:
– Na, sveikinu, vaikeli. Matau, kad savo rankomis ne tik mano krosnį išteplioti moki, bet ir gyvenimą susiremontavai. Tik tu man pasakyk – ar tie tavo knyginiai herojai moka malkas skaldyti? Nes speigas vasarį nesibaigia vien todėl, kad tave per televizorių parodė!
Smagiai nusijuokiau. Supratau: gali gauti tūkstantį premijų, bet didžiausia laimė – būti Vasario vaiku, kuris išmoko užsiauginti savo sparnus. Ir jais ne tik piešti ar skraidyti, bet ir blynus kepti.

Rūmai iš šviesos

   Elzė gimė su jai nepažįstamo tėvo palikimu – akių spalva. Jos atrodė per didelės ir per gilios mažai, toliu apkaltai trobelei. Mergaitė buvo graži, o augant šis grožis išryškėjo ir tapo tarsi kokiu iššūkiu skurdui. Švelni oda ir juodos plaukų garbanos ryškiai kontrastavo su išblukusiais jos megztiniais bei iš senų drabužių persiūtomis suknelėmis.
Motinai ji tebuvo tik klaida, primenanti tai, ką norėjosi pamiršti, todėl Elzė prieglobstį rado močiutės glėbyje. Trobos vidus kvepėjo džiūstančiomis žolelėmis bei senatve, o vienintelis turtas čia buvo tyla.
Nemalonumai prasidėjo tada, kai mergaitė paaugus, kai ėmė išeidinėti į lauką, ten jos tykojo negailestingi aplinkinių žodžiai. Kaimynų vaikai, matyt girdėdavo apkalbas iš tėvų, erzino ją ir apšaukdavo – „benkarte“. Elzė dar buvo maža ir nesuprato šio žodžio prasmės, bet kai jie tyčiojosi iš jos skurdžios aprangos ar vasarą nudegusių basų kojų, jai būdavo labai skaudu. Tas jų pyktis labai žeidė nekaltą mergaitės širdį. Ji neturėjo draugų, neturėjo tų, kurie ją užstotų, dažnai namo grįždavo apstumdyta ir apsiašarojusi. Tada močiutės veidas apniukdavo, nupilkdavo lyg dangus lyjant. Ne, ji nelinkėjo savo anūkės skriaudikams blogo, tik mintyse prašydavo: „Dieve, neatstumk, apsaugok ją nuo žiaurumo, juk krikštijant už tokią – dešimt nuodėmių atleidi...“
Savo svajonėse Elzė nebuvo atstumtoji. Kai pilvas gurgdavo iš alkio, o močiutė virdavo skystą bulvienę, mergaitė žvelgdavo į horizontą už lango. Ji įsivaizduodavo, kad pilki debesys yra milžiniški laivai, plukdantys ją į miestus, kur žmonės vertina ne kilmę, o širdies gerumą. Nors ji augo nepritekliuje, vidinis pasaulis buvo pilnas ryškiausių spalvų, kurių kiti nematė. Kiekviena atrasta stiklo šukė jos rankose tapdavo brangakmeniu, o senas močiutės sodas – karalyste. Elzė žinojo: grožis, kurį ji nešiojasi, yra jos skydas prieš pasaulį, bandžiusį ją palaužti dar nepradėjusią gyventi.

* * *

Mažas miestelis skendėjo monotonijoje. Po ilgo lietingo rudens viskas atrodė nuplauta iki vientisos blausios spalvos: namų sienos, praeivių paltai ir net jų žvilgsniai. Lukas stebėjo pasaulį pro savo kambario langą, ant kurio kaupėsi kondensatas, ir jautė viduje augantį keistą sunkumą, kurį suaugusieji vadina nuoboduliu, o vaikai – tiesiog liūdesiu.
Lauke, gatvės pakraštyje ant šlapio šaligatvio, jis pamatė mergaitę. Tai buvo Elzė – keistuolė iš gretimo namo, apie kurią kaimynai šnibždėdavosi, o vaikai vengdavo kartu žaisti. Ji sėdėjo viena, tarsi niekur neskubėtų, o aplink ją telkšojo didžiulė bala, kurioje atsispindėjo pirmieji pro debesis prasiveržę spinduliai. Lukas pajuto nepaaiškinamą trauką. Užsivilko striukę, tyliai uždarė buto duris ir išėjo į drėgną popietę.
Elzė sėdėjo ant šaligatvio krašto, vieną koją įmerkusi į balą, o kitą tvirtai atrėmusi į pilką betoną. Prie jos nedrąsiai priėjo Lukas. Jis visada laikėsi atokiau, nes mama sakydavo, kad Elzė „mato tai, ko nėra“.
– Ką darai? – paklausė Lukas, žiūrėdamas į jos purviną batą.
– Tykau, – sukuždėjo Elzė, neatitraukdama akių nuo savo kišenės. – Šiandien saulė labai išdykusi. Ji šokinėja nuo stogų kaip auksinė katė.
– Saulė negali šokinėti, – numojo ranka Lukas. – Tai tik šviesa.
– O šviesa yra džiaugsmas, kurį galima pasiskolinti, – Elzė staiga išskleidė delnus virš galvos, tarsi gaudytų nematomą drugelį. – Žiūrėk, va ten, ant bažnyčios lango, nutūpė pats ryškiausias spindulys. Jis kvepia medumi ir dulkėmis.
Lukas sutrikęs pažvelgė į viršų. Jam tai buvo tiesiog paprastas atspindys.
– Ir kaip tu jį... pagausi? – smalsumas nugalėjo.
Elzė ištraukė iš kišenės mažą nugludintą stiklo šukę. Pagavo saulės zuikutį ir nukreipė jį tiesiai į savo palto kišenę.
– Reikia labai tyliai atsegti sagą, – rimtu veidu aiškino ji. – Spinduliai nemėgsta triukšmo. Jei būsi grubus, jie pavirs paprastu šešėliu. O jei įleisi juos švelniai, jie ten pasiliks iki vakaro.
Ji paėmė Luko ranką ir pridėjo prie savo kišenės. Lukas pajuto audinio šilumą.
– Jauti? Tai ne šiaip paltas. Tai akumuliatorius širdžiai. Kai vakare tamsiame kambaryje tau bus liūdna, tiesiog įkišk ranką į kišenę. Spindulys nešvies kaip žibintuvėlis, bet sušildys tavo pirštus. Tai vaistai nuo pilkų minčių.
Lukas akimirką patikėjo. Jis pamatė, kaip Elzės akyse atsispindi ne tik saulė, bet ir visas pasaulis, kuriame balos yra žvaigždžių namai.
– Ar... galiu ir aš pabandyti? – tyliai paklausė jis.
– Žinoma, – nusišypsojo Elzė. – Tik pirma nusiauk batus. Reikia jausti žemę, kad suprastum, kaip aukštai yra dangus.
Lukas lėtai atrišo batų raištelius. Šaltas betonas po kojomis privertė krūptelėti, tačiau žingsnis į balą buvo kitoks – vanduo pasirodė minkštas ir gyvas, tarsi būtų įlipęs į skystą sidabrą. Elzė padavė jam savo stiklo šukę. Jos kraštai buvo glotnūs, nugludinti laiko ir tikėjimo.
Berniukas pakėlė stiklą į viršų, kol pagavo mažą virpantį šviesos tašką. Atsargiai, sulaikęs kvėpavimą, „nuvairavo“ spindulį į savo megztinio kišenę ir stipriai ją užspaudė delnu. Tą akimirką Luko mama, stebėjusi juos pro langą, matė tik du vaikus, basus stovinčius purve, tačiau Lukas jautė kažką visai kito. Po jo pirštais pulsavo gyva, jauki šiluma.
Kai saulė pasislėpė už stogų ir miestas vėl ėmė skęsti prieblandoje, Lukas, atsisveikinęs su Elze ir pažadėjęs jai, kad rytoj vėl ateis, grįžo namo. Jis nusiavė šlapias kojines, nekreipdamas dėmesio į mamos priekaištus dėl peršalimo. Vakarienės metu sėdėjo ramus, viena ranka tvirtai laikydamas įkištą į kišenę. Pilkos mintys išgaravo. Jis žinojo – jei naktį pasidarys baisu, jo kišenėje miega maža auksinė katė, pasiruošusi sušildyti pasaulį.

* * *

Aštuonioliktojo gimtadienio rytą Elzė iškeliavo nešina tik maža drobine rankine ir močiutės palaiminimu. Didmiestis ją pasitiko triukšmu ir abejingumu, tačiau merginai, pratusiai prie provincijos žmonių pašaipų, tai atrodė kaip didžiausia laisvė. Čia niekas nežinojo jos praeities, niekas nešaukė pavymui skaudžių žodžių.
Savo kelią ji pradėjo nuo žemiausio laiptelio – plovė indus mažoje senamiesčio kavinukėje. Tačiau jos grožis – tas prakeiksmas ir dovana – neliko nepastebėtas. Kartą valant stalus ją užkalbino pagyvenęs dailininkas, ieškojęs „tikro, nesugadinto liūdesio“ savo drobei. Elzė tapo jo modeliu, o vėliau – ir kitų menininkų mūza. Jos veidas pradėjo puošti vitrinas, o vardas skambėti mados namų koridoriuose.
Tačiau viduje Elzė liko ta pati mergaitė iš mažo kambarėlio, kuris kvepėjo žolelėmis.. Pinigai, kuriuos uždirbdavo, pirmiausia keliaudavo močiutei: naujam stogui, šiltiems patalams ir vaistams.

Tapybą Elzė atrado ne meno akademijoje, o drėgname dailininko Viktoro studijos rūsyje, kur iš pradžių tik pozavo. Kol menininkas maišydavo dažus, ji godžiai stebėjo kiekvieną teptuko judesį, mokydamasi, kaip viena balta dėmė drobėje virsta šviesos atspindžiu akyje.
Vieną vakarą Viktorui išėjus, Elzė išdrįso paimti paletę. Rankos drebėjo, bet atmintis buvo gyva. Ji nenaudojo brangių drobių – tapė ant senų laikraščių, kartoninių dėžių ir kavinės servetėlių. Vietoj teptukų dažnai naudojo pirštus – taip geriau jautė dažų tirštumą, tarsi lietų savo vaikystės žemę. Skurdą ji prisiminė kaip pilką ir rudą, todėl tapydama keršijo praeičiai: naudojo ryškiausią ochrą, dangaus mėlynumą ir gilią purpurą. Ji mokėsi ne kopijuoti gamtą, o suteikti spalvą savo skausmui.
Radęs ją prie savo stovo, Viktoras nesupyko. Jis pasakė: „Elze, tavo technika neteisinga, bet tavo jausmas – tikras. Nenustok matyti to, ko kiti bijo.“ Jis išmokė ją suprasti anatomiją, spalvų žaismą ir šešėlių perspektyvą, tačiau liepė saugoti tą kaimo vaiko žvilgsnį, kuris mato stebuklus purve.
Netrukus paveikslai tapo jos dienoraščiu. Kiekvienas potėpis buvo tarsi nebylus atsakas tiems, kurie ją vadino „benkarte“. Tapydama ji suprato: paveiksle, kaip ir gyvenime, tamsiausios spalvos reikalingos tik tam, kad šviesa atrodytų dar ryškesnė.

* * *

Didžiausias lūžis įvyko, kai Elzė, jau būdama garsi, sulaukė laiško iš motinos. Ši, sužinojusi apie dukters sėkmę, staiga „atrado“ motinišką meilę ir prašė pagalbos. Tą vakarą Elzė ilgai žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Ji suprato, kad tas vaikas, kurio niekam nereikėjo, sukūrė save pats. Ji nusiuntė motinai ne pinigus, o bilietą į savo pirmąją parodą. Elzė norėjo, kad mama pamatytų ne turtus, o žmogų, kurį bandė ištrinti iš savo gyvenimo.
Stovėdama prožektorių šviesoje ir žvelgdama į brangiausią paveikslą – močiutės veidą – Elzė jautė ne triumfą, o ramybę. Ji nebebuvo skurdo vaikas. Ji buvo moteris, kuri savo svajonėmis pati sau pasistatė rūmus iš šviesos.

Snaigės aštrios kaip stiklas

   Zofija niekada nesuprato politikos. Jos giminės medyje giliai šaknijosi senoji Girdvainių bajorystė, tačiau iš praeities šlovės jai buvo likusi tik ori, tiesi laikysena, polinkis į ramią tylą ir gilus, beveik sakralus namų ramybės pojūtis. Girdvainių moterys karta iš kartos buvo mokomos puoselėti sodus, skaityti prancūziškas eiles ir tikėti, kad pasaulį valdo garbės kodeksas, o ne rėksmingi lozungai. Jai politika tebuvo tolimas, svetimas triukšmas – grubūs žodžiai laikraščiuose, kuriais jos vyras, aukšto rango policijos pareigūnas ir praktiškas žmogus, išklodavo batus, kad būtų šilčiau braidyti po drėgną rudens žemę. Zofija stebėdavo jį tai darantį ir šypsodavosi galvodama, kad tai ir yra didžiausia spaudos nauda – saugoti mylimo žmogaus sveikatą. Tačiau tie patys batai neapsaugojo jo nuo Gorkio kalėjimo rūsių drėgmės ir akmeninio šalčio. Politika, kurios ji taip kruopščiai vengė, pati įsibrovė į jų miegamąjį su šautuvų buožių dūžiais į duris.

Vagone tvyrojo baimė ir tiršta tamsa. Šešiametis Fabijonas laikėsi įsikibęs motinos sijono, o trejų Remigijus tyliai kūkčiojo nesuprasdamas, kodėl namų kvapą staiga pakeitė drėgmė ir puvėsiai. Ant rankų spurdėjo vienų metų Meilė – jos vardas šiame lediniame kelyje dabar skambėjo kaip skaudžiausia ironija. Šalia jų, tarsi uola, sėdėjo anyta Marija Ališauskienė. Ji neprivalėjo vykti – jos pavardės nebuvo sąrašuose tą naktį, kai kareiviai daužė duris. Tačiau senoji Marija, pamačiusi išsigandusias anūkų akis ir pasimetusią marčią, ramiai užsirišo skarelę ir pasičiupo ryšulį.

– Aš eisiu kartu, – tarė ji kareiviui, kuris neturėjo noro ginčytis su senatve. – Be manęs jie ten neišgyvens.
Altajaus šaltis ir mirties šešėlis

Altajaus kraštas pasitiko juos neaprėpiama, bauginančia erdve. Tai nebuvo Lietuvos miškų jaukumas – čia stūksojo svetimi, rūsčia tyla dvelkiantys kalnai, o stepių vėjai, vietinių vadinami buranais, kaukė lyg badaujantys žvėrys. Žemė čia buvo kieta kaip titnagas, sukaustyta amžino įšalo, o horizontas skendo pilkame sūkuryje, kuriame tirpo bet kokia viltis.
Pirmosiomis savaitėmis Barnaulo srities barakuose mirtis tapo dažnesne viešnia nei duona. Zofija matė, kaip kasryt iš kaimyninių gultų išnešdavo sustingusius kūnus – dažniausiai tuos, kurie buvo trapiausi. Maži vaikai užgesdavo tyliai, tiesiog nebeatsibudę po nakties speigo, o seneliai, atidavę paskutinius kąsnius anūkams, susmukdavo pakelėse – jų kūnus akimirksniu užnešdavo aštrios, stikliškos snaigės. Aplinkui girdėjosi tik duslus kosulys ir žemės dūžiai, kai vyrai bandė iškirsti duobes ledinėje stepėje. Tai buvo beviltiška kova su įšalu: kūnus tekdavo apdėti ledo luitais, kad žvėrys neištampytų, ir tik atšilus atiduoti žemei.

Tremtis tapo kasdiene kova už kiekvieną kvėptelėjimą. Zofija dirbo kolūkyje, kol jos rankos virto viena kraujuojančia žaizda, o senoji Marija tapo šeimos sarge. Darbas kareivinių skalbykloje buvo vienas sunkiausių: senoji kasdien mirkydavo rankas geliančiame vandenyje, kurio paviršiuje plaukiojo aštrios ledo skiautės. Ji trindavo grubią kareivišką drobę, kol oda nusilupdavo iki gyvuonies, o pirštai tapdavo nejautrūs. Tačiau ji negalėjo sustoti – šis darbas reiškė šeimos išlikimą.

Vieną pilką rytą ramybę sudrumstė riksmas. Vyresnysis prižiūrėtojas, įsiutęs dėl dingusio inventoriaus, išrikiavo visas moteris sniege. Vėjas plėšė skareles, o šaltis skverbėsi iki kaulų smegenų.

– Vagystė! – rėkė jis, mojuodamas sąrašu. – Trūksta valstybinio rankšluosčio! Jei niekas neprisipažins, sušaudysiu tą, kuri atsakinga už pamainą!

Marija žengė į priekį. Ji žinojo, kad jos šeima neištvertų netekties, bet dar labiau bijojo, kad bausmė kris ant jaunesnių moterų. Ją pastatė prie apledėjusios kareivinių sienos. Šalti šautuvų vamzdžiai nusitaikė į krūtinę – ten, kur po drabužiais ji saugojo medinį kryželį. Marija užsimerkė, mintyse šnabždėdama paskutinę maldą.

– Nusitaikyt! – nuskambėjo komanda.

Tą akimirką iš gretimo pastato išsvirduliavo jaunas kareivis, dar visai vaikas, drebančiomis rankomis taisydamasis milinę. Pamatęs egzekuciją, jis akimirksniu išbalo.

– Palaukite! – sušuko jis, krisdamas prieš karininką. – Tai aš... aš jį paėmiau. Mano batai suplyšo, kojos nušąlo iki pūslių... Sukarpiau tą rankšluostį autams.

Karininkas spjovė ant sniego, bet liepė nuleisti ginklus. Marija liko stovėti prie sienos, jos kojos linko, o širdis daužėsi tarsi pagautas paukštis. Tas kareivis, nors pats bijojo bausmės, dar nebuvo praradusi sąžinės – jis negalėjo leisti, kad būtų nužudyta sena, žila, prieš mirtį kaip uola stovinti moteris. Tai buvo tikras stebuklas, išpirktas svetimo gailesčio ir jos pačios begalinės drąsos. Grįžusi į baraką, ji nieko nepasakojo šeimai, tik stipriai apkabino artimuosius, brangindama kiekvieną papildomą gyvenimo akimirką.

Senoji Marija darė tai, ko marti Zofija, suparalyžiuota sielvarto dėl nukankinto vyro, viena nebūtų pajėgusi. Ji mainė savo paskutinius, brangius papuošalus į saują ašakotų miltų, kuriuos maišydavo su kedro riešutais ir kepdavo sprangią duoną. Senoji pažinojo žoleles, tad sriubą virdavo ne tik iš dilgėlių ar balandų. Naktimis, kai barako sienos braškėdavo nuo speigo, ji savo kūno šiluma dengdavo mažuosius, kad jie neužgestų kaip žvakelės vėjyje. Kai Fabijonas ėmė kosėti krauju, Marija atidavė jam paskutinį duonos kąsnį, pati likdama tik su šiltu vandeniu. Jos surinktos šaknys padėjo vaiką atkovoti iš mirties nagų.

Metai bėgo, ir rūsčiame Altajaus peizaže Ališauskų šeima išmoko ne tik išgyventi, bet ir prisijaukinti neviltį. Zofija pasikeitė: jos žvilgsnis tapo kietas kaip kalnų akmuo, o rankos, kadaise glosčiusios pianino klavišus, dabar meistriškai skaldė malkas ir sėjo rugius į skurdžią svetimą žemę. Vyriausias sūnus Fabijonas suaugo per anksti. Trylikos jis jau mokėjo skaityti pėdsakus sniege ir taikliai šaudyti – kailio sugadinti nebuvo galima, nes už jį supirktuvėje mokėdavo mažiau. Vaikams Lietuva tapo stebuklinga karalyste iš kitos planetos, kur žolė žalia, o žiemą nereikia kovoti dėl kiekvieno atokvėpio.
Močiutė Marija tapo šeimos atminties sergėtoja. Kiekvieną sekmadienį, nepaisant sovietinės nykumos, ji liepdavo visiems nusiprausti ir susitvarkyti skurdžius drabužius.

– Šiandien sekmadienis, – sakydavo ji, tiesdama ant stalo vienintelę išsaugotą lininę staltiesėlę. – Lietuvoje dabar skamba varpai.

Tas mažas audeklo gabalėlis buvo jų vienintelis tiltas per tūkstančius kilometrų. Ant jo Marija dėdavo ne prastus kolūkio davinius, o dvasinę stiprybę. Jie tyliai dainuodavo apie Nemuną, rūtas ir smūtkelius palei kelią... Zofija naktimis rašydavo laiškus į niekur – savo vyrui. Apie tai, kad jis buvo nukankintas Gorkio kalėjime, ji sužinos tik po dvidešimt penkerių metų, grįžusi į Lietuvą ir atsitiktinai perskaičiusi straipsnį žurnale. Jos vyro kapas taip ir liko be vardo ir be kryžiaus.
Kartą mažoji Meilė rado tarp senų Marijos daiktų sudžiūvusį ąžuolo lapą. Mergaitė žiūrėjo į jį kaip į brangiausią brangakmenį.

– Močiute, ar Lietuvoje visi medžiai tokie auksiniai? – paklausė ji.
Marija, kurios akys jau buvo pradėjusios silpti nuo dūmų ir sunkaus darbo, šviesiai nusišypsojo ir priglaudė mergaitę prie savęs. Jos balsas drebėjo, bet jame skambėjo nenugalima jėga:
– Ten net akmenys šildo, vaikeli, net kamino dūmas gardžiau kvepia. Ten – mūsų šaknys. Kol mes atsimename savo vardus ir savo žemę, kol lūpos taria gimtuosius žodžius, tol mes nesame nugalėti. Mes tik laikinai išrauti, bet ne išdžiūvę.

Praėjo ilgi dešimtmečiai, kol tas ąžuolo lapas vėl pajuto lietuvišką orą. Kai po dvidešimt penkerių metų Zofija su suaugusiais vaikais pagaliau išlipo Kauno geležinkelio stotyje, močiutės Marijos šalia jau nebuvo – ji liko saugoti Altajaus stepių tylos po kukliu mediniu kryžiumi, kurį Fabijonas išskobė iš svetimo medžio, bet su lietuviška meile.
Zofija stovėjo ant gimtosios žemės, pavargusi, sugrubusiomis rankomis ir giliomis raukšlėmis veide, kurios priminė Altajaus kalnų rėžius. Ji išsitraukė tą pačią lininę staltiesėlę, dabar jau pageltusią ir šimtus kartų lopytą, ir priglaudė prie veido. Ji nekvepėjo nei prancūziškomis eilėmis, nei senąja Girdvainių prabanga. Ji kvepėjo dūmais, prakaitu ir neįtikėtina valia, kuri padėjo jiems sugrįžti.

Žiūrėdama į savo vaikus, kurie stovėjo tiesūs kaip tie giminės medžio ąžuolai, Zofija pagaliau suprato tai, ko nemokė jokie garbės kodeksai: politika gali atimti namus, turtus ir net gyvybę, bet ji bejėgė prieš motinos maldą ir senos moters pasiryžimą išsaugoti savo gentį.

Lietuva juos pasitiko ne fanfaromis, o tyliu rudeniniu lietumi. Bet tame lietuje Zofija pirmą kartą po ketvirčio amžiaus nusišypsojo ne todėl, kad norėjo ką nors paguosti, o todėl, kad jos batai pagaliau lietė žemę, kurios nereikėjo bijoti. Jie buvo namie. Skolingi gyvybę tai, kuri niekada nebuvo sąrašuose, bet savo valia įrašė juos į išlikusiųjų knygą.

Žmogiškumo nebūna per daug

   Lietus negailestingai plakė į langą, o Eglė sėdėjo tamsoje ant grindų, apsikabinusi kelius. Tuščios vaistų pakuotės ant stalo atrodė kaip vienintelis bilietas iš košmaro, kuriame motinos mirtis ir nusisukę draugai paliko ją vieną. Staiga pasigirdo įkyrus beldimas.

– Egle, atidaryk! Žinau, kad tu ten, – pasigirdo uždusęs Tomo balsas.
Ji nejudėjo. Tačiau Tomas nepasidavė, kol galiausiai durys nusileido jo spaudimui. Į kambarį įsiveržusi vėsa privertė ją suvirpėti. Jis priėjo, priklaupė šalia ir paėmė jos ledines rankas.
– Ką tu darai? – sušnabždėjo jis, pamatęs pakuotes. – Ar tas blogas žmogus, Elena, verta tavo gyvybės?
– Viskas baigta, Tomai, – tuščiu žvilgsniu į jį pažiūrėjo Eglė. – Jos savanaudiškumas mane sužlugdė. Namas bus atimtas, nes tas kreditas yra mano vardu. Aš galiu netekti namų, o kišenėse – tik vėjai. Manęs laukia tik vienatvė ir neviltis.
– Klausyk manęs, – Tomas stipriau suspaudė jos delnus, jo balsas buvo tvirtas, kupinas tikėjimo. – Dievas viską regi, ir tai dar ne pabaiga. Elena manė, kad jos noras išnaudoti kitą liks nenubaustas, bet tiesa jau kyla į aikštę. Aš tau padėsiu. Mano paskolinti pinigai sustabdys antstolius.
– Kodėl? – Eglė pravirko, ir tai buvo pirmoji paguoda per daugelį mėnesių. – Juk visi kiti tiesiog nusisuko, kai prasidėjo mano nesėkmės.
– Todėl, kad aš žinau, kas tu esi. Bus parduotas namas, taip, bet tai tik sienos. Bus nupirktas butas, mažas, bet tavo. Svarbiausia, kad tu būtum čia.
Tą naktį Eglės širdyje suvirpėjo nušvitusi viltis. Tomo atkaklumas ir jo pasiūlyta pagalba tapo priežastimi, kodėl tą vakarą buvo išgelbėta gyvybė.
– Ačiū, – pro ašaras ištarė ji.
– Rytoj prasidės tavo gijimo kelias, – švelniai pasakė Tomas. – Mes rasime geriausius specialistus. Tai bus tavo naujo gyvenimo pradžia. O Elenos laukia jos atpildas – pasaulis visada grąžina skolas tokiems kaip ji.

Praėjo lygiai metai. Eglė stovėjo savo naujojo buto balkone, žvelgdama į bundantį miestą. Nors tai nebuvo erdvūs šeimos namai, čia tvyrojusi ramybė gydė geriau nei bet kokie vaistai. Jos liga pamažu traukėsi – terapija ir Tomo palaikymas padėjo suvokti, kad motinos mirtis buvo ne pabaiga, o sunkaus kelio pradžia, vedanti į tikrąją savęs paiešką. Tačiau Eglės viduje vis dar ruseno kartėlis. Stebėdama pro langą praeivius, ji galvojo apie Eleną. Žinia apie buvusią draugę ją pasiekė visai neseniai. Kaip ir buvo pranašauta, Dievas viską regi – Elenos burtas išsisklaidė. Tas pats noras išnaudoti kitą, kuris kažkada sužlugdė Eglę, galiausiai atsigręžė prieš pačią Eleną. Ji įsivėlė į abejotinas finansines schemas, o tie, kuriais ji bandė manipuliuoti, pasirodė esą gudresni. Dabar Elenos kasdienybė buvo teismo posėdžiai ir visiška socialinė izoliacija – tas pats atpildas ir vienatvė, kurią ji pati kadaise pasėjo. Eglė atsiduso. Nors jos naujas gyvenimas buvo stabilus, sieloje vis dar kovojo du jausmai. Viena vertus, ją lankė nušvitusi viltis ir dėkingumas Tomui, kita vertus – ji pagavo save jaučiant keistą, šaltą pasitenkinimą dėl Elenos žlugimo.
– Ar aš pasikeičiau? – tyliai paklausė savęs.
Ji suprato baisų dalyką: patirtas savanaudiškumas ir kitų noras išnaudoti ją pačią paliko randą. Nors buvo išgelbėta gyvybė, Eglė juto, kad ji tapo įtari, užsidariusi ir abejinga svetimam skausmui. Ji matė, kaip kaimynystėje kita moteris kovoja su panašiomis bėdomis, bet Eglė tiesiog nusisuko, lygiai taip pat, kaip kadaise nuo jos nusisuko visi kiti. Tai buvo baisiausia pamoka – nors ji išgyveno, tas blogas žmogus Elena sugebėjo ją užkrėsti savo cinizmu. Eglė fiziškai buvo saugi, bet dvasiškai ji vis dar nebuvo išmokusi būti žmogumi, nes širdyje nešiojosi ne atleidimą, o triumfą dėl kito nesėkmės.

Tomas įėjo į kambarį su puodeliu kavos ir nusišypsojo.
– Apie ką galvoji?
– Apie tai, kad ratai sukasi, – šaltai atsakė Eglė, net neatsisukusi. – Elena gavo, ko nusipelnė. Ir man tai patinka.
Tomas nutilo, pamatęs jos žvilgsnyje tą patį šaltį, kurį kažkada matė Elenos akyse. Jis suprato, kad kova už Eglės sielą dar toli gražu nebaigta.

Praėjo dar keletas mėnesių, kol vieną pilką popietę Eglės naujas gyvenimas susidūrė su praeitimi kaktomuša. Siauroje senamiesčio gatvelėje ji pamatė moterį, kurios eisena atrodė pažįstama, bet drabužiai – nudėvėti, o pečiai – beviltiškai nusvirę. Tai buvo Elena. Eglė sustojo. Jos viduje sukilo triumfas, kurį ji puoselėjo nuo tada, kai sužinojo apie buvusios draugės griūtį. Elena ją pastebėjo ne iš karto, o kai pakėlė akis, jose atsispindėjo ne tik vienatvė ir neviltis, bet ir gilus gėdos jausmas.

