<<<>>>
Marija Gruodžio mėnesį, spaudė nuožmus speigas, keliavo į Betliejų. Pavargusi ir sušalusi, ieškodama prieglobsčio, pasibeldė į vietinio turtuolio namų duris. Jų niekas jai neatvėrė, ji regėjo, kaip pro užuolaidos plyšį šeimininkas ją stebėjo. Suprato, jo širdis – šaltas akmuo, godumas užtemdęs akis.
Gerai sako, kad „turtingas neužjautė vargšo ir neužjaus“, – Šventoji Motina, praradusi viltį būti suprasta, pajudėjo toliau.
Ilgai ji ėjo, kol pajuto, kad ją apleidžia jėgos, skaudančia širdimi pagalvojo: negi žemėje išnyko gerumas ir atjauta? Negi teks sušalti sniegynuose? – nevilties ašaros tekėjo skruostais.
Gerai įsižiūrėjusi tolumoje ji išvydo mažą žiburėlį. Šiaip ne taip prisikasusi prie trobelės, žvelgė į langą, kuriame šmėsčiojo moters siluetas, ji glaudė mažylį prie krūtinės ir dainavo jam lopšinę. Marija nedrąsiai pasibeldė į duris. Jas atvėręs vyras, ją pakvietė į vidų.
– Moterie, nesistebėk, vargani mes, bet krosnelė kūrenasi, užeik, nors sušilsi.
Vaišindamas ją duona ir vandeniu, pasiguodė, – Atleisk, jei naktį tamstai teks neramiai prabūti, pelės užpuolė, niekaip nuo jų negalime apsiginti, mūsų skurdžią trobelę.
Vaišindamas ją duona ir vandeniu, pasiguodė, – Atleisk, jei naktį tamstai