– Egle... – tyliai ištarė ji. Jos balsas drebėjo. – Girdėjau, kad tau viskas gerai. Aš... aš viską praradau. Mano pačios savanaudiškumas mane pražudė. Dabar mano kasdienybė – tik skolos ir baimė.
Eglė nužvelgė ją šaltu, vertinančiu žvilgsniu. Ji jautė, kaip viduje kyla noras pasakyti ką nors skaudaus, priminti jai, kaip jautėsi tada, kai noras nusižudyti buvo vienintelė mintis, kol Elena mėgavosi jos pinigais.
– Dievas viską regi, Elena, – sausai atkirto Eglė. – Tai tavo atpildas. Manęs negraudina tavo nelaimė, nes tu man niekada nebuvai draugė. Tu buvai tik blogas žmogus, pasiryžęs lipti per kitų galvas.
Elena nuleido galvą, o jos akyse pasirodė ašaros. Šis vaizdas turėjo suteikti Eglei pilnatvės jausmą, tačiau užuot pajutusi palengvėjimą, ji pajuto tik dar didesnę tuštumą. Ji suprato, kad stovėdama čia ir mėgaudamasi kito kančia, ji tampa tokia pati, kaip Elena. Ji suprato, kad nors jos kūnas buvo sveikas, o nupirktas butas jaukus, ji pati liko neišmokusi būti žmogumi.

Grįžusi namo, ji rado Tomą. Jis iškart pajuto pasikeitusią Eglės nuotaiką.
– Matei ją, ar ne? – paklausė jis.
– Taip. Ji palaužta. Ir aš tuo džiaugiausi, Tomai. Labiau nei turėčiau.
Tomas priėjo ir rimtai pažvelgė jai į akis.
– Kerštas ir triumfas dėl kito nesėkmės yra nuodai, kuriuos geri pati, tikėdamasi, kad numirs kitas. Jei liksi tokia kietaširdė, tavo išgelbėta gyvybė neturės prasmės. Ar tikrai nori, kad Elena tave pakeistų negrįžtamai?
Eglė ilgai žiūrėjo pro langą. Tą vakarą ji suprato, kad tikroji nušvitusi viltis yra ne pinigai ar turtas, o sugebėjimas išlikti žmogumi net tada, kai pasaulis tau buvo negailestingas.

Praėjus dar kelioms savaitėms, Eglė nešė dėžę senų, dar geros būklės drabužių į labdaros punktą. Eidama pro šalį, ji pastebėjo Eleną, sėdinčią ant suoliuko parke, bandančią užsilopyti seną paltą. Eglė akimirkai sustojo. Ji prisiminė Tomo žodžius ir pajuto giliai širdyje slypintį norą nutraukti tą užburtą skausmo ir pagiežos ratą. Ji priėjo prie Elenos ir padėjo dėžę šalia jos.

– Čia tau, – Eglė tarė neutraliu tonu. – Mano naujas gyvenimas reiškia, kad man šių daiktų nebereikia.
Elena nustebusi pakėlė akis. Ji lėtai atidarė dėžę ir pamatė kokybiškus, šiltus drabužius. Jos veide atsispindėjo nuoširdus sumišimas ir, pirmą kartą per daugelį metų, nebuvo matyti jokio savanaudiškumo ar noro išnaudoti kitą.
– Kodėl? – sušnabždėjo Elena. – Po visko, ką aš tau padariau?
– Todėl, kad aš nenoriu būti kaip tu, – atsakė Eglė, jausdama, kaip nuo jos pečių krinta sunki našta. – Tavo atpildas yra tavo reikalas. Mano reikalas – nepasiduoti tamsai.
Ji apsisuko ir nuėjo. Eidama ji pajuto tikrą, šiltą nušvitusią viltį ir palengvėjimą. Ji žinojo, kad tai buvo pirmas žingsnis siekiant iš tiesų pasveikti ir įrodyti sau, kad net po visų nesėkmių, ji vis dar gali išlikti žmogumi.

Kelias per ramunių pievą

   Ligoninės palata skendėjo slogioje tyloje, kurią pertraukdavo tik ritmiškas medicininės aparatūros pulsavimas, primenantis lėtą, pavargusį laikrodį. Už lango alsavo gegužės naktis – ji buvo pilna drėgno žemės kvapo ir sprogstančių kaštonų pumpurų. Tačiau Elenai šis pavasaris buvo kitoks. Jos kūną negailestingai savinosi neišgydoma liga, kiekvieną dieną paversdama kova už dar vieną gurkšnį oro.
Tą naktį oras kambaryje staiga pasikeitė, tapo tirštas ir saldus. Priešais lovą esančioje sienoje, ten, kur anksčiau kabojo tik nublukę tapetai, be jokio garso atsivėrė niša. Iš jos išsiliejo nuostabus švytėjimas, panašus į skystą auksą. Tame šviesos sraute pasirodė angelas sargas. Jis nebuvo toks, kokius Elena matydavo bažnyčių freskose. Jo ilgi plaukai krito ant pečių lyg sidabriniai kriokliai, o baltas rūbas atrodė nuaustas iš rytmečio miglos ir žvaigždžių dulkių. Milžiniški sparnai, dengiantys beveik visą sieną, virpėjo subtiliai, skleisdami ramybę, kuri pamažu malšino Elenos skausmą. Angelas nepratarė nė žodžio, tačiau jo buvimas buvo garsesnis už bet kokią paguodą. Jis ranka parodė į nedidelį paveikslą ant spintelės – tai buvo sena nuotrauka, kurioje ji dar sveika laikė savo mažąją dukrelę.
Staiga palatos sienos išnyko ir Eleną užliejo pranašingas sapnas. Ji stovėjo begalinėje, saulės nutviekstoje baltų ramunių pievoje. Žiedų galvutės lingavo į taktą nepažįstamam vėjui. Tolumoje Elena išvydo savo mirusią močiutę, kurią taip stipriai mylėjo vaikystėje. Senolė stovėjo tiesi ir rami, jos veide švietė skaisti, jauna šypsonė. Močiutė už rankos vedėsi dukrelę – Elenos vienintelį džiaugsmą. Mažoji bėginėjo tarp gėlių, o ant jos galvos puikavosi kruopščiai supintas ramunių vainikas, kuris atrodė tarsi gyva karūna. Jos abi lėtai žengė link kalvos, kur vingiavo smėlėtas kelias į kapinių kalnelį. Elena pajuto, kaip širdį gniaužia paniška baimė.
– Ne! – norėjo surėkti ji. – Tik ne ją! Pasiimk mane, bet palik mano vaiką!
Močiutė sustojo ir atsigręžė. Jos žvilgsnyje nebuvo liūdesio, tik begalinis supratimas.
– Nebijok, šį kartą ji tik palydės mane ir sugrįš, – sušnabždėjo senolė. Jos balsas nuramino Elenos sielą, lyg šiltas lietus nuplaudamas visą gyvenimo purvą. Dukrelė pamojavo ranka, nusišypsojo ir, paleidusi močiutės delną, apsisuko bėgti atgal į saulės šviesą.

Nubudimas buvo sunkus. Elena atsimerkė, jos kaktą dengė šaltas prakaitas, o paklodės buvo suglamžytos nuo nevalingų judesių. Palatoje vėl viešpatavo prieblanda. Vienišas langas atrodė lyg rėmas į tuštumą, o pilnatis slėpėsi už debesies, mesdama ant grindų ilgus, virpančius šešėlius. Krūtinėje vis dar pulsavo aštrus širdies skausmas, tačiau jis nebebuvo toks beviltiškas. Eleną aplankė stipri nuojauta – ji suprato, kad šis regėjimas buvo dovana. Tai buvo pažadas, kad mirtis nėra pabaiga, o tik ilgas kelias per ramunių pievą, kuriame niekas nelieka vienas. Ji užsimerkė, paskutinį kartą giliai įkvėpė gegužės nakties kvapo ir leido šviesai save nusivesti.

Prabėgo du dešimtmečiai. Elenos dukra – Jorūnė tapo moterimi, tačiau jos atmintyje vis dar gyveno tas pats gegužės nakties slogumas, tas pats skausmas, kada ji neteko mamos. Naktimis ji vis sapnuodavo ramunių pievą, pilnatį, kuri kažkodėl slėpėsi už debesies, ore tvyrantį sakingą pavasario kvapą.

Kartą, grįžtant iš kaimo, ji, pro mašinos langą, išvydo tokį patį vaizdą, kurį regėdavo sapnuose. Gėlės atrodė tarsi žemėn nusileidusios žvaigždės. Sustojo. Įbridusi į pievą, moteris jautė, kaip senas širdies skausmas pamažu tirpsta, užleisdamas vietą ramybei. Staiga ji pajuto, kad pievoje yra ne viena. Iš sidabrinio rūko išniro nuostabus švytėjimas. Priešais ją išryškėjo aukšta figūra. Tai buvo jos mamos angelas sargas. Jo ilgi plaukai švytėjo lyg melsvas ledas, o sparnai buvo švelniai priglausti prie nugaros. Baltas rūbas bangavo be jokio vėjo, o angelo žvilgsnis buvo pilnas amžinybės kantrybės. Jorūnė negalėjo pajudėti, tačiau pirmą kartą per tiek metų ji išdrįso prabilti:
– Ar tu visą laiką buvai čia? – jos balsas virpėjo.
Angelas nežengė į priekį, tačiau jo balsas pasigirdo tiesiai jos mintyse, šiltas ir gilus:
– Aš niekada nebuvau išėjęs. Tą naktį, kai tavo motinai atsivėrė siena į šviesą, aš pažadėjau jai, kad tavo kelias bus nušviestas.
– Aš visada jaučiau tavo buvimą, – sušnabždėjo ji, priimdama ramunių vainiką, kurį ištiesė jo rankos. – Bet kodėl sapne aš ėjau link kalnelio kartu su močiute? Kodėl tas kelias į kapines tada man nebuvo baisus?
Angelas švelniai pakėlė ranką, ir aplink juos atsivėrė niša laike – ji pamatė savo mamos veidą paskutinę jos gyvenimo akimirką. Elena nesišypsojo iš skausmo, ji šypsojosi iš meilės.
– Mirtis nėra praraja, tai tik perėjimas per pievą, – tarė angelas. – Tą naktį tu ją palydėjai iki vartų, kad ji nebijotų. O dabar ji lydi tave per tavo gyvenimą, tik kitu pavidalu.
Jorūnė padėjo vainiką ant žolės, ten, kur sapnuose stovėdavo jos mama. Paniška baimė, kurią ji slapčia nešiojosi visus šiuos metus, galutinai išgaravo. Ji suprato, kad mamos neišgydoma liga atėmė tik kūną, bet ne jų ryšį.
– Ar ji laiminga? – paklausė ji.
Angelas nieko neatsakė, tik plačiai išskleidė sparnus, tuo sukeldami švelnų vėjo gūsį. Švytėjimas pasidarė toks stiprus, kad moteris turėjo prisidengti akis. Kai ji vėl atsimerkė, jo jau nebebuvo. Liko tik tuščia, kvepianti medumi, pieva ir viršuje pasirodęs mėnulis.
Moteris giliai įkvėpė. Nuojauta jai sakė, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jai reikėjo šio regėjimo. Dabar ji pati tapo šviesa savo vaikams.

Piligrimas po šlamančiais beržais

   Senasis Adomas sėdėjo savo kabinete, kurį pamažu tvindė tiršta, medaus spalvos ryto šviesa. Pro aukštus langus matėsi prabangus sodas, tačiau Adomui jis atrodė lyg sustingęs natiurmortas. Ant stalo gulėjo blizgantys automobilio rakteliai, o sienas puošė garsių dailininkų drobės, bet jų spalvos šiandien jam atrodė išblėsusios, tarsi padengtos laiko dulkėmis.

Jis priėjo prie lango. Lauke spalio šaltis dažė klevų viršūnes purpuru, o žemę klojo auksinis nukritusių lapų kilimas. Kiekviena nukritusi šakelė, kiekviena rasa žibanti žolė priminė apie nenumaldomą laiką. „Gyvenimas prabėga kaip tas rudenio vėjas per sodą, – sušnabždėjo jis, stebėdamas, kaip vėjas gainioja sidabrinius voratinklius. – Ten, už tos paskutinės ribos, nepasiimsim nieko.“

Adomas staiga suprato: jis visą gyvenimą krovė auksą į skrynias, bet pamiršo pakelti akis į dangų, kuris šiandien žėrė giliu, skaidriu safyro mėlynumu.

Palikęs tviskančius namus, jis išėjo į mišką. Čia oras kvepėjo drėgna žeme, sakais ir dūstančia vasara. Kiekvienas žingsnis per traškančias samanas jautėsi kitaip – lyg jis pagaliau būtų nuėmęs sunkius šarvus. Po kojomis žydėjo pavėluoti viržiai – lyg mažos alyvinės liepsnelės pilko miško fone.
Prie seno, šimtametelio ąžuolo jis pamatė palinkusį žmogų. Tai buvo girininkas, sodinantis mažus ąžuoliukus į tamsią, riebią miško dirvą. Jo rankos buvo gumbuotos ir žemėtos, bet akys švietė tokia ramybe, kokios Adomas nebuvo radęs jokioje banko sąskaitoje.

– Kodėl sodinate, juk turbūt nepamatysite jų užaugusių? – paklausė Adomas.
Girininkas nusišypsojo, nubraukdamas nuo kaktos vario spalvos lapą.
– Mes čia tik piligrimai, pone. Sodiname ne sau, o šviesai, kuri bus po mūsų. Svarbu ne tai, ką turime delnuose, o tai, ką pasėjome kito širdyje.
Šie žodžiai Adomui nuskambėjo kaip aidas iš Šventojo Rašto: „Mylėk savo artimą...“ Jis pajuto, kaip širdyje ima tirpti ilgus metus kauptas šaltis. Jis pažvelgė į saulės zuikučius, šokančius ant pušų kamienų, ir pirmą kartą po daugybės metų giliai įkvėpė.

Grįždamas namo pro kaimo kapinaites, jis pamatė, kaip vakaro žara nudažo kryžius švelnia rožine spalva. Tai nebebuvo liūdna vieta. Tai buvo tiesiog poilsio stotelė. Adomas suprato, kad tikrasis gyvenimas prasideda ne tada, kai sukaupi turtus, o tada, kai išmoksti džiaugtis purpuriniu saulėlydžiu ir ištiesti ranką tam, kuriam šalta.

Tą vakarą jis užmigo ramiai, žinodamas, kad rytoj nubus ne tam, kad imtų, o tam, kad švęstų gyvenimą ir darytų gera – kol dar dega jo paties žvakė šioje vėjų perpučiamoje, bet nuostabioje žemėje.

Žibančios vilties naktis

   Speigas kando į lango stiklą, piešdamas sudėtingus, ledinius raštus. Lauke tvyrojo naktis, juoda ir gili, o danguje, lyg sidabrinis pjautuvas, švietė jaunatis. Aplink ją mirgėjo milijonai žvaigždžių – jų šaltas žibėjimas buvo vienintelė šviesa, prasiskverbianti pro apsnigtus pušynus.
Kambaryje tiksėjo senas laikrodis, atseikėdamas sekundes, kurios atrodė lyg valandos. Ant palangės, nepaisydama žiemos šalčio, tebežydėjo pelargonija. Vienas ryškus, raudonas žiedas, lyg mažas ugnies kamuolys, liudijo apie nepalaužiamą gyvybę.

Marta sėdėjo prie lango, jos akys buvo nukreiptos į atvirus kiemo vartus, pro kuriuos vis dar niekas negrįžo. Jos palaidi plaukai krito ant pečių, o veide, kurį apšvietė blausi mėnulio šviesa, atsispindėjo laukimas ir nerimas. Tačiau lūpų kamputyje virpėjo vos pastebima šypsena – vilties šypsena, kurią ji saugojo lyg brangiausią lobį. Tikėjimas, kad sūnus, išėjęs ginti tėvynės, grįš, palaikė ją gyvą.

Ji prisiminė paskutinį kartą, kai matė jį tais atdarais vartais išeinantį. Jos bučinys ant jo skruosto, jos apkabinimas, kuriuo bandė sulaikyti laiką. Tuomet ji jautė, kad jos sūnus – lyg angelas, tik be sparnų, skirtas saugoti tai, kas brangiausia.
Staiga, speiguotoje tyloje, pasigirdo traškantis sniegas po kojomis. Mama pašoko. Pro vartus įėjo pažįstamas siluetas.

Jis grįžo.

Mamos širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu. Ji išskubėjo į kiemą, apsivilkusi lengvą suknelę, nepaisydama šalčio. Ji puolė jam į glėbį, o jos šypsena nušvito ryškiau nei tūkstantis žvaigždžių.

Laukimas baigėsi.

Vėliau, grįžę į namus, jie kalbėjosi ilgai, o mama jautėsi lyg sapne. Aplink juos, nors už lango tebebuvo speigas, regis, pražydo sodas – žydintis, kvepiantis ir pilnas vilties. Nes ten, kur yra meilė ir tikėjimas, visada pavasaris.

Pasakos nesibaigia

   Miesto parkas skendėjo pilkšvoje rudens darganoje, o nuogi medžiai atrodė tarsi sustingę nebylioje maldoje. Ant seno, aptrupėjusio suolelio sėdėjo senutė, kurios veide įsirėžusios raukšlės saugojo ne tik prabėgusius metus, bet ir slegiančią baimę dėl ateities. Pasaulis jai atrodė pavargęs, o rytojus – bauginančiai tuščias. Ji neturėjo artimųjų, vaikai užgeso pirma jos, net šunelis, kuris buvo jos paskutinis džiaugsmas, apleido šią „ašarų pakalnę“. Ji sėdėjo vieniša, ašaros ritosi per skruostus.
Staiga tyloje pasigirdo lengvi, skubūs žingsniai. Per geltonų lapų kilimą atbėgo mažas berniukas, nešinas sena, kiek aptrinta knyga. Jis sustojo tiesiai prieš moterį, ir tą akimirką pro sunkius debesis prasiveržė vienišas saulės spindulys, nušvietęs jo vaikišką veidą. Mažylis ištiesė ranką, ir jo švelnus prisilietimas prie sugrubusios senutės plaštakos akimirksniu paskleidė nepaaiškinamą šilumą.

– Močiute, paskaityk man šitą pasaką apie stebuklingą sodą, – paprašė jis, o jo veide nušvito tyra šypsena.
Senutė pajuto keistą širdies spurdėjimą, tarsi užgesusi viltis būtų vėl sujudėjusi. Jai pradėjus skaityti, aplink tvenkinį sukruto paukščiai, lyg pritardami kiekvienam žodžiui. Ore pasirodė pirmosios snaigės, lėtai besileidžiančios ant jos pečių, tačiau baimė ištirpo. Ją pakeitė nenumaldomas noras gyventi ir tikėjimas, kad net šalčiausią žiemą galima sušilti paprastam gerume. Taip, senutė buvo laiminga, kai vaikas prisėdo šalia. Jo delnas, toks mažas ir minkštas, tvirtai suspaudė jos sugrubusius pirštus.

– Kodėl tavo akys tokios liūdnos? – tyliai paklausė berniukas, žvelgdamas į ją skaidriu, smalsiu žvilgsniu. – Ar tu bijai žiemos?
Moteris giliai įkvėpė drėgno parko oro. Jos baimė dėl ateities nebuvo susijusi su šalčiu, tai buvo baimė likti nereikalingai, tarsi tas senas, niekam nerūpintis suolelis.
– Bijau, kad pasakos baigiasi, mažyli, – sukuždėjo ji.
Vaikas nusijuokė, ir tas garsas buvo tarsi skardus varpelis, privertęs netoliese nutūpusius paukščius pakelti galvas.
– Pasakos niekada nesibaigia! – užtikrintai tarė jis. – Jos tik užmiega, kaip šitie medžiai. O pavasarį vėl atsibunda. Žiūrėk!
Jis parodė į dangų. Iš pilkumos lėtai, tarsi šokdamos, sklandė snaigės. Jos tirpo vos palietusios šiltą berniuko skruostą. Tuo pat metu pro debesų plyšį išsprūdęs aštrus saulės spindulys krito tiesiai ant atverstos knygos puslapio.
– Štai, čia rašoma apie stebuklingą sodą, kuriame niekas niekada neliūdi, – berniukas bedė pirštu į spalvotą iliustraciją.
Senutė šypsojosi, tas vaikiškas prisilietimas ir paprasta tiesa jai įžiebė norą gyventi. Ji pasitaisė akinius, nusišypsojo – tai buvo pirmoji tikra šypsena per ilgą laiką – ir pradėjo skaityti. Jos balsas tapo tvirtas, o skaitoma pasaka užpildė visą parką, aplinkui pasklido ramybė. Berniukui atidžiai klausantis, ji trumpam nutilo, žvelgdama į tolyje dūluojančius medžius. Jos balsas tapo panašus į šlamančius lapus, kai ji prabilo ne apie knygos herojus, o apie savo pačios gyvenimą.
– Žinai, mažyli, kai aš buvau tokia kaip tu, šis parkas man atrodė begalinis. Mes su mama čia bėgdavome pasitikti pirmųjų snaigių, o kiekvienas spindulys, pagautas delnuose, atrodė kaip didžiausias turtas.
Ji nusišypsojo prisiminusi, kaip tada ją šildė mamos prisilietimas ir tikėjimas, kad pasaulis yra viena didelė, nesibaigianti pasaka. Tačiau metams bėgant, atmintis ėmė blėsti, o širdyje apsigyvenusi baimė dėl ateities privertė pamiršti tą vaikišką lengvumą.
– O kas nutiko vėliau? – paklausė berniukas, jautriai pajutęs jos balso virpesį.
– Vėliau aš tiesiog nustojau žiūrėti į viršų, – liūdnai ištarė ji. – Pradėjau skaičiuoti tik savo sunkius žingsnius.
Vaikas nieko nesakė, tik dar stipriau suspaudė jos ranką. Akimirksniu užliejęs gerumas privertė senutę suprasti: ateitis nėra tai, kas gąsdina – tai yra tai, ką ji daro dabar, sėdėdama ant šio suolelio. Vidinis spurdėjimas, kurį ji pajuto, buvo ne kas kita, o atgimęs noras gyventi.

Aplinkui tvenkinį pakilę paukščiai suko ratus, o pirmosios snaigės klojo baltą, tylų kilimą ant parko takų. Senutės veide švytinti šypsena nebebuvo mandagumo ženklas, tai buvo ramybės ženklas. Ji suprato, kad kiekviena pabaiga yra tik naujo skyriaus pradžia, jei tik šalia yra kas nors, kas palaiko už rankos.

Sutemoms tirštėjant, parkas pradėjo keistis. Medžių šešėliai ištįso, o pirmosios snaigės ore nebe krito, o regis, sustingo laike, spindėdamos lyg maži deimantai. Kai jie pasikėlė eiti, senutė pastebėjo, kad berniukas šalia jos beveik nepalieka pėdsakų puriame sniege, o jo akys atspindi šviesą, kurios šaltinis nebuvo matomas.

– Kas tu esi? – sušnibždėjo ji, pajutusi, kaip baimė dėl ateities virsta pagarbia baime prieš kažką didingo.
Vaikas tik dar kartą nusišypsojo, ir ta šypsena atrodė senesnė už patį laiką. Jo prisilietimas nebebuvo tiesiog šiltas, jis pulsavo šviesa, kuri skverbėsi giliai į senutės krūtinę, priversdama širdį atsiliepti stipriu, ritmišku virpėjimu. Tai nebuvo paprastas jaudulys, tai buvo sielos noras gyventi anapus laiko ir erdvės ribų.
– Aš esu tavo pamiršta pasaka, – atsakė jis, o jo balsas aidėjo lyg
tūkstančiai giedančių paukščių. – Aš esu tas spindulys, kurį tu paslėpei giliai viduje prieš daugelį metų.

Staiga suolelis, ant kurio jie sėdėjo, ištirpo rūke. Aplinkui neliko nei miesto triukšmo, nei pilkų gatvių. Tik beribė šiluma ir šviesa. Senutė pažvelgė į savo rankas – jos nebebuvo sugrubusios, oda spindėjo. Kiekviena akimirka tapo amžinybe.
Tolstantys žingsniai dingo baltoje migloje, tačiau jų aidas liko skambėti parko medžių viršūnėse. Senutė suprato, kad tai nebuvo pabaiga, o tiesiog perėjimas į kitą pasaką, kurioje mirtis tebuvo durys į naują, ryškų rytą. Ji virpančiais pirštais stipriau įsikibo į knygos kampą. Aplink ją esantis parkas pradėjo lietis, medžių kamienai tapo permatomi, o paukščiai virš galvos sustingo ore, tarsi nutapyti paveiksle.
– Kodėl atėjai būtent dabar? – paklausė ji, o jos balsas drebėjo ne nuo šalčio, o nuo nuojautos. – Šį vakarą aš jaučiausi tokia vieniša. Mano baimė dėl ateities buvo tokia sunki, kad nebegalėjau pajudėti nuo šio suolelio.

Berniukas pasuko galvą, ir pro jo plaukus prasiveržęs keistas spindulys nušvietė senutės veidą.
– Aš ne atėjau, močiute. Aš sugrįžau, – tyliai tarė jis. – Ar pameni tą dieną, kai pirmą kartą pamatei, kaip krenta pirmosios snaigės? Tuomet tu pažadėjai sau, kad tavo gyvenimas bus pati gražiausia pasaka.
– Bet gyvenimas nėra pasaka, – paprieštaravo ji, jausdama, kaip viduje kyla keistas suvokimas. – Jis pilnas praradimų, pilkų gatvių ir nuovargio.
Vaikas švelniai padėjo savo mažą delną ant jos krūtinės. Tas prisilietimas nebuvo fizinis, tai buvo gryna, koncentruota šiluma, kuri akimirksniu ištirpdė visus metų susikaupusius ledus.
– Gyvenimas yra tai, ką tu prisimeni šypsodamasi, – nuskambėjo jo atsakymas. – Pažvelk į mane. Aš esu tavo šypsena, kurią pametei prieš penkiasdešimt metų. Aš esu tavo noras gyventi, kurį užgniaužei po kasdieniais rūpesčiais.
Senutė pajuto, kaip jos akyse tvenkiasi ašaros, bet jos nebuvo karčios. Jos buvo tyros kaip tas sniegas.
– Ar aš turiu eiti su tavimi? – sukuždėjo ji.
Berniukas atsistojo. Jo žingsniai dabar nebekėlė jokio garso, jis tiesiog plaukė per sidabrinę rūką.
– Tau nebereikia niekur eiti, – nusišypsojo jis. – Tu jau esi ten, kur nėra laiko. Tik šviesa.

Ji pajuto, kaip jos pačios kūnas tampa lengvas tarsi pūkas. Paskutinį kartą pažvelgusi į senąjį parką, ji pamatė ten sėdinčią savo senąją versiją, tačiau ji nebeatrodė liūdna, ji atrodė rami, užmigusi giliu, palaimingu miegu, o virš jos sukosi šviesos stulpai.

Viltis po šerkšno kailiu

    Artėjo vidurnaktis. Už lango karaliavo gūdi žiema, o lauke spaudė negailestingas speigas. Miesto gatvėse tvyrojo žvarbuma, kuri, rodos, skverbėsi iki pat kaulų smegenų. Sename, apleistame kieme, kur stūksojo milžiniškos pusnys, gulėjo jis – nušiuręs, ligotas ir šalčio drebantis katinas.

Jo širdį slėgė begalinis liūdesys. Jis jautėsi išduotas žmogaus, kuriuo kažkada besąlygiškai pasitikėjo. Dabar katinas buvo vienas, o mirtina vėsa lėtai gėrė paskutines jo jėgas. Staiga girgžtelėjo durys. Ant slenksčio pasirodė senolis, kurio veide atsispindėjo toks pat vienatvės šešėlis. Žmogus pamatė mažą, susigūžusį kamuolėlį. Tai nebuvo tiesiog susitikimas – tai buvo nebylus prašymas išgyventi. Senolis pasilenkė, jo rankos buvo atsargios, o prisilietimas – netikėtai švelnus. Jis pakėlė gyvūną ir parsinešė į vidų. Prie krūtinės prigludo sušalęs, retas kailis.
„Tavo vardas bus Vaska“, – tyliai tarė vyras. Kambaryje jaukiai spragsėjo židinys, skleisdamas palaimingą šilumą. Vaska pajuto, kaip tirpsta stingulys, o baimę keičia viltis. Tą naktį užsimezgė tikra draugystė. Atsirado sielos pilnatvė, kurios abiems taip trūko.

Saulėtekis po lemtingos nakties buvo kitoks – pro apšerkšnijusį langą krito skaisti šviesa, tačiau kambaryje nebeliko vakarykštės slogumos.

Pirmasis pabudo Vaska. Pajutęs nepažįstamą, bet jaukią šilumą, jis ištiesė letenėles ir pirmą kartą po ilgo laiko pajuto, kad jo kailis nebe drėgnas nuo sniego, o sausas ir minkštas. Jis nebebuvo tas drebantis, mirties šešėlio vejamas gyvūnas. Židinys vis dar ruseno, skleisdamas raminantį traškesį, o šalia, sename krėsle, snaudė senolis. Katinas tyliai, beveik be garso, nušoko nuo vilnonio pledo ir prisiartino prie savo gelbėtojo. Tai buvo akimirka, kai išduotas žmogaus padarė pirmąjį žingsnį atgal į pasitikėjimą. Vaska švelniai bakstelėjo nosimi į senolio ranką. Žmogus krūptelėjo, atsimerkė ir pamatęs žalias katino akis, nusišypsojo.

„Labas rytas, Vaska,“ – sušnibždėjo jis, ir tame balse skambėjo tikras džiugesys.
Senolis atsikėlė ir lėtai nuėjo į virtuvę. Netrukus pasigirdo pilamo pieno garsas – tai buvo tarsi tyli sutartis, patvirtinanti, kad nuo šiol jie bus dviese. Vaska godžiai lakė, o senolis stebėjo jį jausdamas, kaip jo paties širdį užpildo keista pilnatvė. Lauke vis dar stūksojo milžiniškos pusnys ir spaudė speigas, tačiau šiose keturiose sienose užsimezgusi draugystė tapo stipresnė už bet kokią gamtos stichiją.

Tą rytą viltis galutinai išstūmė liūdesį. Jie sėdėjo šalia vienas kito, žiūrėdami į ugnį, ir abu žinojo – šie namai nebebus tušti, kol mirtis juos išskirs.

Liepų žydėjimo liudininkai

    Šilta vasaros naktis apgaubė miestą aksomine tamsa, tačiau ore tvyrojo neįtikėtinas gražumas, kurį galėjai pajusti kiekvienu kvėptelėjimu. Svaiginantis liepų žydėjimas užpildė tuščią senamiesčio gatvę tirštu, medumi kvepiančiu aromatu, tačiau šįvakar tas kvapas atrodė sunkesnis, lyg pranašaujantis audrą.

Vienišas žibintas romiai liejo gelsvą šviesą ant grindinio akmenų, kur sustingo du žmonės. Aplink tvyrojo gili, beveik spengianti ramybė, o jų veidus nušvietusi šviesa išryškino ašaras jų akyse. Tai buvo tyra, tačiau skaudi meilė, kurią šiąnakt turėjo nutraukti aušra. Atsisveikinimo bučiniai buvo ilgi ir lėti, bandantys sustabdyti bėgantį laiką.
Virš jų galvų ryškiai spindėjo žvaigždynai, šaltas jų mirgėjimas priminė, koks mažas yra žmogaus likimas visatos akivaizdoje. Staiga pakilęs vėjas sušlamėjo medžių viršūnėse, lyg virš jų būtų išskleisti milžiniški, nematomi angelo sparnai – jie ne saugojo, o ruošėsi pakelti vieną iš jų aukštyn, palikdami kitą stovėti po blėstančia žibinto šviesa.
Nors jų delnai pamažu slydo vienas nuo kito, o šviesa žibinto gaubte pradėjo virpėti, ramybė nebuvo pralaimėjimas. Tai buvo susitaikymas. Kai du žmonės paleido vienas kito rankas, liepų žydėjimas vėjo gūsiu nubėgo per gatvę, užberdamas juos baltais žiedlapiais, primenančiais sniegą vidurvasarį.

Paskutiniai bučiniai nebebuvo kartūs – juose slypėjo pažadas, kad ši naktis nėra pabaiga. Žvelgdami į viršų, kur mirgėjo ryškiausi žvaigždynai, jie suprato: atstumas tarp jų bus tik iliuzija, kol juos jungia tas pats dangus. Virš senamiesčio stogų sumoję angelo sparnai paliko vieną sidabrinę plunksną, kuri lėtai nusileido ant grindinio, nušvisdama lyg mažas švyturys.
Tai buvo meilė, kuri nebijo tamsos. Net kai žibintas galutinai užgeso, o gatvė paskendo priešaušrio migloje, jų širdyse likęs gražumas tapo nebeištrinamas. Jie nuėjo į skirtingas puses, tačiau kiekvienas žingsnis skambėjo ne kaip tolimas, o kaip artėjimas prie kito pavasario.

Prabėgo lygiai dešimtmetis. Eglė stovėjo toje pačioje vietoje, kur senoji gatvė vis dar saugojo jų paslaptį. Nors miestas pasikeitė, tas pats žibintas virpėjo virš jos galvos, o ore tvinkčiojo pažįstamas gražumas. Buvo birželis – tas ypatingas laikas, kai liepų žydėjimas priverčia sustoti net labiausiai skubančius.
Staiga iš tamsos išniro siluetas. Tai buvo Lukas. Kai šie du žmonės vėl susitiko žvilgsniais, visa praėjusių metų ramybė akimirksniu virto audra. Jų meilė nebuvo išblėsusi – ji tiesiog laukė tinkamos akimirkos sugrįžti. Švelni šviesa vėl nutvieskė jų veidus, o pirmi nedrąsūs bučiniai nubraukė visus išsiskyrimo metus.
Ši naktis priklausė tik jiems. Virš jų galvų lyg brangakmeniai išbarstyti žvaigždynai atrodė dar ryškesni nei tada, o virš liepų viršūnių vėl sumoję angelo sparnai tarsi saugojo šį antrąjį šansą.

Lukas žengė žingsnį arčiau, jo balsas šiek tiek drebėjo:
– Ar jauti? Tas pats kvapas. Atrodo, kad liepų žydėjimas visus šiuos metus saugojo tavo vardą šioje gatvėje.
Eglė nusišypsojo, o jos akyse atsispindėjo žibintas:
– Aš niekada nepamiršau šios šviesos, Lukai. Kiekviena naktis svetur man primindavo apie mūsų ramybę. Galvojau, kad tai tik gražus prisiminimas, bet dabar matau – tai tikrovė.
– Mūsų meilė tiesiog turėjo užaugti, – tarė Lukas, švelniai paliesdamas jos ranką. – Žiūrėk, žvaigždynai šiandien tokie patys, kaip tąkart. Visata mums atleido už tai, kad buvome išsiskyrę.
Eglė prigludo prie jo, o ore vėl sumoję angelo sparnai tarsi palaimino jų sugrįžimą:
– Svarbiausia ne tai, kiek laiko praėjo, o tai, kad ši šviesa mus vėl suvedė.

Raudoni batukai

    Vaikų namų koridoriuose tvyrojo salsvas valdiškos duonos kvapas, persisunkęs pro sunkias virtuvės duris. Mažasis Tomas sėdėjo ant palangės, įsispyręs į raudonus batukus – vienintelį ryškų daiktą pilkame kambaryje. Jo žvilgsnis buvo įsmigęs į langą, už kurio plytėjo dangus, kaskart vis labiau jį viliojęs.

Tomas buvo nereikalingas vaikas, paliktas ten, kur žmonės vadinami svetimais. Tačiau jis turėjo tikslą. Kiekvieną naktį jį lankė tas pats sapnas: jis pajusdavo, kaip už nugaros išauga du sparnai, o baimę pakeičia beribis skraidymas. Pabudęs jis griebdavo seną plunksnakotį. Plunksna rankoje tapdavo burtų lazdele, o rašalo mėlis ant popieriaus skiautės virto debesimis ir bokštais.

„Aš esu karalius be karūnos,“ – kuždėdavo jis sau, piešdamas popierinį lėktuvėlį. Tai buvo jo svajonių pilis, maža ir trapi, bet neįveikiama.

Tačiau aplink sklido kuždesiai. Pavydi moteris, viena iš auklėtojų, kurios širdis buvo sausa kaip dykuma, negalėjo pakęsti Tomo ramybės. Ji pradėjo savo purviną darbą – duobės kasimą berniuko vilčiai. Ji tyčiojosi iš jo piešinių, vadino juos niekalu, bandė palaužti jo garbingumą. Tačiau berniukas prisiminė seną išmintį: medis miršta stovėdamas. Jis nesilenkė.

Vieną vakarą, kai moteris vėl bandė jį pažeminti, Tomas tik pakėlė žvilgsnį į dangų ir nusišypsojo. Tai nebuvo iššūkis, tai buvo laisvė. Jos sąžinė, nors ir giliai užkasta, virptelėjo pamačius tą tyrą veidą. Ji suprato: vaikui reikia ne barti, o mylėti.

Tomas liko išlikęs savimi. Jis paleido savo popierinį lėktuvėlį pro atvirą langą. Skrisdamas aukštyn, berniukas jautė, kad jo šypsena yra tikroji karūna, kurios niekas negali atimti.

Lėktuvėlis, nešamas vėjo, nusileido ne į purviną kiemo balą, o tiesiai į delnus vyrui, stovėjusiam prie vaikų namų vartų. Tai buvo pagyvenęs laikrodininkas, kurio akyse žibėjo tas pats rašalo mėlis, kurį Tomas taip saugojo savo širdyje. Vyras pakėlė akis į langą ir pamatė mažą siluetą su raudonais batukais.
Kai jie susitiko svetainėje, pavydi moteris stovėjo kampe, pasiruošusi išberti priekaištų laviną, tačiau laikrodininkas ją nutildė vienu ramiu gestu. Jis išskleidė popierinį lėktuvėlį, kuriame Tomas buvo nupiešęs savo svajonių pilį.

– Ar tu žinai, – tyliai tarė vyras, – kad tikri du sparnai išauga ne tiems, kurie gimsta pilyse, o tiems, kurie išmoksta skraidyti būdami narve?

Tą akimirką koridorių kuždesiai nutilo. Tomas pajuto, kad jis nebėra nereikalingas vaikas. Senasis laikrodininkas nebuvo princas ar herojus, jis buvo tiesiog žmogus, kurio garbingumas neleido praeiti pro šalį. Jis suprato, kad šiam vaikui reikia ne barti, o mylėti, kad jo siela netaptų panaši į mirštantį stovintį medį.

Auklėtojos sąžinė pagaliau prabilo – ji nusuko žvilgsnį, stebėdama, kaip karalius be karūnos ir jo naujasis globėjas išeina pro vartus. Tomas paskutinį kartą pažvelgė į pilką pastatą, tada į dangų, kuris jį taip ilgai viliojo.

Jis išliko savimi net ir tada, kai aplinka bandė jį palaužti. Dabar jo tikslas buvo kitas – nebe pabėgti į sapną, o kurti gyvenimą, kuriame plunksna rankoje rašytų laimingą istoriją. Jų tolstantys šešėliai atrodė kaip du dideli sparnai ant saulės nutvieksto kelio.

Bėgo metai, tačiau raudoni batukai liko sėdėti ant senojo laikrodininko lentynos kaip priminimas apie dieną, kai dangus paviliojo sielą išsivaduoti. Tomas suprato, kad valdiška duona nebuvo jo likimas, o tik karti pamoka, mokiusi atskirti tikrąją šilumą nuo šalčio. Jo svajonių pilis nebebuvo tik piešinys ant popieriaus skiautės – ji tapo namais, kuriuose kiekviena plunksna rankoje rašė tiesą, o ne nuoskaudas.
Pavydi moteris ilgainiui tapo tik blėstančiu šešėliu jo atmintyje, priminimu, kad duobės kasimas kitam tėra paties duobkasio pralaimėjimas. Tomas išmoko svarbiausią tiesą: žmogus yra karalius be karūnos ne tada, kai valdo kitus, o tada, kai sugeba išlikti savimi net didžiausioje tamsoje. Jo šypsena dabar spinduliavo ramybe, nes jis žinojo – kad ir kaip stipriai vėtra lenktų šakas, medis miršta stovėdamas, bet siela, išmokusi skraidyti, niekada nenukrenta.

Po krištolo skliautu

   Miesto parkas tą rytą atrodė tarsi išlietas iš balto porceliano. Šerkšnas ant beržų šakų ne tiesiog gulėjo – jis tviskėjo tūkstančiais smulkių deimantų, kurie krito žemyn vos juntamam vėjui krestelėjus orą. Ona stovėjo prie lango, stebėdama, kaip sniegenos, lyg ryškūs, gyvi rubinai, nutūpė ant apsnigto šermukšnio. Jos buvo tarsi kraujo lašai baltoje begalybėje, primenantys, kad gyvybė plaka net po stingdančiu ledu.

   „Sena“, – kaskart primindavo jai gelmių maudulys, tačiau tą rytą širdis dainavo kartu su girgždančiu sniegu. Ji gyveno dėl tos akimirkos, kai vos nušvitus dienai, dangus nusidažys švelniai rožine, „šerkšnotos uogos“ spalva. Niekas negali uždrausti mylėti šio pasaulio, net kai tavo paties laikas artėja prie vakaro. Ona jautė, kaip jos siela, tarsi užsnigtas gėlės žiedas, po sniego patalais vis dar saugo vasaros šilumą ir godžiai gaudo kiekvieną šviesos spindulį.

   – Na ir kas, kad žiema, – sukuždėjo ji į apledėjusį stiklą, ant kurio šaltis išraižė įmantriausius paparčio lapus. – Laiko ratas sukasi, bet šiandien jis sustos ties šiuo grožiu.

   Kai svečias peržengė slenkstį, ji nepuolė pasakoti apie pilką kasdienybę. Ji nusivedė jį prie lango ir parodė, kaip saulė žaidžia pusnyse, kurdama melsvus šešėlius. „Neatstumki šios akimirkos, – sukuždėjo ji, – švęsk šią tylą kartu su manimi“. Ji norėjo, kad jis pamatytų, kaip iš smulkių snaigių, iš paukščio pėdsako sniege ir medžių alsavimo susiveria didingas gyvenimo paveikslas.

   – Į šį paveikslą sudėk viską, ką turime gražiausio, – kalbėjo ji, stebėdama, kaip nuo stogo krenta sidabrinė dulksna. – Tai bus mūsų kraitis tiems, kurie ateis po mūsų. Nuo tokio tyro gerumo pradedi svaigti, o vakaro sutemose atrodo, kad tiesiai į delną įkris pirmoji žvaigždė.
 

   Sėdint prieblandoje, kai už lango gamta paniro į mėlyną ramybę, Ona suprato: kol ji moka grožėtis nubudusiu rytu, tol jos širdis bus jauna. Jokia pūga neužpustys to kelio, kuriuo eina mylintis žmogus. „Tik gyvenk ir mylėk“, – tarė ji, jausdama, kaip iš gamtos tylos ir žmogaus šilumos gimsta pati tikriausia daina.

Mergaitė, kuri anksčiau slėpėsi knygų šešėliuose

   Vienišame daugiabučio palėpės kambarėlyje gyveno Elzė – mergaitė, kurią pasaulis tarsi pamiršo. Jos tėvai nuolat skubėjo, kaimynai žiūrėjo pro šalį, o mokykloje ji buvo tik tuščia kėde klasės gale. Elzė jautėsi lyg permatomas šešėlis, todėl savo tikrąjį gyvenimą kūrė ne iš pilkos kasdienybės, o iš senų, pageltusių pasakų knygų.
Kiekvieną vakarą, kai miestas paskęsdavo tamsoje, Elzės kambarys transformuodavosi. Senas, kandžių apėstas kilimas tapdavo skraidančiu kilimu, o pro stoglangį matomos miesto šviesos – tolimomis, užburtomis karalystėmis. Ji nemanė, kad yra viena; ji tikėjo, kad yra užmaskuota princesė, laukianti, kol jos širdies šviesa sugrąžins magiją į šį sustingusį pasaulį.
Vieną šaltą sausio vakarą, panašų į šį, Elzė rado mažą, sušalusį žvirblį ant savo palangės. Užuot tiesiog pagailėjusi, ji pritaikė jam savo pasakų logiką: „Tu tikriausiai esi užburtas pasiuntinys,“ – sušnabždėjo ji, šildydama paukštį delnuose. Tą akimirką, kai paukštis atgijo ir snapelį priglaudė prie jos piršto, Elzė suprato svarbią tiesą: ji nebuvo „niekam nereikalinga“. Ji buvo gyvybės saugotoja savo pačios sukurtoje legendoje. Nuo tos dienos mergaitė nebelaukė, kol kas nors ją pastebės – ji pati pradėjo barstyti savo vidinę magiją, padėdama kitiems „pamirštiesiems“, ir taip jos pasaka tapo realybe, kurioje kiekvienas šešėlis turi savo vardą.
Sausio ryto saulė, nors ir šalta, nušvietė Elzės kambarį kitaip nei įprasta. Ant senos, medinės komodos ji pastebėjo tai, ko anksčiau niekada nebuvo mačiusi – sidabrinį raktą su grakščiai išlieta paukščio sparno formos rankenėle. Raktas nebuvo panašus į jokią šiuolaikinę spyną; jis atrodė atkeliavęs tiesiai iš tų pasakų puslapių, kuriuos ji taip saugojo.
Elzė nusprendė nebesislėpti savo palėpėje. Pasiėmusi raktą, ji pirmą kartą po ilgo laiko išėjo į kiemą ne nuleidusi galvą, o su paslaptimi širdyje. Pasaulis, kuris anksčiau atrodė pilkas ir priešiškas, dabar jai priminė milžinišką galvosūkį.
Eidama pro šalį, ji pastebėjo seną, visų pamirštą kaimyną poną Alfonsą, kuris jau daugybę metų nesėkmingai bandė pataisyti senovinę muzikinę dėžutę savo sodo namelyje. Pamatęs mergaitės rankoje blizgantį daiktą, jis nustėro:
– Vaikeli, iš kur gavai šį raktą? Tai mano šeimos relikvija, dingusi prieš dešimtmečius!
Kai Elzė įkišo raktą į dėžutės spyną, pasigirdo ne tik skaidri melodija, bet ir tarsi lūžo ledas tarp jų. Ponas Alfonsas, anksčiau laikytas tiesiog piktu senuku, pradėjo pasakoti jai istorijas apie savo keliones, o Elzė suprato, kad jos pasakos turi galią atverti ne tik senas dėžutes, bet ir žmonių širdis. Mergaitė, kuri manė esanti niekam nereikalinga, tapo tiltu tarp praeities ir dabarties, o kaimynai pamažu pradėjo pastebėti ne tik ją, bet ir vieni kitus.
Muzikinės dėžutės viduje Elzė rado ne auksą, o seną, ranka rašytą žemėlapį su pažymėtomis kaimynų durimis ir trumpais, šiltais aprašymais apie jų užmirštus talentus. Pasirodė, kad ponas Alfonsas kadaise buvo garsus laikrodininkas, o tylioji kaimynė iš antro aukšto – talentinga kepėja.
Elzė suprato, kad jos kaimynystė yra tarsi išblaškyta knyga, kurios puslapius reikia vėl sudėti į vietą. Vedama pasakų įkvėpimo, ji suorganizavo „Užburtą arbatėlę“ kiemo viduryje. Ji ne tik subūrė kaimynus, bet ir kiekvienam paruošė po mažą dovanėlę, primenančią apie jų senąsias aistras: ponui Alfonsui – mažą krumpliaratį, o kepėjai – senovinį receptą iš savo knygų.
Tą vakarą pilkas daugiabučio kiemas nušvito nuo girliandų ir nuoširdžių pokalbių. Elzė nebebuvo „niekam nereikalinga“ – ji tapo bendruomenės siela, įrodžiusia, kad net ir paprasčiausiame gyvenime gali nutikti stebuklas, jei tik turi drąsos juo tikėti. Jos pasaka nesibaigė, ji tiesiog tapo didesnė, įtraukdama visus aplinkinius į vieną bendrą istoriją.
Pabaigusi savo didįjį darbą ir sujungusi kaimynų širdis, Elzė suprato svarbiausią dalyką: stebuklai nenutinka tiems, kurie jų laukia, jie nutinka tiems, kurie juos kuria. Mergaitė, kuri anksčiau slėpėsi knygų šešėliuose, dabar stovėjo prieš veidrodį ir matė nebe „permatomą šešėlį“, o stiprią, švytinčią asmenybę.
Jos pasikeitimas nebuvo tik išorinis. Nors ji vis dar mėgo savo palėpę ir senas knygas, jos žvilgsnis tapo drąsus, o balsas – tvirtas. Elzė suvokė, kad niekas šiame pasaulyje nėra „niekam nereikalingas“. Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekviena pasakos detalė, turi savo vietą ir paskirtį, net jei kurį laiką ji būna paslėpta po dulkių sluoksniu.
Šios istorijos moralas paprastas, bet gilus: mūsų gyvenimas yra tokia pasaka, kokią mes patys išdrįstame užrašyti. Kai nustojame laukti princo ar gerosios fėjos ir patys paimame „stebuklingą lazdelę“ – savo gerumą, kūrybiškumą ir dėmesį kitam – pasaulis aplink mus transformuojasi. Elzė tapo savo gyvenimo autore, o jos istorija mokė visus kaimynus, kad didžiausia magija yra ryšys tarp žmonių.

Šiluma vasario speige

   Vasario speigas tą naktį spaudė taip stipriai, kad medžiai miške pokšėjo lyg šaudomi. Ledinis vėjas kaukė pro sienų plyšius, kai į pasaulį pasibeldė mergaitė. Ji neturėjo nieko – tik jauną, išsekusią motiną, kurios akyse vietoje džiaugsmo tvyrojo stingdanti baimė, ir seną močiutę, kurios grublėtos rankos tapo vienintele saugia užuovėja.
Vaikystė prabėgo pilkame nepritekliuje. Motina, palaužta likimo naštos, dukrai liko svetima, tartum jos buvimas būtų buvęs tik dar vienas priminimas apie gyvenimo neteisybę. Vienintelė šiluma sklidino iš močiutės sekamų pasakų ir jos vilnonės skaros, kuria ji apgaubdavo mergaitę šalčiausiomis naktimis. Tačiau močiutei iškeliavus, kartu išblėso ir paskutinis meilės spindulys.
Skurdas tapo nuolatiniu palydovu, kol galiausiai valstybės ranka ją išplėšė iš varganos lūšnos ir išvežė į vaikų namus. Ten sienos buvo šaltos, o širdys – dar šaltesnės. Mergaitė išmoko tylėti, pasislėpti savo viduje ir nieko nebesitikėti.

Tikėdamasi išsigelbėjimo, ji anksti ištekėjo, tačiau santuoka netapo uostu. Vyras, kurį ji pasirinko bėgdama nuo vienatvės, atsinešė tik dar daugiau skausmo ir svetimumo. Metai bėgo lyg pilkas vanduo: be tikrų šypsenų, be artumo, užpildyti tik sunkaus darbo ir tylių vakarų virtuvėje. Galiausiai ji liko viena – dideliame, tuščiame bute, kur vienintelis garsas buvo laikrodžio tiksėjimas.

Dabar, žvelgdama pro langą į krentančias snaiges, ji mato tą pačią vasario pūgą, kuri ją pasitiko gimstant. Senatvė neatnešė ramybės, tik gilią neviltį ir supratimą, kad visas gyvenimas praėjo laukiant kažko, kas taip ir neatėjo.
Tačiau viena popietė atnešė netikėtumą. Ant jos slenksčio atsidūrė jauna moteris, kurios akyse spindėjo pažinimo šviesa. Ji buvo močiutės anūkė iš kitos giminės šakos, apie kurią ji niekada nežinojo. Nors praeitis nepasikeitė, šis netikėtas susitikimas su praeities atspindžiu atvėrė naujas duris – duris į galimybę dalintis istorijomis, rasti bendrumą ir galbūt, tik galbūt, atrasti naują šilumos šaltinį vasario speige.

Laiškas mano mažam gamtos broliui

Tu niekada nebuvai tiesiog šuo. Tu buvai tylus mano sielos metraštininkas, aksominėmis ausimis sugėręs kiekvieną sunkų atsidusimą ir nujautęs neištartą baimę dar prieš jai virstant šaltu virpuliu mano krūtinėje. Kai išorinis pasaulis įsisukdavo į triukšmingą chaosą, tavo ritmiškas, šiltas alsavimas šalia tapdavo švelniausia simfonija – gyvybės inkaru, grąžinančiu mane į ramybės uostą. Tavo gintarinės akys, nepažinusios žmogiškų žodžių, pasakojo giliausias sagas apie ištikimybę – tą tyrą, saulės nušviestą jausmą, kuriam nereikia jokių priesaikų ar įrodymų.

    Buvai mano gelbėjimosi ratas pilkoje kasdienybės jūroje. Ar pameni tą akimirką prieš trylika metų? Mažytis, drebantis pilko pūko kamuoliukas, telpantis į delną... Tavo plonytis, lyg pavasario paukščio inkštimas vis dar virpina mano atmintį. Pamenu, kaip dukra įdėjo tave man į rankas, o aš slėpiau tave giliai užantyje, prie pat plakančios širdies, kad mano šiluma taptų tavo saugumu. Nuo tos sekundės tu tapai mano šešėliu, mano keturkoju angelu sargu ir didžiausiu gyvenimo Mokytoju, be vadovėlių rodžiusiu, kas yra tikrasis, nesavanaudiškas gerumas.
    Šiandien šviesa namuose prigeso. Viskas įvyko taip staigiai, lyg vakaro vėjas būtų užpūtęs paskutinę žvakę. Kambariuose tvyro sunki, lipni tyla – ji nebe tuščia, ji skausmingai šaukia tavo vardu. Kiekvienas kampas, kiekviena negyva erdvė pulsuoja tavo buvimu: nebylūs dubenėliai virtuvėje, nebegirgždanti pintinė, kurioje palikai savo kvapą. Kiekvienas grindų trekštelėjimas priverčia krūptelėti – akimirką regis, kad tu vėl tipeni link manęs savo minkštomis, laiko nugludintomis letenėlėmis. Tačiau tai tik meilės aidas, negrįžtamai įsigėręs į sienas. Oras namuose tapo svetimas ir sunkus, nes jame nebeliko tavo džiaugsmingo pasitikimo rėksnio, to uodegos vizginimo ritmo, kuris sklaidydavo net juodžiausius virš mano galvos susitvenkusius debesis. Jaučiuosi lyg būčiau netekusi dalies savo esybės – tu buvai mano ištikimoji „uodegėlė“, mano gyvasis džiaugsmo šešėlis. Šiąnakt laikas sustingo į ledą.
Mane guodžia tik viena skaudi, bet šviesi mintis: aš tave pragyvenau. Tu niekada nepažinai to klaikaus paliktumo jausmo, niekada netapai gatvės benamiu, kurio akyse gęsta viltis. Niekas pasaulyje nebūtų mokėjęs tavęs taip mylėti, kaip mylėjau aš. Niekas nebūtų su tokiu pasiaukojimu globojęs tavo seno, trylika metų ir tris mėnesius ištikimai tarnavusio, ligų palaužto kūno. Tu išėjai ne vienas – tu išėjai apgaubtas mano delnų šilumos ir maldos šnabždesio.
   Rytoj aš tave atiduosiu žemei, mano brangiausias Drauge. Bet kol mano gyslomis tekės kraujas, aš jausiu tavo šlapius „bučkius“ ant savo skruostų. Tai buvo tavo meilės laiškai, tavo geriausias balzamas nuo visų pasaulio negandų. Kiekvienas tavo prisiglaudimas prie kelio kuždėjo: „Aš čia, mama, viskas bus gerai“.
   Dieve, kaip žiauriai, kaip negailestingai greitai sudegė šis laikas...

Šiąnakt tu ilsiesi terasoje po beribiu, žvaigždėtu dangumi, o aš nemiegu, sėdžiu šalia, saugodama tavo paskutinę ramybę po šiuo mėnuliu. Ar jauti mano maldas, kurios lyg balti paukščiai lydi tave į Tolumą? Šiąnakt mėnulis šviečia tik tau, sidabru nušviesdamas taką, kuriuo turėsi bėgti lengvas ir laisvas. Ten nebebus sąnarių gėlos, tavo širdelė nebebus pavargusi nuo amžiaus naštos. Tu vėl tapsi tuo jaunu nenuorama, kurio ausys plevėsuoja vėjyje kaip burės, o akyse dega neužgesinama gyvenimo ugnis.
Tu neiškeliavai į tamsą. Iki paskutinio atodūsio tau į ausį kuždėjau: „Nebijok, aš šalia, aš tave laikau“. Atleisk man tik už tai, kad esu bejėgė prieš negailestingą senatvę ir mirtį – pačią didžiausią šio laikinumo valdovę.
   Nežinau, kiek laiko dulkių nusės ant mano pečių, kol vėl susitiksim, bet aš tikrai ateisiu. Tu tik pasitik mane prie Vaivorykštės tilto, Roky. Suburk aplink save visus tuos, kuriuos mylėjau ir praradau – pereisime per Jį visi kartu ten, kur nebėra vienatvės gėlos, o tik amžina širdžių šiluma ir begalinės pievos žaidimams.
   Nors mano delnas dabar tuščias ir klaidingai ieško tavo šilto kailio, širdis sklidina tavęs. Tu neišėjai tam, kad išnyktum – tu persikraustei į mano prisiminimų sodą, kur visada žydi tavo mėgstamos gėlės ir kur visada laukia paruoštas tavo gardžiausias kąsnelis.Iki pasimatymo ten, kur žolė niekada nenuvysta, o bėgimas teikia tik džiaugsmą. Ilsėkis, mano mažasis gamtos broli. Ilsėkis, mano ištikimoji širdie.

Kūčių naktį

   Nuo seno žmonės kalba, o kai kurie dar tuo ir tiki, gal tikrai yra girdėję, jog Šventų Kūčių naktį, dvylikai išmušus, gyvulėliai (na, visokios margutės, širmiai, bėriai ir kiti tvartelių gyventojai) ima ūturiuoti žmogiška šneka.
Tad ir aš, norėdama įsitikinti tomis šnekomis, šiemet nutariau saviškių – kambarinių pasiklausyti. Galbūt išgirsiu, ką tie mano „spinagryzai“ pripliurps!? O kol laužėm kalėdaitį, nuo seno gi tokia tradicija, sėdome, įsižiebus Vakarinei žvaigždei, iškalbėti maldas, prisiminti tai, kas buvo ir ko nebuvo, kol šventą vakarą išlaistėm vašką, tiesa, indus mazgoti teko vienai, kai visi, prikimšę pilvus (ir koks tatai pasninkas, kai turi net dvylika patiekalų ragauti, o po jų, vos nesprogsti ir lieka kalnas lėkščių), jau braidžiojo penktą sapną. Apsikuopti – būtina, turi ryte pasitikti šventas Kalėdas švara. Tad, sudėjusi dovanas po eglute (kasmet tenka pabūti tuo „Kalėda Kalėdauskiu“), sumetusi į gyvūnijos bliūdus likučius, prisėdau pailsėti: nors tiek laiko sau paskirsiu, – piktdžiugiškai pagalvojau – Nes visą dieną, net liežuvį išleidusi, plūkiausi.
Kiūtau ausis ištempusi ir laukiu. Pradžioje gi nieko, mano gyvulėliai guli sau vidurye trobos ir pučia į ūsą. „Rupūs miltukai!“ – pamaniau, – „Nei jie kalbės, nei ką! „Briedas“ vienas yra tie pasakojimai“, – apėmė džiaugsmas, – Durnystes pliurpia“. Jau susiruošiau ir aš į „Miegonių karalystę pas panelę Paduškaitę, tik... pirmasis akis atmerkė mano bandšunis.
Na, jis tos veislės, kuri šiuo metu tapo itin populiari. Kažkada tokie avių bandas ganė, o dabar, mat, „tarnybinis“ – tituluojami. Saviškį pavadinome – Dakas, nors ir turi, kaip ir privalo turėti grynaveislis, tą „čipą“ ir kilmės dokumentus, bet smagiai keturis tvorų kampus apmyžčioja, kiemo „imperatorių“ vaidina. Pabandyk tik nesileisti jo apuostomas, tai dar ir kalaišę pažymės. O geriausiu atveju, gali likti ir be jos. Kas tą drimblą pamato, tai atatupstas traukiasi. „Vierchas“ jam tesu tiktai aš, į kitus, kai pastarieji nori prisišaukti, nė dėmesio nekreipia, na, jei kokį kotletą rankoj turi, tai dar, dar. Bet ir tai, tik tam kartui, suės ir rodo iltinius. Reikėjo man jį pavadinti – Ignoras. Bet saugo tai akylai! Čia jau kaip toj Cicino dainoj „neliesk mano damos, neliesk!“ Kaimynai dažnai sako, kad geriau jau veršį šerčiau, betgi slapčia, rupkės, tuo mano „vokietuku“ grožisi, norėtų, kad jų kalikes „numintų“. Esu gavusi ir pasiūlymų, „suleiskim“. „Nyfyga“, – mintyse nutariau, – Neverta taškytis su kaimietėmis miesto „ereliui“ kilniais genais! Pririš jo vaikus prie lenciūgo, visą gyvenimą ir nešiok geležį po kaklu!“ – pagailėjau, – „Apsieisit pliki ir be šukų!“ – aišku, į akis to nepasakiau, mandagumas neleido, išsisukau, kad anas yra per jaunas ir panų dar nepageidauja. Nežino, patelę reikia atvesti į patino teritoriją, tai įsivaizdavau, kaip vaikščiočiau kieme. Mano juodčkis yra nerišamas, penkiolika arų yra jo! O „vėkutkė“ tai lauke, kaip pro svetimą patelę praeičiau?! Net užklydus prašalaičiui, turiu, kaip kulka, lėkti prie vartų, ištikimybė tarnybai – pasiaukojanti. Be šeimininkės, šiukštu, neįeisi!
Girdžiu, mano „rapūncelis“ burbuliuoja bosiniu, tiktai visa ta jo „ūturka“ – vokiškai. Gaudau žodžius, žiopčioju iš nuostabos, net google vertėjas, kad ir visagalis, nė velnio man jau čia nepadeda, nespėju suroti, o kad ir spėčiau, vis tiek originalo tiksliai neišverstų, kai vokiškai temoku „Hände hoch“ ir „Bruderschaft“, daugiau tai jau nė bū, bū. To dar negana, į dialogą įsilieja pinčeriukas – Rokis.
Tas tai jau buvo baisus nuosproga, kai išgelbėjau, tiesiog išplėšiau iš latrų nagų. Vos tada ir spėjau, gi anie jau ruošėsi jam atlikti „harakiri“. Kas jau kas, o pastarasis turėtų būti man dėkingas iki grabo lentos, – pagalvojau, – Tikrai blogai nekalbės, o ir veislė – elegantiška, turi kilmingų genų, tikrai neparduos.
Apima nusivylimas! Rokis Dakui atsakinėjo velnias žino kokia tarme – gal „made in China“ ir pusiau lietuviškai? – kraipau galvą, – Kur jau man tuos jo „hieroglibasdecibelus“ išsiversti?! – supratau, – Nelabai jau gražiai tas lieknas ir trumpaplaukis strakaila atsiliepia apie mane? – marmaliuoja ir ką tu jam.
Baisu pasidarė, kai prie to keisto dueto prisijungė dar ir Balio ilgaplaukė.
Toji tai jau baisi plėšrūnė! Su ja tai buvo įdomi istorija. Sūnui ją panos padovanojo per Gimtadienį. Parvilko į namus visą pasišiaušusią, išsprogusiomis mėlynomis akimis. Pradžioje, aš užprotestavau, bet... tik pažiūrėjau į tuos jos veizolus ir širdis lyg ledas ugnyje ištirpo, priėmiau. O jau Jubiliatas buvo išradingas, pavadino ją – Chuanas. Du mėnesius taip ir šaukiau, kol į svečius neatvyko žentas ir nepažiūrėjo tam mūsų Chuanui po uodega, ir kol nesušuko – „Uošvien, koks gi čia Chuanas, kai anas su „focka!“ Na, o tada jau iš manęs „štukas“ traukė visi likusieji. Gi uošvienės tiems žentams amžinai „ant šluotos skraido“. Sūnus irgi geras, savaitėlę ja pasidžiaugė ir visą rūpestį užmetė man.
Taip katinas, be jokių skausmingų plastinių operacijų, momentaliai pakeitė lytį, iš vyriško pasidarė moteriška. O aš ją ėmiau šaukti – Kyciūnė. Kokia ten velnio Chūjanita? – mintyse visiems atsikeršijau. Taip ir likom mudvi poroj, „kol mirtis išskirs“.
Tad, kai šventą vakarą pastaroji tiesiog ėmė rėkti „gvoltą“, atrodė, kad ją kas imtų ir norėtų „išprieštarauti“, matyt, reikalavo tų dviejų „pliurpiznų“ vyriško dėmesio, man net plaukai, kur tik dygo, ten ir pašiurpo. Pradžioj nesusigaudžiau, o paskui supratau: gi abu šunis užaugino, tai gal dabar auklėja, na, kaip motina, būti dėkingiems. Gal tie du ant manęs purvą lieja?! O kai švelniakailė ėmė dar ir dantimis kalenti, taip ji daro, kai paukštukus pamato, mat, „košerinė“, ėda tik paukštieną, visai patrikau. „Vilkus šerk nešėręs, savu nebūsi, gi miškan žiūrės!“ – riebiai nusispjoviau, – Tiek to, draugams juk viskas yra atleidžiama. Rytoj gi ir vėl taps man ištikimi. Svarbu, kad nagais širdies nedraskytų, iltimis jos nevarpytų! Visa kita – niekis. Gi ištisus metus gerkles užsikimš, girdėsiu tik „au – au“ ir „miau!“ – atlėgo dūšia.
Užtat dabar, nors ir nesupratau jų kalbos, galiu drąsiai tvirtinti, kad gyvūnai Šventų Kūčių vidunaktį kalba. Ir dar kaip kalba! Tik mes turime tapti poliglotais, kad suprastume, apie ką toji jų kalba.
O gal gerai, kad ir nesupratau, o tai dar ir kokia apopleksija būtų ištikusi ir, bac, nebėra kam Kalėdų varpų klausytis!

O visgi papartis žydi!

Rupūžyte tu nesenai išperėta, kaip aš tau pavydžiu, – jau nuo pat mielo ryto Karūsė gludina minčikę, kai radijas, na, tam tikru intervalu, transliuoja žinią, net pasitraškėdamas:

– Joninės, Joninės... Nepamirškite skėčių, botų ir kitos, šiltesnės amunicijos...

Baido jos viltį debesys, kurie slenka pilki, pilni, tarsi pritvinkę karvių tešmenys po sodrios dobilienos nukramsnojimo. Lietus tuoj ims pliaupti, žiūrėk, ir perkūnais pradės griaudėti, – besiklausydama to barškalo, baidosi, – Juk retos Joninės būna, kad padurkai nešlaptų, už apykaklės nevarvėtų, – bet vis tik viliasi, kad Lietuvos padangėje, nors ir baisiai jau ji šėma, nušvis koks, kad ir menkas spindulys.

Moteriškutė ruošėsi, juk paslapčia net ir savo Jonui tą ąžuolų vainiką nuraitė, dar ir visokiomis pievų, kėlėsi su pirmu saulės blykstelėjimu, kad kaimo bobos nenudraskytų pačių puošniausių, gėlelėmis išdabino. Taigi jos senis, jautį pardavęs, gyrėsi, kad dorą pinigą užkalė, nusiraškė lyg nuo gerai užderėjusios slyvos vaisius. Gal ir jai drėbtelės, kad net akys, lyg varlės barščiuose, iš nuostabos sprogs. Gi pateptų, tarsi medumi duoną, Karūsės širdį. Nors vieną kartą per visą sukumpusį gyvenimėlį, ji to šašlyko, kad ir kokio jau ten skuboto išmarinavimo, širdis atsileistų už visas jo piktadarybes, nupirks. Na, jei jau pagailės to, tai meduolį ar kokį ,,gaidelį’’ ant pagaliuko, tai jau tikrai gal įspraus į ranką. Svarbiausia, kad be lietaus diena būtų, kad tik koks sausesnis tarpas kristų. Gal ir jos gogelis išsirangytų iš namų, į taip gražiai šaukiamą, „Jonų respubliką“. Norisi gi baisiai, norisi pasižiūrėti į žmones. Ką ji gero ir regi tame vargdienės gyvenimėlyje. O juk ir kaimynės pasakojo, kad šiemet šventė – užmušk save vienu tik pamatymu.

Nuo pat ryto nerimsta jos širdis. Po tvarus tik laksto, tarsi ožka į uodegą įkirpta, tik zylioja zovada, gi turi suspėti apsidirbti iki to šventinio meto. Reikia, kad ir gyvulys būtų paėdęs, ir paukštis palesintas. Tvartas tik žviegia, tik gagena, mekena... O kur dar penkios karvės pievoje. Toli iki jų Karūsei, dūsuodama, bet dviračiu numina. Atima laiko melžimas ir pieno sutvarkymas. Daug laiko ir jėgų tas atima. Bet ką daryti, juk kaime – nuo mažumės. O ir darže žolė jau vilna stojasi. Per tą nesiliaujantį lietų, šiemet jis taip įsismarkavo, mūru kyla, vos suspėji usnis ir visokias garšvas, balandas…traukti. Tad jai ir norisi, nors retsykiais, labai norisi moterimi pabūti. Nors panages išsivalyti, švarias sau parodyti. Amžiną dirvos sluoksnį nešiojasi. Nagų nusikarpyti negali, kaip piktžoles drėksi? Miesčionys juokiasi iš tokių – kaimo „japai“, tų mužikų, net kulnys, suskirdusios. Ką ten jūs, baltarankiai, apie žemdirbio triūsą ir išmanote? Bėgate nuo žemės į miestų knibždančius skruzdėlynus, darmai bruką šiūruojate, tik avalynę gadinate. Būna, kad ir be jokios prasmės tuos puspadžius trinate. Pasižiūri kartais į tokius ir gailestis ima, nusiperka gi, koks sumiesčionėjęs kaimo kūlelis brangesnę drapanėlę, tai, kaip toji „Lenino motina“, kuri teturėjo vieną padoresnę, bet užtat juodą, suknią, bele tik fasonas, ir demonstruojasi – žiūrėkite, kaip aš gerai laikausi, koks aš tapau turtingas. O kišenėse – vieni vėjai blaškosi. Bet jų niekas gi nepatikrins. Ir ką namuose ant sato dediesi, nežinos. Pikta ant tokių, kai iš to pačio karvės šūdo išsikarabakštinę, – moteriškė tirštai nusispjauna, – Vaidina asabą kaip samtį, o juk nuogu užpakaliu po tą patį kaimą lakstė. Tėvų triūso dėka ir prakutote. Perą palikę, senų skalsesnį kąsnį atėmę, šlaistotės dabar Gedimino prospektu ar Laisvės alėja. Tik kaiman parvykę, pone Dieve nesnausk, bajorais gi baisiais dedatės, kada motina su tėvu, grėbliais apsiginklavę, po pievas, prakaitą gręždami, duodasi. Gulite bambų gumbus išvertę prieš saulę „žezlonguose“, gulinėjate, skrudinatės. Gi piršto dėl susenusių tėvų nepakrutinate. Tokie vaikai tik sarmatą prieš kaimynus daro. Mat, atostogauja. Saulėje, išbalusius minkštimus, šildo. Bizūno gero – jums! Doro pančio per tuos, kvailomis dietomis išpuoselėtus, pusrutulius. Bet ne, motinos laksto, kaip va, Grindienė, su pieno, grietinės puodynėmis. Verda, čirškina, kad gardžiau parmazonus pamitinti. O va dukra, kaip kokia sunki kultuvė, papus sultingus išvertusi, drybso sau ir senosios jodyti nesigėdija. Skaniai pasprogti – pirma. – Karūsės veidas niaukiasi, kaip tas ,,čia – Lietuva, čia – lietūs lyja, dangus‘‘. Mina – linmarka – lino mūkos buveinė. O kai pagalvoja apie saviškius, katrie puoselėti, glostyti, klostyti po užsienius išsilakstė, raukšlė visai gilėja. Mokė, mokė...ir ką turi? Sūnus negro viešbutyje grindis dralija, nešulius tampo, dukra storarūriui airiui pridrapalytus, priterebytus, pribezėtus baltinius velėja. Nesupranta Karūsė, kam tie mokyti žmonės bėga iš Lietuvos – gimtos žemės savo? Ir kas ten per profesija – „kempingo ekonomė“? Naktimis nesimiega, pagalvoja apie vaikus, blogos nuojautos lanko. O dar toji Marakonienė papasakojo, kad jos Ingutė Vokietijoje, kažkokioje „raudonųjų matroskinų“, ar velnias ten tuos pavadinimus ir atmins, modeliu darbuojasi, visai ji už saviškius nusigando. Modelis!? Visas kaimas pakampėmis šlama, kad palaida bala merga taškosi. Na, parsiveža ji nemažus pinigus, nes tėvai jau net daržiuko nesusikasa, tingi pasisodinti krapą. Bet, kai visko yra pilni, tai uliavoja kas miela dienelė. Po keturis kartus per dieną į „Aibę“ sulaksto. Matyt, kad mergiotė to nežino, dirba ir dorai tėvukus aprūpina. Gal ir pelninga toji jos profesija, bet Karūsė tai jau tikrai nenorėtų savo dukteriai tokios „laimės“. Neduok, Dievuli, tokios sarmatos! – ir pykteli ant saviškių, – Irgi geri. Motinai net laiško nesugeba parašyti. Mama, „skaipinkimės“. O kaip jai „skaipintis“, jei net to „skaipintuvo“ ji akyse nėra mačiusi?! Juk visą gyvenimas – paskui karvių uodegas. Ir dėl ko? Dėl vaikų. Dar vaiposi, mat, višteliai – mama, tavo telefonas – prieštvaninis. Jai prieš nosį naijičneliais „ipadusais“ mosikuoja, trumpam atostogų užlekę. Ir kas dabar per jaunimas, nesuprasi? Gerai tas mūsų kaimo laiškininkas Laškamonikas ir sako – „debiliakai“. Juk gerą karvę kainuoja tie jų „ipadusai“. Karūsė yra ne koks „Hansa“ bankas. Tėvas irgi pinigų lopeta negrėbalioja. Kruvina procia turi užprūnyti „jevrus“, taip jos pats anuos šaukia. Niekaip neišmoksta euras pasakyti. Vaikai nesidomi, kokia kaina juos jiems uždirbti tenka.
Et, taip abu juk ir nusibaigsime, kaip kaimynų Jadziūnė, vienas, betąsydamas karvei už spenių, kris po jos pilvu, kaimo daktarytė konstatuos – insultas, nukeliaus pas „jaunystės kavalierius“. Kažkada ir kaimynas Stasiukas juokaudavo – mane panos priims, linksminsiavos, tanciavosma gulsčiomis. Nebėra. Kitas, kur nors arimo gale, letenikes atmes, – Karūsė plūsta lipniomis mintimis, – Ir kas tik dabar darosi ant to balto „svieto“? – jau net pati ant savęs ima pykti. Gerai, kad durys virsteli ir įlenda Jono kuodas, o tai jau ir ašaroti imtų.

– Sveika, moč, – senis mirkteli akį, – tai ką, ruošies jau į „tancūlkes“? Jupa pagatavyta, išprosyta? Čebatėliai blizga? – rankom tik sumosuoja, – Pasibičyk, vyksma garnitoriaus pravėdinti, užsisėdėjusių kandžių išbarstyti, – nezgrabniai grybšteli Karūsei už šono.

Pastaroji net atšoka, toks įtartinai „šiltas“ jai pasirodo tas jos pats. Matyt, žaltys jau spėjo su Anelytės Joniuku išmaukti „už viso kaimo Šventų Jonų, gyvų ir pasimirusių, žyvatą“. Dūšeles, taip sakant, spėjo pamaloninti. Bedantėm koserėm sugroyi „amžiną atilsį duok mirusiems ir gyvus spaviedok!“
Daug, nuo jaunumės glaustų, prietelių jie jau nebeturi. Ale tai seniai be sarmatos! Net vakaro nebepalaukia. Ryja, kaip paršai. Spėjo savo rukšlėtus šnipus buteliuosna sukišti, – Karūsės mina – pipirą perkandau. Oi pyksta, oi barasi ji už latravimą. Nusisuka šalin. Geriau nekels „audros vandens stiklinėje'“. Juk po tam neiškrapštysi senior į Jonines nė su pyragu, užsispirs ožiu ir snukį suraukęs sėdės. O jai norisi su „susiedkomis“ susieiti, pasišnekučiuoti, vargelius išsirokuoti.
Ačiū, Dievui, kaime dar žmonės glaudžiasi pečiais, tad ir jautiesi ne vienas šiame pasaulyje, – taip moters širdis ir atlyžta.

– O ko jau man neiti? Ko jau nepasirėdyti? Visą gyvenimą su darbais spėjau ir šiandien spėsiu, – vyrui įpila patrovos, padeda, kvepiančios česnaku ir garuojančios, pati gamina, dešros ripką, – Tai gal neišbrokysi? – balsą tik suminkština ir kviečia „šeimos galvą“ pavalgyti.
Tik jau jos galvelėje mintys, mintys... Pusk, nevidone, gal nors to „šamarliako“ smarvės smaradas išeis, aplinkiniams marmalu nedvoksi! – ir tuoj, tarsi lapė, plonina liežuvį, palinki
– Skalsaus.

– Nu tu ne boba gi tu, Karūsyt, tikras auksas! – Jono burna tik viepiasi, viepiasi šypsena, – Ir kur aš kitą geresnę begaučia? – ir užsrebia, kad net jo mėsingos ausys į šalis laksto. Šlamščia vyras, kaip jautis. Paurija, tarsi savaitę būtų neėdęs.
Darbininkas, – atlėgsta ir pastaroji, – tegu pucija. Kiek čia mums jau ir beliko to „draugystės kelio“. Žiūrėk, ir kukuojam katras sau vienas, – deda ant stalo ką geresnio beturėdama, – Kaime yra daug bjauresnių, daug baisesnių, negu maniškis, – paguodžia pati save, – Juk pirštu manęs nėra palietęs. O katroje gi troboje tų dūmų nebūna? Žinoma, retsykiais pasivaksijam, dar ir kaip! Po tam ir vėl juk ramu, vėl diena šviečia. Būna, kad kartais tenka jį, lyg kokį bulvių maišą, tenka parvilkti, bet tas nutinka retai, po bulviakasio ar krykštynų, veselios, varduvių suėjimo. Vyrai padeda įmesti vežėčiosna, arklys traukia, jį – knarkiantį, ją – užsisvajojusią. Tokiu metu Karūsė nė neskubina varyti gyvulio, tik atleidžia vadeles, sėdi ir gėrisi nakties gražumu. Arkliokas kol partutina, pats jau ir iš ratų išlipa. Nepyksta ir kai ryte rasalą, nuo agurkų ar kopūstų, maukia, maukia…Juokiasi ji, kai kas kartas dievagojasi – Karūsyt, daugiau – nė lašo į burną. Mirštu!.. – Karūsė žino, iki kito karto tas jo „mirštu“. Išslaugys tik, veizėk, lekia vėl, kaip staininis eržilas, darbas rankose verda. Tai kur jau ten begali tokį vyrą smarkiai ir peikti ar ant jo bartis? – mintimis glosto, – Sabas gi žmogus, vaikų tėvas.

Erzeliuoja, marguoja, migruoja Joninių slėnis. O jau žmonių, žmonių!.. Ir laikinai sustatytuose kioskeliuose, gardumynų, saldumynų! Kvapai, kvapai ir kvapuose – kvapai. Karūsei net po širdies duobike jau ima traukti. Skundžiasi lietuviai, skundžiasi, kad Lietuvoje, žalty rains, jiems blogai gyvenasi. Nepriteklius?! Lašinių, skilandžių, dešrų...nors vežimu vežk! Priraityta, pričirškinta, – moteris, net akis išplėtusi, tik dairosi, tik grožisi. Abi kelio pusės – gėrybių kalnai. Ir muzikos garsų jau pilnas abiejų klausos kaušelių skreitas. Kaukia, kaip kokie alkani vilkai, vidury speiguotos žiemos, girioje. Nugirdo iš pro šalį praeinančių lūpų, kad tie kaukikai vadinasi – „zombiai“. Bet ir panašūs gi! – moteris, lyg žeberklus, tik susmeigė akis, – Snukiai gi, kaip lavonų, lyg būtų mesa nuo jų nubielyta, vienos kaukolės. Ir baisus gi tas jų, muzikalių dainorėlių, išsiderkliavojimas! – baidėsi, – Tokius naktį sutiktum ir kristum vietoje, nespėtų nė „greitukė“ prilėkti, būtumei šalta, – ir čia, tarsi jai to nelinkėdami, pastarieji užkimo. Po jų į sceną įropojo trys tuklios moteriškaitės ir ėmė maknoti, kinkuoti, trepenti kojelėmis, dar ir savo apvalainusus klubus ėmė liūliuoti. Viena, taip panaši į Karūsės kaimynę Gabrūsė, pastaroji gi šimtą penkiasdešimt kilogramų rito, jau, kad apsišniaukusi rūbeliu – siūlele, tik neįplyšk! Kūneli, neišlįsk! Tikra dabartinė „šlapiankė“, – ji tuoj jai prikabino etiketę, kai ėmė sukaliotis, kirbinti šventės dalyvius. Stengtis, kad pastarieji nestovėtų, lyg kokį mietą prariję, paraitytų savo negabaritiškus gabaritus ir visokius kitokius ten grobkaulius. Mažumėlę ir į šalis pakinkuotų, pasisukaliotų, kriokė per mikrofoną:

– Tie šventės sveteliai, kurie turi margus skėčius, – lietus ne juokais jau įsismarkavo, – imate ir jais mojuojate į dešinę. O tie, kur su vienspalviais, į kairę, – prisiminė ir šokančius, buvo prariję jau po keletą bokalų alaus, – Ei, šokėjėliai, kratote, kratote pasturgalius taip, kad Jonavos žemelė drebėtų, kulnais ir pakulnėmis kaukšite, kad Vilnius girdėtų!..
O kai žmonių minia jau buvo apvaikščiojusi alaus palapines, jau buvo pagavusi „kaifą“, tai davėsi lyg pasiutusi. Kliuksinosi, žlegsinosi purve. Bet tai „šlapiai dešrai“ vis dar buvo to erzelio negana, pati drebino,lyg „košalieną‘, strėnas ir kitus vertė drebinti.

– Plūkiame, plūkiame Tėvynės gimtosios žemelę, kad nedulkėtų! Kad mūsų miestas per amžius žydėtų, klestėtų!..
Čia jau, net ir rimtuolė Karūsė mintyse jai pritarė: žydėk, plazdėk, mano brangi baltasparne gulbele – Jonavėle! – ir susizgrimba, – Rūtelyte karpytlape, pamojuočiau juk ir aš tuo „parasoniku“, dar ir kaip pamojuočiau, – tik prisimena, kaip „Norfa“ ją prigavo. Gal šventės proga, verslininkai gi naudojasi kvailu žmogeliu, paskelbė akciją…lietsargiams. Pažiūrėjo ji, gi nepilnus keturis eurus tekaštuoja, nebūt kaimo bobelka, kai nebrangu ir susigundė lyg durnė. Juodas, praktiškas, nes sulankstomas, bus patogus. O dar, kai jos kišenė išnešė, suprato, skėtį nuosavą gi turės. Dukra visus iš namų seniai išdavadijo, išglemžė. Ėmė ir nusipirko. Nors galva lietuje nešlaps. Pabijojo, kad neseniai nudažyti plaukai, sulijus, ims ir nutekės latakais, nespės jų nė skepeta braukti. Tad iš parduotuvės ėjo išdidi, lyg pati Anglijos karalienė, ne taip jau ir dažnai įsigyja ji naują pirkinį. Bet, kai nesiseka gyvenime, tai ir nesiseks. Vos spustelėjus lietsargio „knopkę“, nebūtų „made in china“, fyt – spyruoklė ir iššoko! Lyg juoda skrybėlė, lietsargio „stogas“ nulėkė toli, toli... į pievą. O jos rankoje teliko – riestagalis kotas. Karūsė kaip išsižiojo, taip jau ir nebesusičiaupė: taigis, rupūs milčiukai, naujas! Kaip čia dabartės taip? Bet, negi paliksi? Tad greitai atsitokėjo ir tiesiog risčia leidosi paskui tą „kepaliušą“. Tik jau, nebūtų tie mūsų tautiečiai – lietuviukai! Pro šalį tursnodami ir „laitus“ besprogdami bernai su mergomis, kad ėmė žvengti, žvingavo iš jos, kaip pasamdyti. Tik, kas dabar nesijuokia iš seno žmogaus? Tarsi Puškoriaus neprajodyti kumeliai žvygavo. Visa išraudusi nuo sarmatos, Karūsė, stumdama nuo savęs nuoskaudą, iš pievos rankiojo tas „lietaus sargo“ detales. Tegu sau žvingauja, jauni – durni, euro vertės nepajutę, – špygą rodė mintyse dantis blizginantiems, – Ką ir bedaryti, gal kaip nors dar galima bus jį suremontuoti? – pyko ant pardavėjų, – Nusiperki velnias žino ką, tik pinigus pakloji ir gan. Kas juos gražins? Nė nebandyk prašyti, kad broką pamainytų, akis išpūs – ne pas mus pirkote. Kvitas tai šiukšlių dėžėje liko, – moteris taikėsi su savo nesėkme ir vylėsi, – Gal paremontuos, dar bus tinkamas naudojimui? – tik, kai jos Jonis ją durne išvadino, pasiuto jau ir Karūsė. Mat senis dar ir pakomentavo, kad jai – senai žąsiai per kaktą, tarsi kraujas, teka srovele plaukų dažai. Įsismarkavęs lietus padarė savo, tad norėjosi užkaukti, kaip tam, scenoje besidraskiusiam „zombiui“. Gerai, kad ji atsiminė turinti kišenėje skarą, tad nugurkė nuoskaudą, išsitraukusi, apsišluostė veidą ir apsirišo ja galvą. Ko jau čia senai tarkai ir besikuklinti, vis dažai netekės. Tik baisiai skaudu liko, kai jos Jonas, jos gyvenimo ramstis niekaip neužtilo. Šaipėsi, kad dabar ji jau atrodanti lyg „Bulgarijos romė‘. Dantis sukandusi, šiaip ne taip, susilankstė tą nelemtą savo pirkinį, įsikišo į rankinę ir ilgam nutilo.
Ir mojuok dabar, kad nori už tą savo Jonavą! Kai, net uodegos ir tos, neturi. Oi, kad aš pamojuočiau ir dar taip pasišvaistyčiau, ypačiai Joniui pasistengčiau užtelžti per tą, savimi patenkintą, fizionomiją, – virė, lyg barščių puodas, moters mintys.

Bevaikščiodama ir bevėpsodama į visokias grožybes, aprimo. Bet neilgam. Vidaus organas, medicinos pavadintas skambiu vardu – Skrandis paskelbė jai streiką: „Neduodi šašlyko, gurgiu ir darau tau didelę gėdą prieš visus atvykusius ir vietoje pindinčius“. O ką tu į jo ertmę įmesi, jei tas jos neromytas kumelys vaikšto tiktai aplinkui alaus kioskus?! Ir pastarųjų aplink – tiesiog apstu. Kur akis smeigsi, alus liejasi laisvai! Atrodo, kad lietuviai be jo, nei muzikos girdi, nei šokti gali. O jau dainuoti – tuo labiau. Na, ji to myžalo ir negertų. Nėra dar tokia kvaila, kaip veidrodyje atrodo. Kam? Kad paskutines smegenų ląsteles numarintų? Nevalia! Per radiją girdėjo, vienas gudrus docentas porino – ląstelės žūsta ir jau niekada neatsistato. Bet, gerą porciją, nesvarbu ar tai būtų dešrelės, ar tas vadinamas „šašlykas“, ar koks kitas mėsgalis, tai ji jau suraitytų tiesiog vienu mirksniu. Ir gal dar ne vieną! Seilę taip ir varvina į sukrautas meduolių, kitokių garduolių kupetas. Bet iki jų jos Jonis niekaip neprieina, nors tu ką! Net nebesuskaičiuoja, kelintą tas jos kiauras dugnas jau išmeta išrytą plastmasinę talpą. O anoji nėra maža. Tik jos pats, kaip toji pilvota dėlė, siurbia ir siurbia. Suka ir suka, kaip koks kuisis aplink nosį, apie tas „alaus šventoves“, ratu. Kad ji alkana, brangiausiam – nė motais! Teisinga, – atsimena patarlę Karūsė, – artimą nelaimėje pažinsi. Tik, kai ji jau ėmė prarasti viltį, gal jos antrai pusei, ilgai stovėjo eilėje prie „linksmintojo“ kiosko, ėmė ir nušvito protas, o gal ir vyriška savigarba čia suveikė, pats netikėtai pasiūlė:

– Motin, tai gal tau kokios pakepintos duonukės nupirkti?
Karūsė, varstoma alkio ir jau visiškai tapusi apatiška, pasitelkė humorą, tarstelėjo:
– Kur jau čia ir nenorėsi tokio gardumyno. Ypač, kai protezas viename ir antrame žandikauliuose. Kepintą – tik kramtyk, traškink! Patieką apturėsi ir vizitą pas dantistą dovanos, – ir čia spėjo susizgribti, jei „dosnųjį“ supykdys, tai nė tos „pakepintos“ neteks. Surimtėjo, – Nupirk.
Sutiko ji jau ir su pačiu mažiausiu, nes suprato, kad tatai ir bus to organo, vardu – Skrandis laimingiausia šventės loterija. Nors duonos pačiulps. Vis ne „ant tuščio“ besotis gros. Aprims ir duobikės po paširdžia nespardys. O jau ir kojos į užpakalį lenda nuo beprasmio vaikščiojimo, stoviniavimo ir vėlek tursnojimo.

– Tai, žmona, sėskiamos užu stalelio. Vaišinu tave! – lyg kalakutas, kurio niekas nenusirinko Padėkos dienai, parskubėjęs su duonuke, pūtėsi, šmaikštavo Jonas, – Tu – brangiausia mano ponia! – švytėjo, tarsi „europeiska“, ką tik nukaldinta, moneta.
Tai kur nepasidžiaugti tokiu vyro ,,dosnumu’’, – perbėgo liūdnas šešėlis tomis Karūsės nepradingusiomis ląstelėmis, – Nors maža patieka, bet vis patieka. O gal ir dar ką nors prides, atsileis širdis ir prie tos duonikės patėkš kokią mėsos porciją? Juk gėda bus taip, be niekur nieko, sėdėti ir vietą po stogu užimti. Tegu jau jis siurbs tą birzgalą, aš nors pavalgysiu, – tūptelėjo ant pirmo suolelio ties kioskeliu, kuriame triūsė kelios, tarsi saulėje įraudusios braškės, moteriškaitės. Kur ten jau nenurausi nuo gaminamų ant ugnies „šašlykų, kebabų“... – seilė, tarsi mergautinė paklodė, tik ėmė tįsti, tįsti... Gerai dar, kad spėjo nušliurpti, tai ant žemės nusidriekusi, išdavikiškai baltuotų. Grynas vargelis moteriai su tokiu nesusipratėliu. Pluša, pluša, o pinigai – vyro kišenėje. Užspaudęs, lyg koks nagas, juos turisi. Kas, kad namuose tie aruodai pilni, ne žmonos. Ir nuo pat jaunumės taip. Nuo to laiko, kai ji atitekėjo į vyro tėvų namus. Žmonos gero juose – niekada nebuvo, nėra ir nebus. Viskas – „šeimos galvos“. Net Jono tėvai, kol dar buvo gyvi, duodavo tą aiškiai suprasti – dovanojom sūnų, suteikėm pastogę, gimdyk vaikus ir neūžk galvų. Marčios duona – karti.

– Imk, – padeda ant stalo, vos ne nuopersko dydžio, maišiuką su keliais gabaliukus tos „kepintos“. Ir savęs nepamiršęs, bliūdą troškintų žirnių su rūkyta kiaulės ausimi, alaus su putele. Ko ne gyvenimas! Karūsę tik nusmelkia baisus dieglys, tik apima graudumas: tai va, kiek aš su tavimi teužgyvenau! Kiek tu mane teįvertini, toji mano „antra obuolio puse“, – lėtai ima vieną apskrudusį gabalėlį, – Kaip akmuo! Kuo tu jį, Karūsyte, ir sukramtysi, kai savų dantų nebėra? – pasišaipo pati iš savęs. Čiulpk, sulpk... – širdyje kaupiasi didelė, tarsi galingas Mahometo kalnas, nuoskauda. – Parazite tu parazite! Man, net šmotelio minkštesnės mėsos, savo gyvenimo moteriai, kuri su tavimi amžių jau baigia nugyventi, ėmei ir pagailėjai, – akys traukiasi sūriu valkčiu. Vogčiom, skarelės kampiuku nugnybia ašarą. Tuo pačiu, žvilgterėjusi į mergautinį veidroduką, ir lietaus paplautus plaukų dažus apsivalo. Maišosi jie su jos gyvenimo sūrymu. – Gerai dar, kad kas iš pažįstamų, kokia gėda būtų, niekas nemato, – tik pagalvoja ir išdygsta prieš akis Gruilienė, – Ir iš kur toji tik ir išlindo? Kiba, matė? – nusigąsta, – Skalambys visam kaimui, koks jos Jonis „labdaringas“, praeiti pro kaimynes negalėsiu, gėda tikra. – susitvardo, kai toji pripuola ir ima glėbesčiuotis, labintis. O jau jos Joną, tai toji tik sveikina, tik glamžo, tik taškavoja putlius to parazito žandus, tik siurbiasi į lūpas. Abuoja Karūsė nesureikšmina: negi seno kuilio pavydėsi? – stengiasi neparodyti, nors ir gelia, ašarų.
Šūdinas. Oi, koks šūdinas tas tavo gyvenimas, Karūsyt. Tikra mėšlo krūva. Žiūrėk, va, kokia puošni Gruilienė. Ją vyras, vos ne ant rankų, jei tiktai tą rupkę pakelti įstengtų, nešiotų. O tu – durnelė, tylenė. Žodį bijai išdaužti. Ką ten išsakyti, kas dedasi toje tavo dūšelėje. Vis nusileidi, nusileidi... O tavo akyse, va, glamžo vyrą, šypsaisi. Ir kaltini, ne Joną, kuris baigia tau ant sprando užlipti su visais „kerziniais“, bet save ir tik save.

Kai Karūsė, tik ryšulėliu drapanų nešina, į vyro namus, uošviai buvo nepatenkinti, kad marti ubagė. Netiko jų Joniukui, mat, į porą. Pastarasis irgi jos neužstodavo. Tėvų triūsas, jų užgyventas gyvenimas. Tylėjo ir taikėsi. Jei kas ne taip, žmoną kaltino, kad nemoka apsieiti. Tad ir nutilo jos linksmumas. Nebeskambėjo lūpose daina. Darbas ir tik…darbas. Pabiro vaikai. Smagi darbininkė buvo jaunystėje, negailėjo savęs, taip ir pražilo, nespėjusi nė mirktelti. Taip ir pralėkė tie gražiausi metai. Žino, neįtinka Jonui, negražūs jam jos nušarmoję plaukai. Vis bamba, kad nesusitvarko, liepia nusidažyti. O kam tas jos grožis? Karvėms, kiaulėms? Ji joms ir tokia tinka. Nesiginčija. Sudėjusi centą prie cento, perka tuos dažus, maliavojasi. Tik ar jaunystę tuo dažu sugrąžinsi? Ar būsi labiau mylima? Bėga, va, lietumi skalbiami, tiktai vargą sau įsitaisiau. Tik pajuokai save įšsistačiau, – graudinasi.

– Karūsyt, – įraudusi nuo „gyvatės seilių“, Gruilienė gundo, – eime prie mūsų stalo. Užteks visko! Mano Pranis, kad nukrovė, kad nudrėbė – nebeaprėpiame vieni. Man irgi bus smagiau. Viena boba tesu tarp vyrų. Palaikysi draugę. Jonai, a nū ka, jami savo moteriškutę ir pirmyn, Joninės juk! – komanduoja, – Kaimynai juk seni, „triachniem starynoj“, – užbaigia rusiškai, – „pabūdiem barinami“. Nu, nors šiandien!

Karūsia puikiai žino, kad jos Jonas, dar nuo jaunystės laikų, patinka tai rupkei. Ir dabar, uodegą tik vizgina, net seilė tįsta. Galėtų, tuojau raita nujotų. Kaime moterys nemyli Gruilienės. Baisiai jau ji smaila ant vyrų. Dažna jos baidosi, lyg kokios nelaimės. Bet, kur jau dingsi, kai regi, kad Jono snukis tik ir šviečia, tik ir blizga, kaip koks pilnas mėnulis. O ir toji Karūsę jau grūda pro žmones. Kita ranka, šleivojantį Joną vairuoja linkui tos vietos, kur ūžia, jau gerokai įšilusi, kompanija. Eina, kas jai belieka daryti, paskui juos Karūsė. Lyg kokia avelė eina, romiai nuolankiomis akimis, paskui vedlį. Viena mintis tik ir sušildo, kad sočiai pavalgys. Juk ir skrandis jau tapęs žirnio dydžio.

Neaprašinėsiu įvykių, niekam jie gal ir nebus įdomūs, kas ten kiek taurelių išlenkė, kur katras nugriuvo, ką išvežė į traumotologinį, o kam tą naktį nutrūko ir gyvasties siūlas. Šventė! Tegu tatai lieka šventa paslaptis. Bet, kad kažkas surado „stebuklingą papartyną“ ir nusiskynė „laimės žiedelį“, matytumėte, kaip linksmai šypsausi ir palieku intrigą. Galiu tik tiek prasitarti, kad Joninės „Jonų Respublikoje“ – buvo. Yra. Ir bus! Na ir kas, kad jos, beveik visada, būna lietingos, bet užtat – nemarios! Juk net kuklioji Karūsė, po to „mėnesėlio palydėjimo ir saulės pasitikimo“, dabar po kaimą vaikščioja tokia išdidi, skepetą šalin metusi ir žilą kasą aplink galvą apsisukusi. Nė dažyti jos jau jai nebereikia. Akys tik ir švyti, lyg tos paslaptingos nakties įžiebtos, žvaigždės.

Netyla tiktai piktos kaimynų paskalos. Dūzgia, lyg kokie pakušinti širšinai. Bet kas tos paskalos, kai Pranas Gruilys savo Karūsytę ir guldamas, ir keldamas... saldžiai bučiuoja į lūpas!?

Draugystė

– Jūrate, būk gera, gelbėk toms trims paikšėms, – tik pravėrus duris, springsta iš susijaudinimo Sigos mama, – Nežinau kas ten joms nutiko, skambino ir prašė nueiti iki tavęs. Sakė, kad labai reikia už kažką sumokėti, o pinigų tai pas jas – tiu, tiu! Matyt, vėl ko mergos prisidirbo, – ir žvelgia į mane tokiomis liūdnomis akimis, kad neklausk, atsakyti – negalima.

Neklausinėju, gerai pažįstu tas tris patrakėles, kam motinai širdį užduoti, linkteliu galva:
– Gerai, aš tik apsirengsiu. Kur jas rasti, adresą pasakė? – pasiteirauju.
– Vaikeli, jos man sakė, kad „Nemuno“ restorane yra sulaikytos. O už ką ten, tai nežinau, trumpai pakalbėjo ir liepė pas tave bėgti, sakė, kad tu žinosi kaip pagelbėti.
Oi parazitės, varinėja seną žmogų, o jau juk po vienuoliktos vakaro, nepagaili žilgavės. Negana senikė du Sigos vaikus nenčija, maitina, kai toji trankosi pas kavalierius, dar ir pašaliniu rūpesčiu apkrauna, – regiu kaip toji sarmatijasi, visai nejauku darosi.
– Jūratėle, tu jau man atleisk, gal jau ir miegojai, kad tave sutrukdžiau, – teisinasi senutė, – bet taip jau yra, vargstu aš su ta savo dukra, tenka kartais ir mandagumą pamiršti, patrukdyti.
– Nieko tokio, raminu motulę, eikite rami namo, aš padarysiu, ką galėsiu. Bus viskas gerai.
Žinau kaip ji myli tą savo vėjavaikę, gal per lepinimą, nors nėra bloga, ir draikosi lyg voratinklis. Su vyru išsiskyrė, liko su dviem mažais vaikais, jauna, aistros verda, tai amžinam meilės ieškojime.
Išėjus vakarinei viešniai, skubiai rengiuosi. Taksi – po langais, nulėksiu.
Gerai dar, kad atostoginius ir algą kartu esu paėmusi, o tai, amžinai tų šlamančių trūksta, – pasidžiaugiu, bet atsiminusi, kad senoji sakė, jog man už kažką teks mokėti, nusigastu, – Kad tik užtekčiau! Nežinia ko ten tos mano „padrūžkės“ prisidirbo. Neduok, Die, bus toji suma galinga, kas tada? Ką reiks daryti? Kur gausiu? – supykstu ant tų gražuolių jau nebe juokais, – Kiek galima išnaudoti?!

– Iki „Nemuno“ viešbučio, – įsėdusi į taksi, nurodau adresą. Lekiam.

Taksi sustojus ties reikiamu pastatu ir atsiskaičius už kelionę, žengiu durų link. Ima krėsti drebulys: o jei ne čia? Gi apsidurninsiu ar kokia palaida boba palaikys dar šveicorius. Neįpratusi aš prie tokių puošnių įstaigų, galima sakyti, nė nebuvau jose niekada, jaučiuosi lyg durnė, bet praveriu tas stiklines duris, klausiu pirmo pasitaikiusio, ačiū Dievui, tas pasirodo darbuotoju.
– Labas vakaras, nežinau nei kaip pradėti, kiek esu informuota, tai čia yra užkliuvusios trys jaunos panos. Kiek suprantu, turiu apmokėti jų „zbitkus“.
Vyriškis, matyt, teisingu adresu pataikiau, atsakydamas juokiasi.
– Taip, taip... yra trise, kurios negali sumokėti už pasisėdėjimą restorane, nekvietėme policijos, nes pažadėjo, kad atvažiuos ir apmokės už jas. Kiek suprantu, tai čia jūs? – įsmeigė klausiamą žvilgsnį.
– Na, gal ir aš, bet gal galiu jas pamatyti?
– Gerai, eikite paskui mane, – buvo pasakyta taip paprastai, lyg aš kas diena vaikščiočiau tais koridoriais, – Tik informuosiu, kad suma yra nemenka, viso – du šimtai šešiasdešimt penki eurai. Ar turėsite?
Žaibiškai įjungiau smegenų skaičiuoklę, permečiau turimą sumą: ačiū Dievuliui, dar liks taksi, grįžimui namo, apmokėti. Tik... kaip toliau gyventi reikės, kuo vaikus maitinsiu? – tik nudiegė krūtinę, bet susitvardžiau.
– Turėsiu, – ramiai atsakiau.
– Tai tada viskas gerai, – pravėrė kažkokio kabineto duris, – Atsiskaitykite ir pasiimkite savo drauges, – jo balse pajutau pašaipą.
Skruostus: gėda kokia, – išpylė karštis, o išvydus tris nelaimėles, norėjosi jas sutrinti į miltus, betgi nekelsi skandalo įstaigoje, – Nu, rupūžės, palaukite, liksime vienos, aš jums pasakysiu pora gražių frazių! – niršau baisingai.
Atsiskaičius, mergas paleido. Ėjau šalia jų link taksi tylėdama. Ką tokioms ir sakysi?! Kaip buvo okos, taip ir liks. Bet paliko įdomu: ką jos ten prisidirbo, kad tokią sumą teko pakloti?

Grįžus namo, jos sugužėjo pas mane. Nuotykių tai pilnos, reikia gi išsikvaksėti! Taip aš ir sužinojau apie jų „žygdarbius“. Pasirodo, kad tos parmazonkos, kai ėsti neturi, ne tik lydi numirėlius į kapines, gi po laidotuvių artimieji pakviečia sėsti už gedulingų pietų stalo, o dažniausiai tai vyksta kavinėse, tai jos, apsimetusios giminėmis, be jokios sarmatos eina ir punta už du. Kas gi ten supras, giminė tu ar ne, o pasirenka tai gausiai velionį palydinčias, įsimaišo į žmonių būrį, o dabar kai giminė giminės nepažįsta, priima už savas, vaišina. To tik joms ir tereikia. Prakenčia kantičką, sočiai priėda, namie tai tuščios lentynos! Taip ir pratraukia iki algos.

O išgirdau, šį kartą, iš jų štai ką. Pasirodo, jos užsiima jau nauja „praktika“. Ateina su keliais eurais į žinomesnį restoraną, užsisako kokį mizerną pyragaitį su kava, glūdi ir tikisi šanso. Aišku, kad atsiranda koks komandiruotas meitėlis, kuriam norisi šviežienos, tikisi įsiversti į lovą. Vyrai gi jau tokie, tresiojasi – imu! Patinų sindromas. Bet mergos irgi ne iš kelmo spirtos, užsisakinėja brangiausius gėrimus, valgius. Tie gi, tikėdamiesi audringos nakties, turėdami pakankamai šlamančių, nuperka! Gražuolės prisiėda, geria tai jos su saiku, kad proto neprarastų, o kai jau regi, kad sąskaitą teks apmokėti, išeina, būkčiom, į tualetą „lūpikių pasikrosyti“ ar galų gale storai nusimyžti. Kavalierius gi yra galanttiškas, prisireikė – nelaiko, gamta gi šaukia. Ir laukia toks glušius, kol grįš. O tos, lyg putpelės purpt į taksi ir lieka vaišintojas it musę kandęs, nei pinigų, nei užgrojusio pasąmone veiksmo.

Na, pasirodo, kad tikrai „lazda turi du galu“, viskam ateina pabaiga. Supratau, kad mergos neatpažino, jau kartą apgauto, savo vaišintojo, o tas tuo ir pasinaudojo. Gi atkeršyti tai norisi! Pakvietė mano „meilės deives“ prie staliuko, užsakinėjo tą vakarą joms tai, ko tik prašė ir... kai sumelė pakilo iki dviejų šimtų šešiasdešimt penkių euriukų, gerai dar, kad ne iki kokio tūkstančio, kur tik būčiau ir gavusi, delikačiai atsiprašė, kad „geras reikaliukas“ spiria. Vienu žodžiu, perėmė mergiočių taktiką. Laukė, laukė... gudruolės, restoranas naktimis tai nedirba, kol barmenas jų mandagiai paprašė apsimokėti. Tada ir kilo visas tas kipišas. Kaip sumokėsi, jei kišenes kiaurai vėjai varsto?! Permyžo mergos iš baimės, kai pastarasis ėmė grasinti, kad iškvies policiją, suvokė, kad turi reikalą su aferistėmis. Šiaip ne taip apgavikės įsiprašė, kad leistų joms paskambinti. Leido. Užtat Sigos mama ir atėjo pas mane prašyti pagalbos.

– Na, ar jūs ne raganos esat, – nebeištvėriau, kai tos pasikikendamos, pasakojo savo nuotykius, – Atidaviau paskutinius pinigus per jūsų durnumą, kaip vaikus dabar man išmaitinti, kol algą mokės? Ar jūs kada nors, savanaudės, galvojate apie kitą, išskyrus save? – ašaros biro lyg pupos, – Dinkit, padlos, lauk iš mano namų ir daugiau, kad kojos čia nekeltumėte! Kiek aš galiu už jus raudonuoti? – tai buvo ne pirmas kartas, – Bet, – tvirtai joms pasakiau, – daugiau jūs šnipštą iš manęs gausite, o ne pagalbą. Imkitės proto, vaikus numetate motinoms, o pačios... aidada! Subines ant darbo nešiojate! – išrėkiau joms tą vakarą aš į akis viską. Išgirdo ko negirdėjo. Tiktai, tylėjo ir nieko nesakė, nors tiek gerai, o tai būčiau dar kuriai nagais veidelį išardžiusi.

* * *
Skolą gražino. Kaip vargingai išgyvenau tą mėnesį, nepasakosiu. Niekam tat nebūtų ir įdomu. Tik, buvusią draugystę, tarsi vikšrinis traktorius pervažiavo.

Gėlėta dieta

    Viskas prasidėjo sekmadienį, lygiai devintą vakaro. Ponia Elena, ką tik sėkmingai „pribaigusi“ paskutinį riebų „Seklyčios“ torto gabalą ir pedantiškai nusivaliusi kremo likučius nuo pagurklio, iškilmingai tėškė šakutę į lėkštę – lyg burtininkas, metantis iššūkį likimui – ir paskelbė vyrui:
– Viskas, Leonai! Nuo rytojaus laikausi dietos. Noriu tapti lengva kaip pienės pūkas, grakšti kaip stirna rasotoje proskynoje, tad malonėk manęs negundyti jokiais gardumynais. Užteks ryti, nes greit pro duris tik šonu prasisprausiu!
Elena nužvelgė Leoną – antroji obuolio pusė mažai kuo skyrėsi nuo jos pačios. Gal tik ūgiu ir tuo, kad marškinių sagos virš pilvo buvo įtemptos lyg mažos, tuoj sprogsiančios granatos, pasiruošusios pasėti sagų krušą svetainėje.
– Tau irgi patarčiau pereiti prie salotų. Dviese būtume tikra smogiamoji komanda kare prieš šį visuotinį apsirijimo kultą!
Leonas mintyse jai parodė riebią, taukais blizgančią špygą. „Visiška kvailelė“, – pagalvojo jis, entuziastingai krapštydamas tarpdančius, bet garsiai prieštarauti neišdrįso – žinojo, kad Elenos rūstybė baisesnė už bet kokį sausros laikotarpį.
– Žmona, tu jau ten badauk, jei sveikata leidžia, bet man suruošk pietus, vertus vyro, o ne triušio. Aš statybose plytas kilnoju, o ne pienių pūkus pučiu. Dar kojas pakratysiu nuo tos tavo dietinės balandos, – burbtelėjo jis, slapta svajodamas apie rytojaus kotletus.

Pirmadienio rytas. Elena stovi prieš veidrodį. Jos žvilgsnis toks ryžtingas, kad, atrodo, galėtų kaktą į sieną suskaldyti.
– Kalnus nuversiu! Kuo aš prastesnė už kaimynę Rasą, kuri po kiemą skraido kaip gervė? – išspaudė plačią šypseną, nors žandai tam akivaizdžiai priešinosi. – Iki vasaros įsisprausiu į tą bikinį, nors tektų jį ant manęs ir su hidrauliniu presu užmauti!
Pusryčiams – pusė greipfruto. Skonis Elenai priminė skalbimo muilą, sumaišytą su egzistencine neviltimi, bet ji kramtė lėtai, išrietusi kaklą, tarsi pati karalienė Bona Sforza ragautų užjūrio delikatesą. Veidrodis, regis, kiek aprasojo nuo tokio akivaizdaus melo, o virdulys ant viryklės sušvilpė taip pašaipiai, lyg pavasarinis varnėnas, pamatęs žmogų, bandantį skristi be sparnų.

Darbe laukė tikras Golgotos kelias. Kolega į kabinetą įnešė tortą – tokį putlų, su uogų pagražinimais ir puria grietinėle, kad Elenai, vien į jį pažiūrėjus, burnoje prasidėjo potvynis.
– Vaišinkitės, deivės! – sušuko jis.
Elena žvelgė į tortą kaip egzorcistas į raguotą velnią.
– Ne, ačiū, aš visiškai nealkana, – ištarė ji tokiu tonu, lyg būtų ką tik sudorojusi stirną, nors tuo metu jos pilvas išleido garsą, primenantį gurgiantį nutekamąjį vamzdį.
Neištvėrusi ji išskuodė į koridorių ir pradėjo taip įnirtingai malti žandikauliais kramtomąją gumą, kad net ausys kilnojosi. Tikėjosi apgauti smegenis, bet šios buvo senos lapės – Elenos akyse jos projektavo gundantį vaizdinį: storą batono riekę, apteptą sviesto sluoksniu, storesniu už pačią riekę, o ant viršaus – kalną, dūmais kvepiančios, dešros.
Dienai įpusėjus, krizė pasiekė apogėjų. Elena pajuto, kad jei tuoj pat ko nors kieto nesukramtys, tai pradės graužti kolegės pieštukus arba bent jau savo odinės rankinės dirželį. Išgelbėjo kišenėje užčiuopti trys sužiedėję migdolai. Ji kramtė juos taip lėtai, kad vienas riešutas „tirpo“ penkiolika minučių. Kolegos žiūrėjo į ją su tokia gilia užuojauta, tarsi ji būtų pranešusi apie nepagydomą dvasios ligą.

Grįžus namo, šaldytuvas ją pasitiko pergalingu, erzinančiu ūžimu. Elenai atrodė, kad tas baltas monstras šnabžda: „Užeik, mieloji... tavo dešrelės čia verkia vienišos, o sūris džiūsta iš sielvarto...“ Ji pagriebė nukeipusį salotos lapą ir graužė jį žiūrėdama kulinarijos laidą apie kepsnius. Tai buvo aukščiausia kankynės forma, kurios pavydėtų net viduramžių inkvizitoriai.
Lūžis įvyko naktį. Miegas bėgo nuo Elenos kaip jos Leonas nuo mokesčių inspekcijos. Skrandis rengė baisią protesto akciją, primenančią metalo gamyklos naktinę pamainą. Bandymas skaičiuoti avis baigėsi fiasko: visos avys pamažu užsiaugino traškią plutelę, pasipuošė krapais ir virto sultingais kotletais, šokinėjančiais per keptuvės kraštą.
Galiausiai ji neapsikentė. Bet, baimindamasi vyro pašaipos, ant pirštų galiukų, kaip kokia nindzė, nusliūkino į virtuvę. Šviesos nejungė – orientavosi pagal dešros kvapo radarą. „Dietininkė“ sustingo prie atviro šaldytuvo lyg prieš šventąjį altorių. Tiesiai iš puodo, samtį giliai nardino į šaltibarščius, šliurpė, o kad procesas būtų efektyvesnis, juos „užklojo“ vakarykščiu karbonadu. Elena nebekramtė – ji tiesiog siurbė į save viską: sūrio galiuką, šaukštą majonezo, pusę agurko...
„Na ir kas“, – galvojo ji, rankove šluostydamasi lūpas. – „Juk sakiau, kad būsiu kita moteris. Štai ta kita moteris dabar ir puotauja. O aš, tikroji Elena, dietos pradėsiu laikytis... na, tarkim, kai pasibaigs šaltibarščiai“.
Staiga iš tamsaus kampo pasigirdo duslus kostelėjimas. Elena krūptelėjo taip, kad samtis vos neiškrito iš rankos.
– Ir tu čia, mano „pienės pūke“? – pasigirdo balsas.
Ji atsisuko. Prie stalo tamsoje sėdėjo Leonas. Jo rankoje, blizgėdamas mėnulio šviesoje lyg užtaisytas pistoletas, kyšojo rūkytos dešros galas, o priešais stovėjo dubuo, pilnas tų pačių rožinių gėrybių.
– Aš... aš tik tikrinau... ar agurkai nepradėjo gesti! – bandė gelbėtis Elena, dešinėje rankoje gniauždama kepsnį kaip trofėjų.
– Aha, matau. Labai pasiaukojamai tikrini. Taigi, matau, kad karbonadu užkimšai skylę šaldytuvo ventiliacijoje? – Leonas ramiai, su pasimėgavimu, atsikando dešros. – O aš galvoju, kas čia per poltergeistas virtuvėje? Žiūriu, balta figūra ties puodu tik lankstosi, tik siurbia... Galvoju, gal kokia „stirna“ iš miško proskynos užklydo švaraus vandenėlio atsigerti.
Elena suprato: viskas, korta mušta. Ji piktai tėškė karbonadą į lėkštę ir klestelėjo priešais vyrą.
– Ko tyčiojiesi? Nesupranti, kad tavo moteris badauja dėl estetinio pasigėrėjimo, o jis čia sėdi kaip koks viduramžių feodalas ir kemša!
– Žmonele, – Leonas stumtelėjo link jos duonos riekę, apteptą storu sluoksniu sviesto, – tavo estetika man ir taip tinka. Bet jei dar penkias minutes būtum tą salotos lapą graužusi, tai tavo pilvo gurgimas ir kaimynus būt prižadinęs. Žmonės galvotų, kad pas mus griaunamos nešančiosios sienos.
Elena pažiūrėjo į duoną, tada į šaltibarščius, tada į savą, dešra kvepiantį Leoną.
– Na ir velniop tą madingą bikinį, – sumurmėjo ji griebdama šaukštą. – Nusipirksiu vientisą maudymosi kostiumėlį. Juodą. Juoda spalva lieknina, o gėlytės ant pilvo nukreipia dėmesį.
– Teisingai, – pritarė Leonas, atpjaudamas jai riebų, su horizontaliomis kartelėmis, griežinį lašinių. – O jei nenukreips, tai aš šalia atsistosiu. Šalia manęs tu visada atrodysi kaip coliukė, nes esi man pati skaniausia... tfu, gražiausia!
Taip „komanda“ pagaliau suvienijo jėgas. Virtuvėje stojo darni tyla, kurią pertraukė tik palaimingas čiulpsėjimas, čepsėjimas ir monotoniškas šaldytuvo burzgesys, šį kartą skambėjęs ne kaip gundymas, o kaip pritariamasis šeimyninės laimės himnas.

Po naktinių šaltibarščių paliaubų Elena suprato, kad karas su kilogramais yra pralaimėtas, bet mūšis dėl įvaizdžio dar tik prasideda. Šeštadienio rytą ji ištraukė Leoną iš lovos, tarsi, iš krūmų tankmėje pasislėpusį partizaną, ir abu patraukė į prekybos centrą.
– Leonai, man reikia tokio maudymosi kostiumėlio, kuris darytų stebuklus, – ryžtingai pareiškė ji, stumdama vyrą pro „Maudykis ir šypsokis“ parduotuvės duris. – Jis turi įtraukti tai, kas išsipūtę, pakelti tai, kas nusileidę, ir paslėpti tai, ko pasaulis dar nėra pasiruošęs pamatyti.
Leonas atsiduso ir atsirėmė į plastikinę palmę. Jis žinojo: ši kelionė bus ilgesnė už jo statybų projektą, o kantrybės reikės daugiau, nei klojant pamatus ant pelkės.

Pardavėja, mergina su tokiu liemeniu, kad Elena suabejojo, ar ji turi vidaus organus, pasiūlė „korekcinį modelį“. Elena užsidarė matavimosi kabinoje. Po penkių minučių iš už užuolaidos pasigirdo garsai, primenantys imtynes su pripučiama valtimi.
– Leonai, padėk! – pasigirdo duslus balsas. – Aš įstrigau! Jis per daug „korekcinis!“
Leonas atsargiai kyštelėjo galvą. Elena stovėjo raudona kaip virtas vėžys, pusiau įsispraudusi į juodą, gumą primenantį, audinį.
– Žmonele, tu čia kaip koks narų komandos kapitonas, – metė Leonas, bandydamas suimti audinio kraštą. – Jei dabar paleisiu, jis gi tave iššaus iš kabinos tiesiai į vaikų žaidimų aikštelę.
– Netrauk per stipriai!
Galiausiai, po bendrų pastangų ir vienos nutrūkusios petnešėlės, Elena išsilaisvino iš juodojo „riterio“ šarvo. Ji atsisėdo ant pufiko, sunkiai kvėpuodama, ir pažvelgė į veidrodį. Ten stovėjo ne pienės pūkas, o tikra, gyva ir sultinga moteris, kurios akyse vėl žibėjo alkis, šįkart ne dešrai, o paprastai ramybei.
– Leonai, – tarė ji, taisydamasi išsidraikiusius plaukus. – Velniop tas visas gėlytes ir velniop tą jų „korekciją“. Einam iš čia.
Iš parduotuvės jie išėjo nešini paprasčiausiu, ryškiai raudonu vientisu kostiumėliu, kuris nieko nepaslėpė, bet užtat leido laisvai kvėpuoti. Leonas, norėdamas užglaistyti tą matavimosi kabinos traumą, tvirtai apkabino žmoną per liemenį.
– Žinai, Elenute, – sumurmėjo jis, vesdamas ją link išėjimo, – tas raudonas kostiumėlis man primena pomidorų padažą ant kepsnio. O tu juk žinai, kaip aš jį mėgstu.
Elena skaniai nusijuokė, o jos pilvas pritariamai sugurgė.
– Užteks tų dramų. Einam namo, Leonai. Šaldytuve dar liko šaltibarščių, o gyvenimas yra per trumpas, kad jį leistume matuodamiesi gumas.
Taip Leonas ir jo žavioji „stirna“ grįžo į savo jaukią virtuvę, kurioje didžiausia nuodėmė buvo ne papildomi kilogrami, o tuščia lėkštė. Jie pagaliau suprato svarbiausią tiesą: meilė – ne bikinis, o gebėjimas kartu čepsėti naktinėje tyloje, žinant, kad rytoj jie glausis dviese ir gyventi vėl bus... skanu.

Tarp bulvių ir kablelių

    Zosė nebuvo baigusi jokių „fakultetų“, tačiau jos kūrybinė uoslė buvo aštresnė už medkirčio kirvį. Jos rankraštis, pavadintas „Meilės gniaužtai po obelimi“, buvo nusėtas riebalinėmis dėmėmis (nuo lašinių pjaustymo įkvėpimo metu) ir turėjo tiek klaidų, kad gramatikos mokytoja būtų gavusi insultą. Zosė rašė „širdis dušią draskę“ su „ę“ gale, nes jautė, kad tas nosinės kablys geriau užkabina skaitytojo emociją.
Daktaras Adomas, vietinis ambulatorijos vedėjas, į Zosę žiūrėjo kaip į biologinį eksponatą. Jis rašė romaną „Semiotiškai deterministinė būtis kaimo vietovėje“. sakiniai buvo ilgi kaip žarna, šalti kaip stetoskopas ir visiškai be kraujo.

Vieną vakarą Adomas pasikvietė Zosę „literatūrinei egzekucijai“.
– Žiūrėkite čia, mieloji, – bakstelėjo jis pirštu į jos sąsiuvinį. – Jūs rašote: „Jonas žiūrėjo į Onutę ir jo akys blizgėjo kaip rasa ant batvinių“. Tai vulgaru! Tai primityvu! Kur metafizika? Kur ontologinis nerimas?
Zosė pasitaisė skarą:
– O kaip reik rašyt, daktarėli? Kad žmogus suprastų, jog meilė atėjo, o ne vidurių užkietėjimas?
Adomas atsilošė ir iškilmingai perskaitė savo pastraipą:
– „Subjektas J. fiksavo vizualinį kontaktą su objektu O., kurio metu įvyko fotorecepcinė stimuliacija, sukėlusi neurotransmiterių antplūdį limbinei sistemai. Emocinis fonas priminė neorganinės kilmės kondensatą ant žemės ūkio kultūrų...“
Zosė kurį laiką tylėjo, tada pakrapštė ausį:
– Daktare, čia jūs apie meilę ar apie tai, kaip karvei sėklą įšvirkšt? Nes skaitant norisi ne verkt, o užmigti stovint. Jūsų žodžiai tokie teisingi, kad net koktu. Juose nėra nei kvapo, nei dūšios. Tik popierius ir dulkės.
Adomas pasipiktino:
– Tai mokslinis požiūris! Literatūra turi šviesti, o ne dvokti tvartu! Jūs net kablelio padėti nemokate!
– Gal ir nemoku, – atšovė Zosė susidėdama sąsiuvinį po pažastim. – Bet kai aš parašau „širdis plyšta“, kaimynės per vakarones apsiverkia. O kai jūs skaitot apie tuos „neuro-kažką“, tai net šunys kieme nustoja loję iš nuobodulio.

Po mėnesio rajoninis laikraštis paskelbė konkursą. Adomas pateikė penkiasdešimt puslapių kūrinį – analizės apie „kaimo būtį“. Zosė – trijų puslapių dramą apie kaimyną Petrą, kuris paliko pačią dėl jaunesnės, bet vėliau grįžo, nes ana nemokėjo virti skanių kopūstų.
Redakcijos atsakymas Adomui buvo trumpas: „Per daug intelektualu kvėpuoti“. O Zosės kūrinys laimėjo pirmą vietą. Komisija komentavo: „Nors autorė beraštė, bet kiekviena klaida čia kvepia tikru gyvenimu“.

Adomas dabar sėdi savo kabinete, raudonai taiso Zosės klaidų pilną laikraščio iškarpą ir geria validolį. O Zosė? Zosė nusipirko naują sąsiuvinį ir rašo tęsinį – šįkart apie daktarą, kuris taip stipriai norėjo būti protingas, kad pamiršo būti žmogumi.

Ginčas persikėlė į kaimo biblioteką, kurioje kvepėjo senais laikraščiais ir senovine klasika. Adomas ir Zosė stovėjo prie ponios Genutės stalo kaip du nusidėjėliai prie altoriaus.
– Ponia Genute, – tarė Adomas, taisydamasis akinius, – jūs, kaip humanitarė, turite nutraukti šią parodiją. Ši moteris žodį „ąžuolas“ rašo su „n“, o jos sakinių struktūra primena negrėbtą šieną. Tuo tarpu mano tekstas... paklausykite: „Vertikalus dendrologinis objektas manifestuoja savo egzistencinę tvermę prieš sezoninę entropiją“. Tai juk... tai poezija!
Genutė lėtai nusiėmė skaitymo akinius, pažiūrėjo į Adomą, tada į Zosę, kuri nervingai gniaužė savo sąsiuvinį, ant kurio viršelio žydėjo naujo apsakymo pavadinimas „Meilė ir bulviakasis“.
– Daktarėli, – giliai atsiduso bibliotekininkė. – Jūsų tekstas yra kaip distiliuotas vanduo. Švarus, skaidrus, bet negyvas, tad numalšinti troškulio juo neįmanoma. Jūs rašote apie ąžuolą taip, lyg norėtumėte jį supjaustyti malkoms ir suskaičiuoti rieves, bet pamirštate, kad po juo kas nors gali bučiuotis.
Tada ji atvertė Zosės sąsiuvinį. Pirmame puslapyje puikavosi sakinys: „Jonukas tėp stiprei suspaudė Onutės ranką, kad net krumplei pabalo kaip šviežei nuskusta bulvė“.
Adomas prunkštelėjo:
– „Tėp stiprei“? „Šviežei“? Tai juk nusikaltimas kalbai!
– Taip, daktare, klaidų čia daugiau nei piktžolių Zosės darže, – sutiko Genutė. – Bet žinote, kas keista? Kai aš skaitau Zosės baisiąją gramatiką, aš jaučiu tą bulvę. Aš girdžiu Onutės širdį. O kai skaitau jūsų „manifestacijas“, matau tik žodyną, kuris bando pasirodyti protingesnis už autorių.
Genutė ištraukė iš po stalo storą knygą.
– Žinot, kas čia? Čia jūsų abiejų rankraščiai, kuriuos davėte man paskaityti praeitą savaitę. Zosės sąsiuvinį vakar pasiskolino melžėja Staselė. Grąžino šiandien apsiverkusi, sakė: „Genut, čia gi apie mano jaunystę parašyta!“. O jūsų, daktare, traktatą daviau paskaityti mokyklos direktoriui. Jis užmigo skaitydamas trečią puslapį ir netyčia apliejo jį kava. Sakė, kad tai geriausia priemonė nuo nemigos, kokią tik yra bandęs.
Zosė pergalingai šyptelėjo ir šiek tiek pasišaipydama tarė:
– Matot, daktarėli, rašymas – tai ne dantis traukt. Čia reik, kad skaudėtų ne pacientui, o pačiam rašytojui.
Adomas stovėjo sustingęs. Jo „intelektualinė struktūra“ subyrėjo prieš paprastą melžėjos ašarą.
– Tai ką man daryti? – tyliai paklausė jis. – Aš juk mokiausi... aš juk žinau visus terminus...
Ponia Genutė maloniai nusišypsojo:
– Daktare, eikite į Zosės ūkį. Padėkite jai nukasti tas bulves, apie kurias ji taip baisiai rašo. Gal tada jūsų sakiniuose atsiras bent lašas prakaito, o ne tik sterilus spiritas. O Zosei... Zosei aš padovanosiu „Lietuvių kalbos žodyną“. Nes meilė meile, bet „ąžuolas“ su „n“ net ir mano dūšią drasko.
Zosė ir Adomas išėjo iš bibliotekos kartu. Adomas vis dar kažką burbėjo apie „semantiką“, o Zosė jau planavo naują skyrių apie tai, kaip daktaras mokėsi laikyti šakes.

Po metų kaimo bibliotekoje įvyko renginys, kurio niekas nesitikėjo, naujos knygos „Širdies aritmija bulvienojuose“ pristatymas. Ant viršelio puikavosi dvi pavardės: Zosė Pūkienė ir dr. Adomas Intelektualas.
Pristatymo metu Adomas sėdėjo šalia Zosės, šiek tiek mažiau pasipūtęs, o jo akiniai nebebuvo tokie stori. Jis slapta prisipažino, kad dabar, rašydamas receptus pacientams, kartais prirašo: „Gerti su šypsena, kol saulė nusileis už klojimo“.
O Zosė? Zosė išmoko rašyti „ąžuolas“ su „ž“, bet slapta vis tiek manė, kad su „n“ tas medis atrodė kažkaip... svajingiau.

Uodeguotas barometras

   Visą žiemą namuose glaudžiau iš gatvės parsineštą nukirstauodegį kailiniuotį – katiną Vaską. Na, darbavosi jis labai atsakingai: ėdė ir gėrė kiek širdis geidė, tyrinėjo krosnies plytų karštį. Šildė šonus taip uoliai, kad kartais man atrodydavo, jog tai ne gyvūnas, o kailinė kepurė, negrįžtamai prikepusi prie šilumos šaltinio.
Pastebėjau: jei jis susirango į kamuoliuką ir užsidengia nosį letena – lauk pūgos. Jei išsitiesia kaip „sardelka“ – bus atodrėkis. Taip ir supratau, kad pats tiksliausias barometrų barometras yra mūsų Vaska! Jokios paklaidos, jokių „galbūt“.
Bet prieš dvi paras tas mūsų barometras sugedo. Tiksliau, ne sugedo, o tiesiog žaibišku greičiu smuko per praviras duris į kiemą. Atminimui paliko kelis raino kailio kuokštus ir lengvą paniekos žvilgsnį: „Žinokitės patys su ta savo krosnimi. Išeinu pas mergas!“
Kas vakarą einu į lauką, šaukiu vardu, bet kaip nėra, taip nėra. O šiąnakt kaimelio ramybę sudrumstė baisūs garsai – rėkia, žalty, lyg skerdžiamas, nesumaišysi to riksmo su niekuo. Ne, tai ne paprastas miaukimas, o tikras operinis arijų ciklas: „Aš tavo katinas, o tu – mano katytė“. Ir tas arijas po rubuiliu mėnuliu atlieka ne vienas – dar keli „lovelasai“ pritaria.
Supratau: mano naminis barometras kelia tokias vestuves, kad net stogo šiferis dunda, o kaimynų šunys urzgia iš pavydo! Ir nors termometras už lango vis dar sustingęs ties nuobodžiu nuliu, man nebereikia jokių moksliškų prognozių ar sinoptikų išvedžiojimų. Jei jau Vaska iškeitė karališką pogulį prie krosnies į pažliugusį kiemą ir savanoriškas meilės kančias, vadinasi, šventa teisybė – pavasaris jau nebe už kalnų, o čia pat, gailiai kniaukia už kaimynų tvarto kampo.
Nusispjoviau: grįš tas balamūtas, niekur nedings! Išmylės visas kaimo kates ir parkiūtins. Žvelgs nusikaltusiomis akutėmis: „Duok ėsti“. O kai pamatysiu jį aplamdytą, apdraskytomis ausimis, bet su nugalėtojo įvaizdžiu – pagailėsiu. Suprasiu: netrukus ir pirmoji žibutė nedrąsiai iškiš galvelę.
Pareis, pareis... kur jis dings! Numetęs „meilužio“ kaukę, vėl virs kailine kepure, tik dabar šildysis ne prie krosnies, o terasoje prieš saulę, kurios ir aš jau pasiilgau.
Bet dabar... dabar jis dar rašo naują orų prognozę – saldžią meilės litaniją, po kurios kaime, tarsi pumpurai ant blindės šakelių, pabirs maži kačiukai.

Failai

Ne veltui baba, notrele kinkas krapydama, bambėjo: ot, velnio nešta ir pamesta man merga! Gadins gyvenimą ir sau, ir kitiems nervą kramtys! Matyt, vos užgimusiai, kraujas virė, lyg barščiai burbuliavo. O jau paaugus visai vietoje nustygti nėjo – pilna manęs buvo visur. Nepavydžiu senajai, sveikatos atėmiau su kaupu! „Atleisk tu man ten dangaus ropes ravėdama, juk ne iš blogos valios, maišytas kraujas ir bus maišytas. Sako, kad vos ne genijais tokie gimsta. Nors tiek galiu pasididžiuoti, bent tuo „genijumi“ – niekada nebūti. Bet ką gali žinoti – užversiu letenikes kada ir garbins: įspūdingo stoto buvo, o manieros kokios – nei pridėsi, nei pasiimsi! Visi norės prislinkti arčiau prie grabo, pažiūrėti, ar tikrai sustingusi? Na, bet kol gyva, auklėju save: neprasikišk, nelįsk į batvinius tų, kurie viršūnėlių gaili.

Tik vyksta su manimi kažin kokie nenumatyti vyksmai. Kad ir šiandien. Nagi sugalvojau keisti imidžą. „Būsiu romi lyg avelė, vaidinsiu tobulybių tobulybę. Jei jau „mėnulis yra tabletė“, tai ko man neparašyti ko nors panašaus. Pagraužiau plunksnos galiuką, švyst! Mintys tik pasiliejo lyg kaimyno sodželka iš krantų, tik išsiplėtė, siužetas yra! Rašau ir duonos neprašau. O rašau, kas tik ant seilės užplaukia. Atsiranda posmai iš panagių geldelių, pliumpteli kregždučių amfibrakiais, net taškosi. Groju, lyg Druskininkų fontanai. Kur buvus, kur nebuvus ir Magdalena aikštingoji klubų furnitūrą trina į mano šoną, smilium baksnoja: „Įterpk mane, vaizdelis bus lyg iš raudonųjų žibintų palocių.“ Terpiu, siuvu, duriu ir vėl brėžiu liniją.

Vienu žodžiu, rašau, kaip ledą kertu. Eketė gi bedugnė. Lyg skiaurė, pro kurią mintys liejasi optum toptum. Ir sukuriu tokią jausmingai – spalvingą paklodę, kurios nė pats Balzebubijus nesupras.

Paaiškinsiu, gerbiamasai skaitytojau, šiuo metu tokie kūriniai yra baisiai madingi. Kuo durniau prirašai, kuo labiau protingi jų nesupranta, tuo tu esi didesnis rašytojas. O jau aš tokių „kūrinių“, nors vežimu vežk, galiu supastriguoti vos ne kas minutę, „katiliukas“ juk verda, net „dangtis“ šokinėja. Rimuotos eilės – nemadingos, vargšes muša, pasimynę koja drapakuoja.

Nesakysiu, kad klasika man nepatinka, slapčia juk ir aš ją vystau į lino palutes, supu. Dar ir pasisnarglėdama, jausmas juk gyvas tada būna manyje, išgyvenimai spalvomis mainosi, pašniukščiodama ulbaunu, pimpaunu. Nostalgija praeičiai kiba? Atleisk man, mylimas skaitytojau, nukrypau, nuvažiavau su burokais į malūną, juk lauki intrigos intrigėlės, ane?

Sukurpiau, net visus penkis sukurpiau aš juos. Racija dvelkė, gracijos irgi įpyniau su kaupu. Tikri „šedevrai“, na ne kitaip! Taip ir pasijaučiau lyg pasaulio bamba. Tik sviestą lydyk –­ laimės karštis muša: „Užlaikyti jų stalčiuje niekaip negaliu. Reikia žmogui rodyti. Taip ir ne kitaip!“ – dėjau sausu kumšteliu į stalą. Neaiškinsiu gi, kad pataikiau į lėkštę ir ji dužo į penkias dalis. „Eureka! – spyrė mintis tiesiai į momenį. – Ženklas iš aukščiau. Siųsk!“ –­ taip cyptelėjau iš laimės, kad net katė, manieringai švystelėjusi uodega, nukiceno į kitą kambarį. Šiaip tai sėdi ant stalo ir trukdo būsimam Lietuvos „šviesuliui“ vienu pirštu baksnoti klaviatūrą. Taškas! Ne musės, nuosavo ego buvo padėtas. Lūpą sukandusi šiaip ne taip sukurpiau aš tuos penkis failus. Išsiuntusi dar ilgai savimi gėrėjausi: „Nagi tu tarsi pati Marytė Melninkų, ne kitaip. Tiek drąsos lįsti į „elito grietienę“.“ Nedurna, savo vardu nepasirašiau, susikūriau, irgi dabar madinga, pseudonimą, tapau Gaudencija Pistolė. Griausmingai ir kartu didingai skamba, ar ne?

Ilgai laukti neteko. Plykst! – atsakymas po nosimi. „Kūriniai – tinkami. Bet, gal jūs tyčiojatės, kodėl – atskiri failai. Na, ne vienoj lentoj, – suprask, piktas pasitaikė kažkoks. „Rūpuncel su visais rupūnciukais, – apsidžiaugiau taip, kad išsižiojau ir nein susičiaupt. –­ „Sulaukus septyniasdešimt septynerių išgarsėsiu!“ Puoliau kloti aš į tą vieną lentą savo genialias vertybes. Rankos tik dreba lyg košaliena, širdis duodasi varle užantyje.

Nežinau, kiek ten to laiko putojau lyg pavasarinis kanalas, bet viską sudėjau čiki briki. Laureatas dar taip nesuklotų. Fit! – ir vėl paleidau anam gromatėlę.

Laukiu. Laukimas ilgas kaip žiemos naktis, kai dieną išsimiegi. Sulaukiau.

„Durne, baik juokus. Galvoji, nežinau, kad tu – Pemperdos Kazė? Eik kiaulių liuobti, o ne traidaliok čia su visokiais „čmoki, čmoki“ senatvėje.“

Toliau nebeskaičiau, nuo ašarų aptemo ir taip jau apžilpusios akys.

Dabar bijau ir į gatvę išeiti, o jei prisireikia, einu vos ne nosimi žemę fiksuodama, nes kaimynas Grickus, paršas neraliuotas, jau visam kaimui išskalambijo. „Redaktoriau“, – kreipiasi į jį latras laškamonikas, kai kaulija centų „Bokšto“ litrui.

Šlept, šlept... į Paryžių!

Turguje Tamošius jautėsi kaip tikras mados karalius. Jo paties rankomis siūti batai blizgėjo saulėje, o pirkėjai ne tik gyrė kokybę, bet ir negailėjo pinigų. Piniginė pūtėsi, o meistro krūtinė kilnojosi iš pasididžiavimo – juk ne kiekvienas sugeba taip tvirtai padą prie viršaus priderinti! Net „Verslo žinios“ būtų pavydėjusios tokios pelno.
Kaip tyčia, ties turgaus vartais jis sutiko seną bičiulį Juozą.
– Tamošiau, tavo batai šiandien ėjo kaip iš pypkės! Reikia aplaistyti, kad oda netrūktų! – sušuko šis. – Sėskis, ko stovi kaip įbestas! Matau iš veido – piniginė šiandien sunkesnė už kalvio priekalą.
Batsiuvys išdidžiai barkštelėjo monetomis į stalą:
– Pasisekimas, Juozai! Visiems reikia tvirtų batų. Sakau tau, mano siūlė – amžina. Greičiau upė atgal tekės, nei mano padas atsiklijuos!
Aplaistė jie rimtai. Iš pradžių už sėkmę, tada už „tvirtą dygsnį“, o galiausiai – tiesiog už tai, kad gyvenimas gražus. Po trečio stiklelio Tamošius pasidarė itin jautrus menui:
– Žinai, Juozai, aš į kiekvieną batą įdedu dalelę savo sielos...
– Žiūrėk, kad tos sielos turguje neišparduotum, – prunkštelėjo draugas. – O jei rimtai, ar nebijai naktį pro tą senąjį tiltą eiti? Sako, ten dabar ne nuskendusios mergos siela, o baisūs dalykai dedasi.
Tamošius tik numojo ranka:
– Mane saugo mano paties batai! Jie tokie greiti, kad jokia paskenduolė nepavytų.

Kai Tamošius pagaliau išsiruošė namo, saulė jau seniai buvo užleidusi vietą tamsai. Kelias vedė per upę, pro tą nelemtą tiltą, kur, pasak senų žmonių, vaidenosi nelaiminga, berno apgauta, pana. Pajutęs rėpliojantį per nugarą šaltuką, vyras paspartino žingsnį. Tik staiga – šlept, šlept, šlept. Už nugaros kažkas, tarytum šlapiais padais, seka jam įkandin. Tamošius pasileido bėgti. Batų kulnai kaukšėjo į tiltą, o tas nelemtas garsas aidėjo visai čia pat, tarytum šmėkla bandytų griebti už skverno! Lauždamas tvoras ir murmėdamas visas, kurias tik atsiminė, bažnytines maldas, skuto priekin, kiek tik pajėgė, kol įsirito į savo kiemą. Užtrenkęs duris ir drebančiomis rankomis nuspaudęs elektros mygtuką, jis pažvelgė į savo kojas. Visas siaubas akimirksniu virto didžiule gėda. Jo paties siūto bato padas, neatlaikęs „aplaistymo“ ir greito tempo, buvo atsiklijavęs ir kybojo tik, kaip žmonės sako, ant vieno siūlo. Kiekvieną kartą Tamošiui pakėlus koją, tas odinis liežuvis išduodavo garsą: šlept!

Kitą rytą Tamošių prikėlė ne gaidžiai, o žmona Agota, mosuodama jam panosėje tuo pačiu batu.
– Na, meistreli, pasakok, kokios čia dvasios tavo „amžiną siūlę“ sugraužė? Visas kaimas girdėjo, kaip tu per tiltą „šlepsėjai“. Juozas jau ryte prie šulinio visiems išpasakojo, kaip jūs padus laistėte.
Vyras, raudonuodamas iš gėdos, visą dieną dygsniavo batus, o galvoje virė keršto planas. Negalėjo atleisti Juozui už tas pašaipas.

Šeštadienį, po turgaus, Tamošius užsuko pas savo plepį Juozą su dovanėle – naujais ilgaauliais.
– Atleisk, – buvo išdėjęs jį į šuns dienas, – Juozeli, pasikarščiavau. Štai, imk geriausius mano rankų darbo batus. Padas yra toks tylus, kad net savo minčių netrukdysi.

Juozas, batsiuviui išėjus, jautėsi pamalonintas tokio dosnumo, tad tuoj pat įsispyrė į batus ir išėjo pasivaikščioti. Tiktai jis nežinojo, kad Tamošius į batų vidų buvo meistriškai įsiuvęs po gabalėlį sausos kiaulės odos ir įbėręs dervos miltelių. Tad, vos jo kojos sušilo, batai ėmė „dainuoti“. Kiekvienas žingsnis kėlė tokį garsą, tarsi šimtą metų neteptos durys girgždėtų: I-y-y-yk... A-a-a-ak... I-y-y-yk... A-a-a-ak...

Žmonės vėrė langines, šunys staugė, o vaikai bėgo iš paskos šaukdami:
– Žiūrėkit, Juozo batai verkia!

Vakare, kai Tamošius ramiai gurkšnojo ir šaipėsi, gyveno netoliese, iš bičiulio batų girgždesio, Agota, turėjo verslininkės uoslę, suprato: tai, kas vienam yra gėda, kitam – grynas pelnas.
– Tamošiau, mesk siūti tuos savo „tylius“ batus! – pareiškė ji. – Nuo šiandien gamik „Muzikinius“.
Ir tuojau sugalvojo šeimos reklaminei kampanijai užrašą, kurį pakabino ant kluono durų: „Vagims – ne, ramybei – taip! Su Tamošiaus batais neišeisi nepastebėtas! Jei tave vysis nelabieji, iš koto virs kvatodami, o kaimynai girdės tave pareinantį už kilometro. Geriausia apsauga nuo naktinių kelionių – Tamošiaus batai, kurie rėkia garsiau už tavo sąžinę!“
Sako, nuo to laiko Tamošius klijų nebegailėjo, o Juozas per tiltą eidavo tik basas – dėl šventos ramybės.

* * *

Gandas apie „dainuojančius“ batus pasiekė sostinę – Vilnių. Vieną gražią rudens popietę prie Tamošiaus trobos sustojo prabangus, dulkėtas „džipas“, iš kurio išlipo akiniuotas ponas ir tokiomis siauromis kelnėmis, kad Agota iškart suprato – čia bus „aukštosios elito mados ryklys“.
Ji neapsiriko, tai tikrai buvo pats žymiausias avalynės rūpintojėlis – Teodoras Machnickis, kurs valdė „Mados skersapūtis“ monopolį. Jis apžiūrėjo Tamošiaus gaminamus batus, pauostė klijus, net per padidinamąjį stiklą ištyrė „verkiančių“ batų formas, ištarė:
– Tai... genialu. Tai neįtikėtina! Niekur nematyta garsinė avalynė, kuri simbolizuoja žmogaus sielos dejonę šiame materialiame pasaulyje. Meistre, aš noriu šitų batų savo rudens kolekcijai Paryžiuje!
Tamošius apstulbo ir jau žiojosi sakyti, kad ten tiesiog kiaulės oda girgžda, bet Agota skubiai užmynė jam ant kojos ir žengė į priekį:
– Žinoma, pone Teodorai. Tai mūsų limituota serija „Kaimo melancholija“. Kiekviena pora derinama individualiai: tenorai, baritonai, o jei pageidaujate – galime sukurti ir klykiantį sopraną. Bet kaina bus... europietiška.

Po mėnesio kaimas nebeatpažino Tamošiaus. Jis nebevaikščiojo į turgų, tiesiai iš jo namų kurjeriai gabeno dėžes su užrašais „Trapus krovinys“ tiesiai į didmiestį. Batsiuvys tapo tokiu svarbiu, kad net pats Juozas ateidavo pas jį pasikonsultuoti, kokį „akordą“ pasirinkti sekmadienio mišioms.
Tačiau didžiausia šlovė aplankė tada, kai Paryžiaus podiumu pražygiavo manekenės, avinčios jo kūrinius. Visi, kas dalyvavo pristatyme, o turčių juk buvo prigužėję iš visų pasaulio kampų, kaip išsižiojo, taip ir nesusičiaupė, kada salė užsipildė ne muzika, o ritmingu: I-y-y-yk... A-a-a-ak... I-y-y-yk... A-a-a-ak.. Kritikai rašė, kad tai „revoliucinis garsinis dizainas“.

* * *

Tamošius sėdėjo savo dirbtuvėje, dabar jis dėvėjo šilkinę prijuostę, ir taisė paskutinę porą.
– Žinai, Agota, – tarė jis, tepdamas klijus, – dabar suprantu. Svarbiausia gyvenime ne tai, ar tavo padas atsiklijuoja, o tai, kaip garsiai tu apie tai sugebi paskelbti pasauliui.
Agota, skaičiuodama auksines monetas, tik nusišypsojo:
– Svarbiausia, Tamošiau, kad tavo „šlepsėjimas“ dabar vadinamas menu, o ne broku. Tik va, viena bėda – Juozas vėl kviečia prie tilto „aplaistyti“ sėkmės. Eisi?
Tamošius pažiūrėjo į savo naujus, tyliai blizgančius batus, tada į senąjį tiltą pro langą ir tvirtai atsakė:
– Eisiu. Bet šį kartą aš ne bėgsiu nuo šmėklos. Šį kartą aš jai padovanosiu porą „sopranų“, kad visas upės vėles iš koto išverstų!
Nuo tos dienos, prie tilto daugiau niekada nesivaidena. Matyt, net ir toji, berno apgauta ir nėščia palikta likimo valiai paskenduolė, neištvėrė tokios aukštosios mados konkurencijos.

Operacija „Raukas“

Panika prasidėjo nuo to, kai grupė garsių britų mokslininkų, po ilgų stebėjimų pro žiūronus ir uostymo per specialius filtrus, paskelbė labai negailestingą verdiktą: Žemę pražudys ne anglys, ne nafta ir net ne plastikiniai šiaudeliai. Ją pražudys tos, kurios mums teikia piną. Vienu žodžiu žalosios, margosios ir kitos raguotosios metano generatorės. Pasirodo, kad kiekvienas karvės pirstelėjimas – mini atominis grybas mūsų gaiviaeme ozono sluoksnyje.
Žinia apie artėjantį „karvių genocidą“ ir mėsainių eros pabaigą pasiekė tvartus greičiau nei veterinaras su savo skiepais. Karvės, būdamos ne tik jautrios, bet pasirodo, kad jos yra ir puikios strategės, suprato, nori išlikti, privalai užsičiaupti.
Visame pasaulyje stojo slogi tyla. Maitintojėlės masiškai užspaudė raukus. Ganyklose nebesigirdėjo jokių pašalinių garsų, vien tik žolės rupšnojimas ir kanopų kaukšėjimas. Tad efektas buvo tiesiog žaibiškas, metano išmetimas į atmosferą nutrūko, tik atsirado kita bėda, klimatas sutriko.
Britų mokslininkai, dar nespėję pasidžiaugti Nobelio premija, skubiai traukė iš spintų vilnones kojines, gi termometro stulpelis akimirksniu smigo žemyn. Ežerai, upės, net ir jūros užšalo, palmės apsitraukė šerkšnu, o pingvinai pradėjo migruoti link pusiaujo, ieškoo šilumos.
Tiktai fizika yra baisiai negailestinga, o jau biologija, tai dar negailestingesnė. Kiekviena kaimo melžėja žino, kad užspaustas raukas nėra amžinasis variklis. Tad, kai karvių pilvai išsipūtė tiek, kad raguotosios tapo panašios į milžiniškus helio balionus, kai kurios ganyklose jau vos lietė žemę, o juodmargis jautis vardu – Budulajus, gerai, kad dar nebuvo smarkaus vėjo, pakilo net virš tvarto stogo, bet jį, užsikoręs ant pačio kraigo, spėjo už uodegos sugriebti piemuo – Mikyta ir pririšti (ne už to, ką jūs dabar, „griešni“ žmoneliai, pagalvojote, ragus tvirta virve apsuko, prie elektros stulpo.
Operacijos „Raukas“ įtampa pasiekė kulminaciją. Mokslininkai gi apskaičiavo, kad kritinis slėgis jau pasiektas. Pasaulio lyderiai susirinko į skubų posėdį: „Ar mes pasiruošę Didžiajam Atpalaidavimui?“ – varstė vienas kitą opiu klausimu.
Ir tada tai nutiko. Pirmoji neatlaikė senolė karvė Milka, kuri ganėsi Alpių papėdėje. Nuo jos „pyrst“ ir prasidėjo toji baisi grandininė reakcija, kuri lyg griausmingas uraganas „Marozas“, nusirito per visą Europą, Aziją ir net pačią, visų šalių tvarkos įvedinėtoją, griausmingąją Ameriką. Bet tai nebuvo tiesiog perdimas, tai buvo griausmingai didinga simfonija. Atmosferą perskrodė toks gausus dujų kiekis, kad palydovai užfiksavo didelį rudą debesį, tris kartus didesnį net už Australiją. Taigi, ledynai, net nespėję pasidžiaugti šalčiu, ėmė ir ištirpo per penkiolika minučių. Net Lietuvos žvejai, kurie tabūnu buvo aptūpę užšalusias Marias, buvo tiesiog pakraupę, mat, jie, ką tik kirtę eketes, pajuto, jog virto į plūdurus.
Pliusinė temperatūra taip staigiai pašoko į viršų, kad britų mokslinčiams nuo galvų nuspyrė perukus. Tatai išėjo į naudą, atvėsino smegenis. Tr taip jie pagaliau suprato, kad gamtos dėsnio neperspjausi, ji konstatuoja: „Kas įeina pro burną, tas, ypač jei ilgiau užlaikai, su trenksmu turi išeiti pro rauką.

Palaidabobė

Morta stovėjo prie Dangaus vartų, kurie švietė taip steriliai, jog jai net akis ėmė mausti. Ji jautėsi kaip išranki klientė prabangioje kavinėje, kuriai padavėjas ką tik su ledo šaltumo mandagumu rėžė: „Apgailestaujame, ponia, bet cepelinų šiandien nebus. Liko tik dvasinis penas“.
Ji atsiduso ir darsyk pasitaisė savo garsųjį klostuotą sijoną. Tai nebuvo šiaip sau drabužis – tai buvo jos gyvenimo metraštis. Klostėse, paslėptos nuo svetimų akių, smulkiomis raidėmis buvo išrašyti eilėmis jos meilės prisipažinimai ir liūdesio akimirkos, kurios niekada nepasiekė svetimų adresatų. Morta atvyko čia tikėdamasi, kad bent jau po mirties gaus tai, ko nusipelnė – dubenį grynų, riebių, garuojančių linksmybių tiesiai iš Dievuliuko rankų.

Tačiau Aukščiausiasis tądien, regis, buvo ne nuotaikoje. Matyt, jis buvo tapęs griežtu dvasinių dietų ir pasninko šalininku.

– Būk, Tamsta, malonus, – sušnibždėjo Morta, glostydama sijono klostes. – Sukalkuliuok man laiką su visais „prieskoniniais pribambasais“. Kad būtų ir kvatojimo iki ašarų, ir tų, kaip ten juos... fejerverkų mano „griešnai dūšelei“. Juk ne veltui tiek metų tą sijoną dulkėtais vieškeliais vilkau.

Bet Dievas, matyt, žaltys, buvo ką tik baigęs sunkią naktinę pamainą. O pamainos jo ne bet kokios, kol visi miega, tenka lipdyti naujas galaktikas, įpūsti gyvybę žvaigždėms ir prižiūrėti, kad kosmosas neišsivaikščiotų. Jis tik dėbtelėjo į Mortą paraudusiomis akimis ir, nieko nesakęs, įbruko jai į rankas kažkieno gerokai nudėvėtą beisbolo lazdą.
Tai buvo keistas „žaisliukas“ – aptrintas, lipnus, tinkamas tiek žaidimams, tiek, reikalui esant, šonų apvanojimui. Kaktą suraukęs, Dievas apsisuko ant kulno ir užsidarė savo erdviame, ąžuolinėmis durimis kaustytame kabinete. Sutrukdė, mat, bobulė dievišką jo ramybę su savo kvailais pageidavimais.
Morta taip ir liko stovėti kaip musę kandusi, vartydama rankoje sunkų medgalį.

– Beisbolo lazda? Čia jis rimtai?! – garsiai piktinosi ji, spirdama į purų dangišką debesį. – Negi aš jam panaši į pensininkę iš Floridos, kuri po parkus vaikšto?!
Tą pačią akimirką ji pajuto skaudų, bet kažkodėl ne visai nemalonų gnybtelėjimą į kulšį.

– Ei! – krūptelėjo Morta ir staigiai atsisuko.

Priešais ją stovėjo kipšas. Jis buvo šeriuotas, ruplėtu snukiu, o jo uodega vikriai maskatavo į šonus. Tačiau jo akys nebuvo piktos. Jos žiūrėjo į Mortą taip, tarsi ji būtų ne nuodėminga siela, o pati gardžiausia porcija karšto šokolado, gausiai pagardinta aštriaisiais pipirais. Kipšas tiesiog rijo jos figūrą akimis.
– Klausyk, moteriške, – sušnypštė jis, o jo balsas priminė sausų rudens lapų šlamėjimą. – Pas mus meniu visai kitas. Mes čia beisbolo lazdų nedaliname. Pas mus – UAB „Palaida bala“. Smala verda, aistros kunkuliuoja, o linksmybių kišenės tokios plačios, kad net tavo sijono klostės imtų pavydėti iš gėdos.
Morta žvilgterėjo į savo senąjį sijoną. Ten, tarp eilučių apie seną meilę ir gėlą, staiga išryškėjo nauja, dar šlapia eilutė, lyg kas būtų ką tik ją užrašęs nematoma plunksna: „Pragare vis vien linksmiau“.

– Na, – tarė Morta, su malonumu sviesdama beisbolo lazdą į artimiausią purų debesį, – jei jau pats Dievulis paskyrė man tokią vietą, tai dar nereiškia, kad aš negaliu jos praleisti ten, kur žmonės bent jau žino, ką reiškia gera kava su brendžiuku. Ir kur nekliūna visokios „teisingos“ mintys.

Ji pasisuko ir tvirtu žingsniu nužingsniavo paskui kipšą ten, kur dūmai kvepėjo ne smilkalais, o tikrais nuotykiais. Jos žingsniai aidėjo kaip skilinėjantis pavasario ledas, bet akyse jau žibėjo tas pats „palaidos balos“ atspindys. Morta žinojo didžiausią paslaptį: net jei tavo gyvenimo sijonas išteptas atsiminimų ašaromis, jis dar puikiai tinka sušokti pašėlusį gyvatarą ant ugnies. Arba, blogiausiu atveju, ant karštų žarijų.

O Dievas per savo kabineto langą tik palinksėjo galva. Jis nebuvo piktas. Jis žinojo: Morta sugrįš. Sugrįš su nauju, dar geresniu eilėraščiu kitoje sijono pusėje, apsvilusiais kraštais ir ta pačia liepsnojančia aistra širdyje. Tokia aistra, kurią numalšinti gali tik kitas, dar beprotiškesnis jos bičiulio Prano užmanymas.
Tad nėra ko liūdėti. Visi mes anksčiau ar vėliau susitiksime toje dangiškoje kavinėje, tik Morta ten jau turės geriausią staliuką.

Kai Morta pagaliau įžengė pro pragaro vartus, ji tikėjosi rasti bent jau padorią kavinę, tačiau vaizdas ją privertė stabtelėti. Nebuvo čia jokių katilų su verdančia derva, apie kuriuos žemėje tauškė kunigai. Vietoj jų stovėjo begalinės eilės blizgančių, ergonomiškų stalų, prie kurių sėdėjo tūkstančiai vėlių.

– Štai tavo darbo vieta, Morta, – plačiai išsišiepė kipšas, įbrukdamas jai į rankas planšetę.
Morta apsidairė. Aplinkui tvyrojo ne sieros kvapas, o pigios biuro kavos aromatas. Ant sienos kabėjo didžiulis švieslentės užrašas: „Klientų aptarnavimo skyrius: Skundai dėl praleistų galimybių“.
– Kas čia per „palaida bala“? – sutriko ji. – Kur smala? Kur aistros? Kur brendžiukas?!

– O, Mortut, čia ir yra didžiausia kančia, – sušnypštė kipšas, dėdamas jai ausines ant galvos. – Visą amžinybę tu čia turėsi atsakinėti į skambučius tų, kurie žemėje bijojo gyventi. Tavo darbas – išklausyti jų aimanas: „o jeigu aš būčiau jį pabučiavusi“, „o jeigu būčiau nusipirkęs tą motociklą“. Ir kaskart, kai jie pradės verkti, tu privalėsi jiems pacituoti vieną iš tų savo liūdnų eilių nuo sijono klosčių.
Morta pažvelgė į savo sijoną, tada į ilgą vėlių eilę ir galiausiai į beisbolo lazdą, kurią kažkokiu tai būdu vėl gniaužė rankoje (matyt, nukrito kartu su ja iš dangaus).

– Klausyk, raguotas, – lėtai pakilo nuo patogios kėdės, o jos akyse pasirodė tas pats žibėjimas, kurio bijojo net Dievulis. – Aš visą gyvenimą rašiau eiles apie liūdesį, ilgesį, bet tai nereiškia, kad aš jas noriu čia panaudoti. Jei čia nėra brendžio, vadinasi, aš pati esu tas „aštrusis pipiras“.
Ji užsimojo beisbolo lazda ir vienu smūgiu suskaldė „Skundų skyriaus“ švieslentę.
– Dūšelės, darom pertrauką! – sušuko ji apstulbusioms vėlėms. – Klostuotą sijoną turiu, lazdą rankose – taip pat. Kas nori pamatyti, kaip šokamas „gyvataras“ ant biuro stalų?

Kipšas tik susigūžė kampe. Jis suprato vieną dalyką: Dievas jam tą moteriškę įgrūdo ne bausmei, o tam, kad pragare pagaliau baigtųsi tvarka. Morta juk visada sau sakė: jei gyvenimas, nors ir po mirties, tau neteikia linksmybių – susigalvok jas pati. Ji nerūgo vietoje, jei jau gyvenimas jai pagailėjo ramybės, tai pomirtiniss turėjo pasisaugoti jos temperamento. 

 Pragaro „Klientų aptarnavimo skyriuje“ prasidėjo tai, ko net pats Liuciferis, nei jo aukščiausioji vadovybė nebuvo numatę savo verslo planuose.

Pirmiausia Morta pertvarkė kavos aparatą. Pasinaudojusi beisbolo lazda kaip svertu ir šiek tiek moteriško burtų meno (kurį slapčia išmoko dar būdama gyva, virdama uogienes), ji privertė aparatą vietoj drungno virinto vandens pilstyti tirštą, deginančią kavą su tokiu brendžio kiekiu, nuo kurio vėlių akys pradėjo žėrėti ryškiau už pragaro liepsnas.

– Klausykit, jūs, permatomos nelaimėlės! – užlipo ji ant aukščiausio stalo, jos klostuotas sijonas plačiai išsiskleidė lyg kovinė vėliava. – Gana dejuoti dėl to, ko nepadarėte! Nuo šiandien mes rašysime naujas eiles. Ne apie tai, kaip buvo liūdna, o apie tai, kaip bus karšta!
Kipšas, tas pats ruplėtu snukiu, bandė įsiterpti, bet Morta tik mostelėjo lazda jam panosėje:
– O tu, uodeguotas, kaip kulka skrendi pas vyriausiąjį ir praneši, kad UAB „Palaida bala“ oficialiai ir su trenksmu atidaryta. Ir tegu velnių taryba nepamiršta įtraukti į metinį planą gausesnes lėšas dėl šios įstaigos. Vėlavimo – nepakęsime!

Netrukus pragaro biure prasidėjo tikra bakchanalija. Vėlės, užuot skundusis praleistais bučiniais, pradėjo bučiuotis čia pat, laukdamos eilėje. Liūdnos eilės nuo Mortos sijono, perskaitytos garsiai su nauju „brendžiuko“ įkvėpimu, virto revoliuciniais šūkiais. Netrukus iš visų katilų ėmė kilti ne dūmai, o džiaugsmo dainos, kurios per ventiliacijos šachtas pasiekė patį Dangų.

Dievas, sėdėdamas savo kabinete ir bandydamas ramiai suvirškinti dvasinį peną, krūptelėjo išgirdęs triukšmą. Jis praskleidė debesis ir pamatė vaizdą, nuo kurio jam net naktinė pamaina pasirodė kaip poilsis sanatorijoje. Morta, užsimetusi kipšo uodegą ant peties lyg šaliką, mokė velnius šokti „gyvatarą“, o aplink juos liepsnojo ne kančia, o tikras, nesuvaldomas gyvenimo džiaugsmas.

– Pranai, – sušnibždėjo Dievas į ragelį, skambindamas tam pačiam Mortos bičiuliui, kuris jau seniai gurkšnojo nektarą aukščiausioje terasoje. – Tavo draugė ką tik privatizavo pragarą. Arba tu ją pasiimi čia „perauklėjimui“, arba aš pats einu ten šokti, nes čia pas mus per daug tylu.

Pranas tik nusijuokė, glostydamas ūsą:
– Sakiau aš tau, Aukščiausiasis, neduok tu jai lazdos. Ji su ja ir Dangų gali perstumti į kitą galaktiką, jei tik užsimanys.

Morta tuo tarpu ant paskutinės, dar laisvos sijono klostės, anglimi rėžė naują eilutę: „Net ir smaloje galima plaukti peteliške, jei tik žinai, kuria kryptimi pučia nuotykių vėjas“.
Pragaras daugiau niekada nebuvo toks pat, nes Morta pagaliau gavo dovaną – kupiną dubenį linksmybių. Kas, kad jį teko išsikovoti pačiai.

Diskvalifikacija

Lina gurkštelėjo atšalusios „latios“ ir pastūmė link manęs lankstinuką. „Mūzų šauksmas“ – skelbė riebios, pretenzingos raidės.
– Tu privalai, – tarė ji, žvelgdama man tiesiai į akis. – Tavo tekstai turi tą keistą prieskonį, kurio dabar visi ieško.
Būtent ji, amžinai skubanti ir tikinti manimi labiau nei aš pati, pastūmėjo mane šiam žingsniui. Lina nežinojo, kad mano kompiuteryje kelerius metus dulkėjo šimtai nebaigtų pastraipų – literatūrinių skeletų, kuriems niekaip neįpūčiau gyvybės.

Tą vakarą namuose tvyrojo spengianti tyla. Atsisėdau prie stalo, pasidėjau seną parkerį ir ilgai kramčiau plunksnos galiuką. Baltas popierius gąsdino savo švara, kol staiga galvoje pasigirdo pirmasis sakinys. Nuo tos akimirkos mintys liejosi lyg pralaužta užtvanka. Atrodė, kad kažkas kitas vedžioja mano ranką, o aš tik stebiu procesą iš šalies.

Sukūriau pasaulį, kurio ašimi tapo Elzė – mergaitė, aplinkinių vadinama kvailute. Ji tikėjo, kad Debesų ganytojai renka pamestus raktus, todėl visą dieną vaikščiodavo užvertusi galvą į dangų. Elzės balsas mano galvoje skambėjo skaidriai: „Žmonės sako, kad aš kvaila, nes visada žiūriu ten, kur nieko nėra – į viršų. Jie moko: „Elze, žiūrėk po kojomis, suskalsi nosį į tikrovę“. O aš tik šypsausi. Jie juk nežino, kad dangus yra didžiulė skalbykla, kurioje angelai plauna mūsų neištartus žodžius. Vakar mačiau, kaip virš bažnyčios bokšto pakibo pūkuotas debesis. Tai buvo mano močiutės atsidūsėjimas, paleistas prieš dešimt metų – vis dar toks pat baltas ir minkštas. Argi ne keista: žmonės renka monetas, kurios tamsėja kišenėse, bet nerenka saulės spindulių, kurie nieko nekainuoja? Mano batai purvini, nes nežinau, kur baigiasi bala, o kur prasideda atspindys. Bet tame purve aš matau žvaigždes net vidurdienį.“

Apimta azarto, pasidaviau impulsui. Išsiunčiau „Elzę“ savo vardu, o kitą – tamsų, niūrų apsakymą apie laikrodininką, skaičiuojantį svetimą laiką – pasirašiau prosenelės mergautine pavarde. Tai nebuvo noras sukčiauti. Tai buvo eksperimentas. Norėjau sužinoti, kas aš esu iš tikrųjų ir kurį mano prigimties pusę pripažins pasaulis.

Po šešių savaičių sulaukiau skambučio. Komisija įvertino abu tekstus. Per iškilmingą laureatų paskelbimą ore tvyrojo sensacija: redaktoriai nusprendė, kad abu kūriniai tokie stiprūs, jog abu privalo atsidurti knygoje.
Tačiau saldus triumfo skonis burnoje staiga virto pelenais. Vos man užlipus ant scenos, už nugaros pasigirdo šnabždesiai. Literatūros kritikų ir kolegų veiduose atvirai degė nepasitikėjimas, peraugantis į pavydą.
– Kaip tai įmanoma? – piktinosi viena žinoma autorė. – Stilius identiškas. Tai pigi apgaulė!
Kitą rytą verdiktas komisijos kabinete buvo trumpas ir šaltas: diskvalifikacija. Taisyklės draudė tam pačiam asmeniui teikti darbus skirtingais vardais. Iš manęs atėmė premiją, išbraukė pavardę iš būsimų leidimų, o buvę gerbėjai nužvelgė mane kaip nusikaltėlę.
Išėjau į gatvę spaudžiant lengvam šaltukui. Keista, bet nejaučiau jokio kartėlio. Prisiminiau Elzės žodžius: „Svarbu ne tai, kas tave mato, o tai, ką tu matai“. Ši nesėkmė tapo didžiausia dovana. Supratau, kad mano tekstai yra gyvi – jei žmonės dėl jų ginčijasi, pavydi ir analizuoja, vadinasi, aš juos palikčiau iki sielos gelmių. Pataisiau šaliką ir žengiau per senamiesčio grindinį. Einu švilpiniuodama, o kišenėje jau gniaužiu naują plunksną.
Rytoj Elzė turės seserį. O pasaulis – dar vieną istoriją, kurios jis negalės nutildyti.

Meilė, mėšlas ir rudi batai

Vieną aksominį gegužės rytą, kai sodas skendėjo baltoje obelų sniego jūroje, o oras tvenkėsi nuo saldaus alyvų aromato, grambuolys Grulys išlindo į dienos šviesą. Saulės spinduliai žaidė ant jo šarvų, tad jis, norėdamas atrodyti kaip tikras dendis, pasipuošė savo prašmatniausiu rudu švarku ir iki veidrodinio spindesio nušveitė rudus batus. Jo širdyje nubudo pavasaris – atėjo metas piršlyboms.

Grulio akį patraukė efemeriška plaštakėlė, kuri tarsi gyva gėlė sklendė virš rasotų neužmirštuolių. Norėdamas ją pakerėti, Grulys sugalvojo gudrų planą: savo valdomą mėšlo krūvą sodo pakraštyje, kurioje tarp žolių žydėjo ryškios kiaulpienės, jis pristatė kaip prabangų, saulės įšildytą dvarą.
Į pagalbą jis pasikvietė musę Juzę, kuri tądien atrodė itin puošniai – jos sparneliai virpėjo vaivorykštės spalvomis. Ji tapo piršliene, o fone, įsitaisęs ant smaragdinės smilgos, romantiškas serenadas griežė žiogas muzikantas. Atrodė, kad prasideda gražiausios pasaulyje vestuvės: žiedlapiai krito lyg konfeti, o saulėlydis nudažė dangų rožine spalva.

Tačiau idilę sudrumstė šarkos žinia. Nutūpusi ant jazmino šakos, ji garsiai nusijuokė: „Kokia gėda! Šis dvaras – ne pilis, o tik būsima trąša daržui!“ Vos tai ištarus, skaidrią padangę aptemdyto baisios intrigos. Plaštakėlė, supratusi, kad jos būsimi namai tebuvo iliuzija, grakščiai mostelėjo sparnais: „Mano grožis skirtas nektarui, o ne tavo kupstams!“
Įvyko žaibiškos skyrybos ir dramatiška, kvapnių žiedų fone baigta meilė. Maža to, pasirodė sodo šeimininkas. Jis, džiaugdamasis pavasario darbais, griebė šakes ir visą Grulio „turtą“ paskleidė per daržovių lysves.

Nors Grulys akimirką pajuto liūdesį ir liko be namų, saulė glostė jo rudus pečius, o daržas žaliavo taip galingai, jog jis negalėjo ilgai liūdėti. Nors jis ir buvo oficialiai išvytas kenkėjas, kartu su muse Juze jie rado naują prieglobstį po kvepiančiu bijūno krūmu. Galų gale, juk pavasaris – net ir praradus „dvarą“, gyvenimas žydėjo toliau, o Grulio batai vis dar puikiai tiko šokiams po žvaigždėtu gegužės dangumi.

Šokėja

Ir ko gi man taip nesiseka gyvenime? Ko ta rupūžė – laimė vis apleidžia dalios kiemą, – Barbora sniaukroja, taškosi sūriu skystimu, – Tik sutinku dorą vyrą, atrodo, aistros liejasi per kraštus, protas tiktai padirbdina keturis sparnus, įsuka jausmus taip, širdis lyg malūnas, vėjo pagautas, ūžauja. Bet, tik praeis kokis pora – trejetą metelių ir kišk po velėna. Ir kuo gi tam Dievuliui nusikaltau? Rodos, šėriau kaip kokį bajorą, mylavau net visu glėbiu, o čia... dūdos pliast ir nugrojo. Taip ir lieka ant sprando tiktai vienos išlaidos su tomis „buvusių“ laidotuvėmis, spėk mokėti. Ogi plėšia tie laidotuvių biurai tai jau pilnom saujom. O ir žmonės ne ką blogiau atsilieka, juk tik ir ateina paskalų panešioti, eilinį kartą gedulinguose pilna kosere paryti, – nugnybia skystėjančią ašarą, – Ilsėkis, Boliau, ramybėje. Kirsk jau tu Ten tuos „dangiškus obuolius“ ir prabočyk, jei kas buvo ne taip, – užpučia, prie portreto degantį, žvakigalį, – Mirusiems – mirusių, gyviems – savas kryžius. Eisiu migti. Ryte bus makaulė šviesesnė. Juk visą dieną tame erzelyje murkdžiausi. Paimsiu kokių „uspakajonsų“, galvon durnos mintys nelįs, – tik pagalvoja ir... „zvanokas“ į duris, – Nu ką čia dar velnias atnešė? – susinervina ne juokais, – Kirmytų sau namie, o tai ne, baladojasi! – eina prie durų, žvelgia pro „akikę“, – Jadryštvailiok, gi Marė pypkorka atsivilko! – jai net inkstai, iš didelio piktumo, limpa prie skūros, bet... duris rakina, – Gal gi netrunis ilgai? – tvardosi.

O toji, tarsi žiurkė, šmurkštelėjusi pro duris, nespėjusi nė pasisveikinti, ima lyg šarka, tarškėti.
– Barbut, tu tik nesupyk, galvoju, nu tokis gedulas tavo troboj, tokia sielos graužatis, gi eisiu ir pabūsiu šalia. Gal kokią „šklenkelę“, už amžinatilsį, pakelsime, širdis truputėlį atsitavaruos. Juk tu nė ašarėlės prie velionio duobės negalėjai išdaužti. Mačiau, suprantu, kad ne kas, gi ketvirtą jau palydėjai į „kalnelį“, – ir pliauškia tik, pliauškia...
– Užteks zaunyti nesąmones, eikšen į virtuvę, – pakviečia neprašytą viešnią Barbora, – Bus tų vyrų, ne pasaulio pabaiga, – oi, norėtų dėti jai per dantis, bet susemia į krūvą visą likusią toleranciją, – Liko tik degtinė, na, toji, kur rugio varpa nuskandinta, gersi?
– Kaip negersiu, kaip negersiu, kai toks graudulys tavo širdį ir trobą semia, – sučiulba Marė, – Gi tam graužaties kirminui nuraminti, „velnio lašai“ – geriausias būdas, – siekia taurelės, veizolus blizgina į pūpsantį lėkštėje skilandį. Pasprogti „na chaliavu“, tai jau anoji – pati pirma.
– Tai už amžinątilsį. Tegu mano brangaus Boliuko Dievulis Ten neapleidžia, – daužiasi taurelėmis su prietelka ir abi makteli iki dugno.
– Smagiai, rupkė nuslydo, – ištaria Marė ir apsilaižo lyg katė, – Na, ant kitos kojos, Barbut, – griebia butelį ir pripila sau ir jai, sklidinas taureles, – Dabar – už tave! Kad meilėje sektųsi, kad širdis sulapotų!
Viena, kita, trečia... ir kalbos jau liejasi per kraštus. Atrodo, kad jos visą gyvenimą viena kitą būtų garbinusios, viena kitai tik gero linkėjusios. Dzingsi stikliukai, o mėsos gerbūvis iš lėkščių tik dingsta, dingsta... Barbė vis paraiko, tai vyniotinio, tai dešros... Abiejų skruostai kaista, liežuviai atsiriša, plaka lyg botagais.
– Barbik, tu neimk galvon, – vos ne prie dainos jau priėjusi, suokia Marė, – Važiuok tu su manimi, dar yra kelios vienišos moteriškutės, mūsų kompanija nedidelė, būsi sava, į šokius su mumis. Yra tokie, „kam virš trisdešimt“. Na ir kas, kad mums jau per pusšimtį, figūros tai dar strainos! Pabrūžinsi parketą, salė ten didelė, muzika skamba mūsų laikų, gal kokį širdžiai „tūzą“ imsi ir susirasi. Gyviems reikia gyventi, į žemę gi nelįsi savo noru, o kai Dievulis prisakė „veistis ir daugintis“, ne nuodėmė ir įsimylėjimas. Viena gi tu surūgsi kaip užvakarykščia bulvienė. Na, ką tu į tai? – sprogina veizolus.
– Na, kad nežinau, nežinau, – bando spyriotis anoji, – Juk dar tiktai šiandien tas „tris saujas“ užmečiau, kaip čia dabar aš prieš žmones atrodysiu? Juoksis, apkalbės, – ir tarsi regi, kaip bobos pirštais ją bado, kaip apšaukia – „besarmatė“.
– Spjauk tu tris kart per petį! – gundo, lyg būtų pati Liucifierienė, Marė, – Kas gi ten tave pažins? Gi pasibičysi, lūpikes „pakrosysi“, o po makiažu – moteris lyg aguona. Dešimt metelių purpt ir nuskrenda. O kavalierių tai ten būna tikrai išvaizdžių. Gal kokį, dar ir su sąskaita banke, pritrauksi. Nešpietna gi asaba esi ir lašinių neprisiauginusi, – Na, išgeriam dabar už meilę! – išsišiepia taip, kad net dantų protezo geležiukai sužybsi, – Užteks čia mums tauzyti apie tą mirtį, bus viskas ok! – užbaigia anglišku ištiktuku.

Penktadienis. Praryksta telefonas.
– Klausau, – atsiliepia Barbora, – Maryt, labas, čia tu?
– Ne, pati dangiškoji Marija Magdalena, – pajuokauja toji, – Nepamiršai, kad tarėmės nulapatoti į šokius? Tai va, ryt – šeštadienis, – nespėjus pašnekovei atsakyti, toji tikrai buvo pamiršusi, nes laipsniai padarė savo, ryte nieko neatsiminė, išskyrus, kad puotavo su ja, – Aišku, kad pamiršai. Pasipuoši, susiruoši ir vakaro šeštą aš atlekiu iki tavęs. Ir jokių atsikalbinėjimų, varom į „tanciūlkes“. Matysi, tu dar dėkavosi man.
Barbora neatsisako. Pagalvoja, kad gal ir gerai būtų sijoną pravėdinti. Ko gi nenueiti? – širdį pakirbina kažkoks malonus pojūtis, – Ar aš viena tokia, ten gi bobų – apstu. Įsimaišysiu į būrį ir stebėsiu iš tolo. Kas gi tokią perekšlę pastebės? Nors tarp žmonių pabūsiu, muzikos paklausysiu, – nuramina pati save ir sutinka.
– Gerai, tada lauksiu.
Kiek paūturiavusios apie orą, kitus nutikimus, moterys atsisveikina iki malonaus susitikimo, bet Barbora paprašo, kad į šokius jos vyktų tik dviese. Nejauku jai, mat, būtų tarp nepažįstamų moterų. Marė jai prižada, kad taip ir bus, tegu jau anoji sau spakainiai ruošiasi, atstos jai mūro sieną.

Dievuliau tu mano, – kai jos prisiartina prie kultūros namų durų, stebisi Barbora, – Negi tiek tame mūsų mieste vienišų, vyrus bemedžiojančių, bobų privisę?! – ir jau ima baimintis, bet pamačiusi pražilusių jaunikių pulkelį, sutvardo tą nugara rėpliojantį drebulį, – Velns nematė, pabandysiu apsižiūrėti, o gal ir patiks, – atleidžia baimės pavarą, – Ar aš prastesnė už kitas?! – atstato, dar nesuglebusią, krūtinę priekin, tarsi pats Morozovas, kūnu uždengia atsivėrusią durų ertmę ir išdidžiai iriasi priekin. Marė čiuoždama iš paskos, skatina:
– Nu, nu... pradžioj į kavinukę! Suk į dešinę, – atlieka šturmanės pareigą, – Užmesim prie kavutės po kokį šimtą brendžiuko, būsi kaip štiks! – ir nutaiso viliokės šypseną, pamoko ir draugę, – Tik nebūk jau tokia susikausčiusi, atpalaiduok gundymo agregatą.
Toji gi turi patirties, desėtka metų trina salės parketą ir vis tikisi princo, na, gal ir ne ant balto žirgo, nors ant kokio patvaraus „žemaituko“, „viltis gi miršta paskutinė! “ O kai jai Barbė dar ir bilietą išpirko, užvaldė tikra euforija, suprato, kad ir kavinukėj sąskaitėlę apmokės. Turi būti šioks toks dėkingumas, – net pilvas sugurkia, mat, prašo aukų. Marė amžinai alkana. Pensija jos – tik katino pipo ilgis. Kur čia pasilepinsi. Paskabai perlinių kruopų košės ir eini vėjuodama visą dieną. Vis šis tas. Sąskaitos, už patogumus, suryja beveik viską. Kainos pučiasi lyg apvaisintos bobos, ne dienomis, o valandomis. Keik, nesikeikęs – neišbluks.
Išgėrusios kavos, sulaižiusios po pyragėlį, turinį nustūmusios brendžiuku, moterys tampa, tarsi karingosios Ksenos, laipsniai jas pakelia į Mildos magijos viršūnę. Tad įėjusios į šokių salę, akutėmis tik šaudo, tik žibina... Pati gracija apsigyvena senstelėjusiuose kūnuose. Pasipuošusios, išsikvėpinusios... tad, „tik sukite mane, sukite... “ – prašosi vyriško glėbio. O jis netrunka atsirasti, net pačios nustemba, kai prie vienos ir kitos, tiesiog vienu metu, atlinguoja toji išvajotoji euforijos banga. Tiesa, Barbei labiau pasiseka, jos Amūras – nepilvotas ir neblogai išsilaikęs, solidus homo sapiens. O jau Marės partneris tai, kaip koks Kūlverstukas. Kojytės – iks forma, taksui lįsti kada nori ir kaip nori, prie plikės prilaižytas retų plaukų kuokštas. Būkčiom, aš dar turiu ševeliūrą, tik imkit mane ir vartokit! Tokiame amžiuje gražuolio nepasirinksi, tad pana sutinka ir pora nušlama parketu į patį šokėjų šaršalą.
Jėzau Marja, ale tai rankų stiprumas, – lyg šaltiena dreba visi Barboros vidaus organai, kai partneris, tarsi krabas žnyplėmis, surakina strėnas ir ima ją presuoti lyg šieno ruloną, – Žiūrėk tu man, nors trundys iš rūros ima birti, bet vyriokas smarvės tai dar turi! – ir pasijaučia, tarsi karalienė Bona, – Žydėk, žalia viltie, pradedu naują gyvenimo etapą! – neša ją, tiesiog oru sklendžia, vyriškos rankos, jos raudoni bateliai vos liečia grindis, – Panem et circenses! – ir visa kaltė prieš visus amžinatilsius Pranį, Kazį, Mečislovą ir paskutinį apraudotą Bolių... išgaruoja kaip kamfaras, – Mano dienos, mano naktys! – tirpsta, kaip cukrus arbatoje, partnerio glėbyje.

Neramu Barborai. Nuo to vakaro, kai ji išsiskleidė meilei, kaip toji hortenzija, kai ją Joris, paskutinis jos kavalierius, parlydėjo iki namų, kai saldžiai bučiuodamas jos lūpikes, įsiprašė nakvynei, jau praėjo lygiai mėnuo. Pradžioj viskas vyko, kaip ir turėjo vykti, išalkusi vilkė – godi, tai ir ją, jau pirmą naktį, degino aistringas uraganas, sunkė iš naujo mylimojo paskutinį syvą, tas net duso nuo jos glamonių, bet... ėjo dienos, o tas nė nesiruošė išeiti, užsėdo jai ant sprando, šiltai miega, skaniai valgo, nespėja Barbora suktis. O ko daugiau reikia, kai esi apskalbtas, sotus ir lovoje patenkintas? O dar ir cento iš tavęs nereikalauja, tik čiulpk ir naudokis! Kur tai matyta, – boba apeina kartėliu, – Šitaip elgtis su ja, padoria moterimi! Tik lovoje pagulėti, papus paminkyti ir tetikęs. Bet ir tai, kokios jo ten ir spėkos, užsikabaros ir bijok, kad nepadustų. Šnopuoja lyg jautis, katras būtų per dieną šimtą kilometrų nuėjęs, malonumo su tokiu nepajausi, – bjaurisi, – Ir prakaitu smirdi, nes į dušą nenuvarysi, tarsi vandens bijotų. Ir kaip atsikratyti? – kurpia planą, drąsina save rimtam pokalbiui, kol išdrįsta.
– Jori, o tu ką, namo nesiruoši? – imasi, apsigynimo nuo tokio „kvatieranto“, taktikos.
– O tai kur man skubėti? Aš – vienišas, šeima nelaukia. Laisvas, Barbut, argi mums blogai dviese? – rodo dantis, – Sotus, švarus ir moteriškutę, va, saldžią turiu kūno malonumui. Ko daugiau reikia?
Barbora praranda viltį, tad ir jos kantrybė senka.
– Tai jau ne, ponuli, taip mūsų tartasi nebuvo. Užėjai tik nakčiai, o ta naktis jau visu mėnesiu virto. „ Para y čiest znat“, – kaip rusai sako, būk malonus, turėk ir sąžinės. Nei maistui, nei vaistui tu neprisidedi, tad tokio kavalieriaus man nereikia. Gana, ruoškis į namus, – kerta – skiedros laksto.
Joriui pratrūkus, viskas ir išaiškėja. Nei gyvenamosios vietos, nei santaupų, pasirodo, jis neturi. Kaip žmonės sako, yra „basas kaip kilbasas“. Uraganas kyla jau ne juokai, kai jis jai dar ir ultimatumą paskelbia.
– Nori, kad išeičiau, sumokėk man tris tūkstančius šimtą eurų už kiekvieną naktį, nes tu mane naudojai savo gašliems meilės reikalams, tad už parą – po šimtuką. Kitaip, – raukia kaktą, – nė negalvok manęs atsikratyti. Tiesa, sulig kiekviena čia prabūta para, vis paskaičiuok šimtu eurų daugiau. Už darbą, brangioji, reikia mokėti! O jei ne, tai aš tau pakelsiu tokį triukšmą, kad nepasirodys maža, visi tavo kaimynai sulėks ir išgirs, kokia k... a esi! – tėškė kaip nuo viškos.
Barbora, gi slėpė meilužį nuo visų, butant svetimo, per visą tą laiką, neįsileido, net pajuodo: rupūžė, kaip aš apie tai nepagalvojau! Juk toks tikrai dar ims ir pakels skandalą, ką žmonės pagalvos?! Stebėsis, gūžčios pečiais, nespėjo vienas atšalti ir „še tau, boba, devintinės“, kažkoks slapūnas bambą jai jau minko. Kokia tat būtų gėda! Gatvėje negalėčiau pasirodyti, pirštais užbadytų, – apėmė baimė, sugniaužė taip, kad širdis ėmė kalatotis, – Protas buvo man išėjęs atostogų, ne kitaip. Ką dabar daryti? – smegenis skrodė lyg skalpeliu, suprato, kad teks už laisvę sumokėti tam parmazonui, kitaip nieko ir nebus, neatsikratys. Nors ir kaip jai buvo skaudu, traukė tuos, kruvina procia sukauptus „pagrabnus“, paklojo gašlūnui.
– Perskaičiuok, kad neapgaučiau, – sušvogždė ir stebėjo iš pašalės, kai pastarasis, vis palaižydamas pirštą, čežina, tarsi būtų visą gyvenimą dirbęs buhalteriu, jos, kruvina procia uždirbtus ir sutaupytus, nelaimei atidėtus, banknotus.
– Viskas gerai, Barbut, pagal sąžinę apmokėta. Nei vieno euro netrūksta. Tu tik jau nepyk, toks yra mano verslas. Bobai – malonumas, man – uždarbis. Veltui, nei vienai, nekaišiojau. Nei tu pirma, nei paskutinė. Kitos perekšlės irgi mokėjo. Bagažas mano – nedidelis, kas ant tvoros, tas ant skūros, tad lik sveika ir blogu neminėk. Tiesa, malonumo tai su tavimi – tikrai nepatyriau, gulėjai kaip lavonas ant lentos, – kirto lyg gyvatė krame, – O aš gi dar vyrukas esu ohoho! Ne vienai malonumą, aišku, už atitinkamą mokestį, dar pajėgsiu suteikti, – užverdamas paskui save duris, nusižvengė kaip koks Belzebubo staininis eržilas.
Barbora, nors tulžis ir virė, ir liejosi per kraštus, tik lengviau atsiduso: pranešė...

Kultūra ant varnalėšos lapo

Nepritampu aš prie tų visų literatūrinių svetainių, prie visų tų rašytojų sueigų ir sambūrių, – skundžiasi panelė Rozalija. – Graudu. 

– Švieti blausiai, kaimo liktarna esi, tik bendrą vaizdą mums gadini, – konstatavo jie. – Nepageidaujama.

Žmogus, o gal tiksliau – dekoracija, jiems reikalinga tik tada, kai metines dotacijas ima. Netinku aš nei vilniečiams į kompaniją, mat tie sako, kad dar karvės mėšle kojas šildausi, nei provincijai. Šitie, bet ką nudaigotų, kad tik pas tuos vilniečius įsiprašytų. O didžiausia nuostaba kilo, kai mano humoras jiems pasirodė per daug sveikas. O sveikam modernistu netapti – nė už ką!

Gailėsis, rupūžės, išmetę mane – gryną vitaminą C, veltui dovanojau. Liaupsių pundą, mat, jiems paduok, lyg sviestu užpakalius tepk, o savigarbos – nė kvapo! Niršau lyg bulius per rują ir sau prisiekiau: „Buvau ir būsiu... tik savimi!“ Žmogaus neužmušiau, neapvogiau. Vaiką sumezgėm, pagimdžiau, popinau – užaugo su rankom ir kojom. Medį ar pasodinau? Viešpatie brangus, prisodinau aš jų daugiau, nei reikia. Džiaugiuosi: pavasariais žydi, paukštelius sūpuoja, mylėti juos – privalu, o tie man čiulba, gieda. Ir aš, nors balsas kaip karpio, švokščiu, rupūže, iš visų plaučių triubiju, kad net tujų karpyti nereikia, pačios skutasi. Na, vyšnias tie giesmininkai nulesa, bet negi gailėsi jiems to minkštimo su kauliuku? Porą uogelių šiemet ir man už lūpos užmesti paliko. Matyt, jau protas užaugo.

– Kas jums iš tų liaupsių? – kvaila gal esu, bet nepasiduodu, rėžiu tiesiai. – Tik nosys jūsų riestos liks. Riestainiams kabinti gal ir tiks, bet labai trukdys kelnes per galvą užsimauti.
– Pradink tu vieną kartą mums iš akių! – staugė lyg alkani vilkai, rodos, tuojau suplėšys. – Išnyk iš horizonto! Mes – elitas. Nedaryk, kaimo skarmale, gėdos!
„Kaži, ar ji dar pas jus veisiasi, toji gėda?“ – pagalvojau ir... pradingau. Būtų dar sumušę. Per televizorių vienas porino, kad kūrėjai karatė gerai įvaldę. Tada supratau, kodėl jiems kartais po akimis „žibuoklės“ pražysta. Gi mušasi, rupūžės, dar ir kaip kalasi – lyg pesliai vienas kitą lesa!

Bet vos dingau, mane užpuolė, na, tarsi iš pakampės „banditai“, sumanymai. Nebeįmanoma atsiginti. Nutariu: nerašysiu. Pliumt! – dainuška. Tik nusmaugiu žalią viltį, žiūrėk – bac! – peizažas net ant varnalėšos lapo mezgasi. Neturėkit blogų minčių, gražus peizažas, tikras. Net ant aukšto užlipusi, batsiuvio kurpalių radusi, ką manote – išdailinu, ir raštai „mirtis okupantams“ liejasi. Kaimynai, barzdeles užvertę, akimis juos gliaudo. Ir ką, negi jiems gailėsiu? Imkit, neškitės spalvingą įkvėpimą. Nemeluoju, tikrai nesmirda – prieš tai iš kurpalių visas vinis ištraukiau, nuploviau, nuglosčiau. Dar ir nudažiau, kad mano „menai“ ryškūs būtų. Viskas – Lietuvai, viskas – visiems, net ir tau. 

– Ko stebiesi? Nematei mylinčio žmogaus? Prie vagių pripratai, prie melagių? Tai ar aš ne kultūrą kuriu, a, Dievuli? Ne meną, sakysi?

– Meną, durnele, visi po mirties mena. O tu dar gyva. Ko čia traidalioji? Gyventi pabodo, a? – regiu du dantis plačioje burnoje.

Vaje, ir šis – tik „maltą kukulį pakramtyti“ beturintis – pribloškia.

Bliaunu:
– Neee!.. – kaip raguota ožka užmekenu.
O čia tik švyst! Panelė „Nepraeinu pro šalį“ su dalgele rankoje tik braukia, tik švytuoja aštriais ašmenimis aplinkui. Suprantu, ko ta mano dukra vis kažkokia „tonika“ lygina mano raukšles, kad neporėtų už parankės paimti. 

– Varnos, – tokia gašliai vylinga, lūpos ir nagai juodi, tik pati baisiai plokščia, – juk irgi... lesti nori.

– Kas tau dabar pasidarė?! – persmeigia raudoniu karščiuojančios akys. – Pasaulio pabaiga, boba visai nukvako. Naktimis – lunatikuoja, rytais – košmarais apaugusi.
Per lubas keliauja riebus, gerai įmitęs voras. Kaži, ar jis manęs gaili? Apsiverčiu ant kito šono. „Miegok ramiai, nėra tavo aplinkoje pritarimo. Sapnuok, moterie, užgimimą... 

Grasildos kurortai

Guliu sau ant perbalusio Palangos smėliuko. Ištiesusi griešną kūną ant gražiai bangą plakančios jūros motinėlės laisvojo kranto. Noriu pajusti sūrų vėjo barzdos kutenimą… O čia, tik žiūrėk, jau koks velnias, pasiėmęs rankon kliuksinčio butelaitį, kad suteliūskuoj man pačioj panosėj, kad užsmardin smardžiu birzgalu orą. Tyčia, matyt, specialiai taip daro. Irgi mat poilsiautojai atsirado! Nervų kirminas tik pašoka, tik pašiaušia keterą.

Na, o jau paplūdimio mergiotės – plikom bambom, plikom bambom… O jau koketės kokios – tiesiog nuogais „ciciais“, kad tik leistina būtų, tabaluotų prieš tuos vyrukus, šniūrelius bikinių pajuosmeniu pasirišę. Net suabejoju: „Moterų čia ar bendras tas pliažas? Gal ne ten esu pataikiusi?“

„Tik imkit mane ir vartokit“ – devizas, matyt, jų vienintelis narstos pasąmonėj, braidžioja vingius smegenų. O jau kad atkiš tuos savo „gražumynus“, kad išsirangys lyg kokios vestuvinės gyvatės – spjauk tolyn, Grasilda, neatsigręždama. Ir lyg tyčia – po pat mano nosimi viską daro. Lyg čia man būtų labai įdomu. Pati juk to gero turiu apsčiai. Dievulis nieko gi nepagailėjo – davė, kad net dribtelėjo. Nealkstu aš tų gracingų matmenų. Tručytis visokiom užsieninėm dietom nereikia. Peristaltika dirba lyg pasiutusi. Pati vėjuoja, pati išmeta lauk, kas dar nereikalingo kūne užsibuvę.

Visai pagadino nuotaiką. Nebeaprėpia mano jautri uoslė tų jų kremų, losjonų ir visokio kitokio truto. Ale ir gracingos raganos! Turi racijos viliokių menui. Tik vikst dviskilčiais užpakaliukais, drikst pripūstais „riešutėliais“… Vyrų akys, lyg kokių senų kipšų vilyčios, ir susmaigsto tuos jų putnius apvalumus – neišpeštum nė su replėm. Lapnoja bernai paskui lyg kokie skalikai, pasispardydami, dar ir pažvygaudami, seilėjasi komplimentais.

Na, tos panos būt dar kaip ir nieko, bet bjauriausias vaizdelis man yra tai, kad kokių septyniasdešimties metelių „jaunuoliai“ liumpsi paskui, paūdres savo vos bepavilkdami, zulinas lyg kokie įmitę kuiliai aplink jaunas, į dukras jiems tetinkančias.

Ardo, baisiai ardo mano moralę ir dorą žvilgsnį tas jų baisus gašlumas. Užstoja fasadais net sklandančias padangėj žuvėdras. Norisi tik pasikelti ir taip taikliai spirti jiems, dar ir kuo skaudžiau, į kauliuką. Net širdis apsąla tokį manevrą surentus vaizduotei: „Sudorot lyg šiltą vilną tokius kavalierius būtų – oho! – koks smagumėlis. Juk rupkės – pavojingi motinų dukroms tie šlamantys litų maišai.“

Na, ir kokio bieso dabar čia duotis ma po panosim su tom „pūslėm“? Gulėtų sau tykiai ir svajotų apie tuos „dangiškus migdolus“. Greit juk ir skinti teks pilna sauja. Bet ne, grabinėja žvilgsniais, pajuntu net šaltuką, ir mano tuos devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt kauburėlius. Galiu pasididžiuoti – mano matmenys irgi juk padorūs. Neturėjau ko gėdytis per visą gyvenimėlį, varvino seilę kaimo bernai, laižėsi lyg morciniai katinai valerijono kvapą užuodę. Ir dabar kelios poros akių, regiu veidrodėlyje, čiupinėja lyg Veneros marmurinį stotą, nugarą masažuoja žvilgsniais. Juk guliu… Nugara – skautės, priekis – pensininkės. Bet priekio jie neregi – nerodau. Atbulinė eiga. Lyg kokie rujojantys vilkolakiai šalia jau būriuojasi. Ir vis dar gretos tankyn eina. Pagalvoju kerštingai: reiktų jums gal jau ir veidelį atsukti? Pritūptumėt net iš to džiaugsmo – rukšlė ant rukšlės. Pana devyniasdešimt metelių, bet dar vainikuota pasirodyčiau. Ale kam aš čia varginsiuos – guliu toliau ant pilvo. Dar infarktą koks gaus, bėdos bus. Reikės dirbtinį kvėpavimą burna burnon daryt – apsivemsiu, – ir taip oro, lyg karpiui ant kranto išmestam, juk trūksta. Suprantu, kad doro poilsio gali, babut, jau kaip ir nesitikėti tokioje „malonioje“ draugėje.

„Jūra, žydroji jūra… dėkui Dievui – niekas tau nepakenkia. Net ir tų poilsiautojų sisiuko pilna būdama – banguoji ir dar banguosi sau šimtmečius gal, mane pragyvensi…“ – užplūsta melancholiškai lyriškos mintys, nukreipia į poetinę gravitaciją nervo kirminą. Supuosi sau lyg koks luotelis, nesvarbu, kad metų kandžių išvarpytas, ant putotos bangos. Juk taip lauktos ir išsvajotos atostogos – kirba pašonėj. Na, bet juk ir aš nesu kokia ten „geležinė ledi“ – ramybės trokšta kiaulidžių kvapu persisunkusi siela. Ištisus metus aštrus žviegimas aplink ir verdamo jovalo smarvė juk alina žmogų. Darbas ir tik kruvinas darbas. Ką kaimo žmogus gero per tuos metus ir matai? Taip lauktų atostogų idilijos – šiukštu! – negalima gi vienu mostu sudaužyti. Lyg smailaus peilio ašmenys sulenda tokia baisi atgaila sielon, kad nebeištveriu – ašara blizge ant skruosto ir prikepa: „Laimė baisinga – išsvajotos jūros ir joduotos saulės bučiuojama, Grasilda, esi“, – užverda galvoje minčių sirupas.

„Pasaulio pabaiga!“ – suinkščia lyg šunytis nuo gauto smūgio fantazijų buveinė. Žiežirbos pasklinda plačiu spektru aplink, akyse – harmoningai skleidžiasi įvairiaspalviai ratilai. Spėju pamatyti tarp jų tik kažkokio jauno meitėlio išsiviepusį snukį – sąmonė išeina, na, kuriam laikui, vietoj manęs – Grasildos Bezdanskienės, atostogų.

Kai atitokusi, svyrinėdama lyg rudens paliegusi muselė keliuosi nuo smėlio – aplinkui jau tįsta paskutinės vakaro žaros. Tylu lyg kokiam kape. Nė tuščios dvasios. Negana to, dar pasigendu ir savo atsineštų daiktų. Ką jau kalbėti apie rankinuką ir jo turinį, kai net sijono ir bliuzės nebėr.

„Dieve, Dieve… ir kodėl tu mane taip apleidai?“ – užrypuoja lyg gaigalo nustekenta antis širdis. Ašaros teka lyg iš prakiurusio čiaupo. „Kaip dabar pareiti per visą Palangą pusplikei?“ – jau kūkčioju visu balsu. Karčia tulžim apsipila esamasis laikas. „Tai durnė! Ir kokio bieso aš čia broviausi? Ko dėjau tokius pinigus? Būčiau sau gulėjusi prie gimtos kūdros, varlės kvarktų sau: kuontryyy... kuontryyy... tumbalalaikes – vargo būčiau sau nemačiusi. Dar ir žiemai litas kitas būtų likęs. Gerai, kad ne visus pinigus čia atsinešiau“, – nusmelkia šviesesnė mintis pajūrio dangų.

„O kokio velnio dabar ir į tuos poilsio namus beiti?“ Randu šiokią tokią išeitį: „Grįšiu rytoj, kai visi po gatves lakstys vėl pusplikiai.“ Malonumas užlieja krūtinės ląstą. Kloju po nugara kažkieno paliktą gerą šmotą popieriaus, prisidengiu kitu ir... bangpūčiui papūtus į visas slaptas kūno vietikes, kas prieš saulę kepinasi, aš – mėnulio glėbyje vartausi.

Tokia ramybė tyvuliuoja aplink, kad nepajuntu, kaip užtriūbiju ant viso paplūdimio… Taip prasideda tikrosios garbingos Grasildos Bezdanskienės atostogos.

Vaivorykštės tiltas, kurio jums niekas nežadėjo

Žinote tą klasikinę schemą? Priglaudei šunį – jis tau amžinai skolingas. Paglostei katę – ji, galbūt, teiksis tave atpažinti prie vartų. Visi kalba apie tą „Vaivorykštės tiltą“: pūkuotos letenėlės, drėgnos nosys, giedras dangus ir džiaugsmo lojimas.
O kaip su paukščiais?
Esu sąžininga lesinimo mecenatė. Kiekvieną žiemą investuoju į saulėgrąžas kaip į „S&P 500“ akcijas. Ir kas iš to? Šuo bent jau uodegą pavizgina, o zylė? Atlekia, čiumpa saulėgrąžos grūdą, nužvelgia mane tokiu žudikišku žvilgsniu, lyg aš būčiau ne jos geradarė, o tiesiog blogai veikiantis automatinis dozatorius, ir din

Tai va, sėdžiu ir galvoju: kaip atrodys tas mano „pervedimas“ per Vaivorykštės tiltą? Tikriausiai nebus jokio tilto. Bus tiesiog koks nors skraidantis kilimas iš zylių, kurios mane griebs už apykaklės ir klykdamos: „Kur lašiniai, senute?!“ temps per debesis.
Arba dar geriau – balandžiai. Jei šunys tave perveda, tai balandžiai tikriausiai tiesiog parodo kryptį... apdėkodami tavo naują anapusinį kostiumą savo firminiu ženklu iš aukštybių.

O varnos? Su jomis išvis pavojinga. Jei žemėje joms nepataisydavai prabangaus sūrio, tai prie anapusinio „muitinės kontrolės“ punkto jos tikrai suorganizuos kokį nors reketą. „Nori praeiti? Kur graikiniai riešutai? Nėra? Tada suk ratą virš skaistyklos dar dešimt metų.“
Ir įsivaizduokite tą ornitologinę padėką: tūkstantinis žvirblių choras, čirškiantis tau tiesiai į ausį „Ačiū už batoną!“, kol tau pradeda atrodyti, kad tas tiltas yra ne į rojų, o į paukščių turgų šeštadienį ryte.

Tad jei po mirties pamatysite mane ne einantį tiltu, o pakibusį ore tarp būrio kėkštų, žinokite – investicija į lesalą pasiteisino. Tik bijau, kad tie sparnuoti palydovai mane „perves“ ne už rankos, o tiesiog... išmes ten, kur geriau matosi saulėgrąžos.

Ar kada nors susimąstėte, kokią „sąskaitą“ už visas tas saulėgrąžų atsargas jums pateiktų kiemo varnos, jei jos taptų jūsų advokatėmis anapusiniame teisme?

Lietuviško pilotažo klasė

Valdas patogiai įsitaisė savo „klasikinio stiliaus“ nutriušusios sofos gilumoje. Tas baldas buvo tarsi jo komandinis punktas. Stori pirštai, pripratę prie pigaus alaus skardinių vėsumos, dabar vikriai bėgiojo sūnaus dovanoto telefono ekranu. Po įrašu apie naują asfaltą kaimyninėje seniūnijoje jis brūkštelėjo: „Vagys! Sau pasitiesė, o pas mus duobės kaip po karo! Vadovauja negerai!“

– Tikra tiesa, Valdukai, – iš virtuvės pritarė pati Genutė, viena ranka maišydama puodą, kita „skrolindama“ akcijas. – O tas mūsų kaimynas Petras tai išvis begėdis. Mačiau, naują tvorą tveriasi. Ir tikrai ne iš algos – kombinuoja, gyvatė, garantuotai. Kad jį kur šėtonas sapne aplankytų ir išbogintų į pragarą kartu su ta jo tvora...

O lauke, ant elektros laidų kaip ant baro kėdžių, suposi krankliai – vieninteliai apylinkės „koučeriai“ ir sėkmės mokytojai. Jie stebėjo Valdo agoniją su tokiu profesionalumu, tarsi žymėtųsi pastabas moksliniam seminarui „Kaip pasisotinti maita iš svetimo negatyvo“. „Žiūrėk, – sukrankė vyresnysis, – dabar jis parašys komentarą apie blogą valdžią Lietuvoje, išeis į lauką, išbarstys „čipsų“ trupinius, o tada mes galėsime ramiai nusileisti ir jais pasisotinti. Štai čia tai tikrasis verslo planas!“

Valdas, kaip katinas prisilaižęs grietinės, patenkintas nusišypsojo. Jam labai patiko tokia „dvasinė higiena“ – apjuodinti viską, kas tik šalia jo judėjo. Jo kaime tikėjimas buvo likęs tik kaip prieskonis keiksmažodžiams, o dangiška plynė virš galvos tarnavo tik kaip indikatorius, ar pavyks pasiimti pašalpą.

Suskambo telefonas. Ekrane pasirodė sūnaus, lenkusio nugarą Londono ponams, vardas.
– Tėvai, pervedžiau jums eurų, bet šį mėnesį truputį mažiau. Atsitiko nelaimė, mašiną sudaužiau, – pasigirdo jo kaltas balsas.
Valdas net paraudo:
– Mažiau?! Mes čia badu mirštame, elgetų šalyje gyvename, ranką atkišę laukiame, o tu ten išsidirbinėji svetur ir tėvų negerbi! Gramzdini juos į liūną be jokio gailesčio!

Po pokalbio padėjęs ragelį Valdas vėl įsitaisė patogiame savo „soste“ priešais televizorių. Jautėsi kaip didžiausias po Jėzaus Kristaus kankinys. Ekrane diktorius rimtu veidu pranešė apie naują krizę Lietuvoje ir bręstantį karinį konfliktą pasaulyje. Vyro akys nušvito tarsi traktoriaus lempos tokia viltimi, kokia nušvinta tik tikro patrioto žvilgsnis pamačius penkiasdešimties procentų nuolaidą „šlapiankei“.

– O, tai visgi karas bus! – šūktelėjo žmonai. – Gal tada pagaliau kokių miltų ar aliejaus iš humanitarinės „pames“? O tai dabar viską pačiam kombinuoti reikia, net nagai į save riestis pavargo tos naudos beieškant. Pilvas gi ne Tėvynė – valgio tikisi dabar ir čia pat, o ne po pergalės!

Pajutęs, kaip šis gurgia ir prašo „aukos“, pasidėjo ant kelių skardinę „tušonkos“, kurią vakar „netyčia“ pasiskolino iš kaimyno rūsio, ir atsidarė feisbuką. Va čia tai jis jau jautėsi kaip tikras dvasinis guru. Kramsnodamas riebų mėsos gabalą ir taukinais pirštais baksnodamas į telefono ekraną, pradėjo kasdienę litaniją: „KUR DINGO ŽMONIŠKUMAS?!“ – didžiosiomis raidėmis suraitė jame. „Visi tapo beširdžiai savanaudžiai, tik pinigai galvose, tik tie prakeikti eurai! Vaikai tėvus pamiršta, išdarda svetur, o tėvai laikosi tik ant moralės pamatų. Reikia dalintis, reikia artimą mylėti, o ne tik į save tuos nagus riesti! Kas mes per tauta tapome, kad vieni kitus kapojame kaip tie krankliai?! Tiesiog gėda žiūrėti į tokį lietuvių moralinį supuvimą!“

– Valdai, ar „tušonka“ ne per sūri? – iš virtuvės šūktelėjo Genutė.
– Normali, – burbtelėjo jis laižydamas taukus nuo pirštų. – Tik vat Petras tai tikra gyvatė: vėl geresnės markės mašiną nusipirko. Tas visiškas dvasios ubagas, o pažiūrėk – už mus geriau gyvena.

Paspaudęs „bendrinti“ Valdas pajuto tiesiog angelišką palengvėjimą. Jis ką tik atliko savo pilietinę pareigą – pamokė pasaulį moralės. Skardinė jau buvo tuščia, tad mikliai paspyrė ją po sofa, kad nesimatytų įkalčių.

Gatve praėjo kaimynas Petras. Praėjo tai praėjo, kasdien juk praeina, bet kai šis nutaikė savo liesą, tradicinę lietuvišką špygą į Valdo langus, vyrui užvirė kraujas. „Nu, rupūže tu, palauk! Dabar tau padangos bus subadytos, nekaišiosi tu čia man tos savo penkiapirštės kombinacijos į akis!“

Genutė giliai atsiduso. Su pasigėrėjimu žiūrėdama į savo lakuotus ir „į save riestus“ nagus, kurių manikiūras buvo toks pat aštrus kaip ir jos liežuvis, ištarė:
– Et, Valdai, mes gi esam romūs, lėtapėdžiai, šventi žmonės... – svajingai užvertė akis į lubas, tarsi ten ieškotų palaiminimo už sėkmingai sušveistą svetimą „tušonką“. – Tik va, gerai tas Vytautas sakė: visa Lietuva – vieni bukagalviai avinai ir runkeliai. Kaime nėra su kuo net apie aukštąją kultūrą pasišnekėti, visi tik žiūri, kaip ką nugvelbti...
Ji priėjo prie lango ir praskleidė užuolaidą, kad geriau matytųsi kaimyno Petro kiemas.
– Tokia jau toji mūsų lietuviško pilotažo klasė, tėvai, – reziumavo ji pasitaisydama išblukusį chalatą. – Nuo sofos juk viskas geriau matosi: ir kas vagia, ir kas negerai vadovauja. O mums kas? Mes tiesiog laukiame, kol kas įkris į duobę. Jei ne Dievas duos, tai gal bent karas humanitarinę pagalbą atneš.
Valdas pritariamai kostelėjo, išjungė šviesą ir abu liko sėdėti tamsoje saugodami savo dvasinį rojų nuo bet kokio prašalaičio, kuris drįstų jiems pasakyti tiesą į akis.

Už lango krankliai-koučeriai supratingai nutilo – mokiniai pranoko mokytojus.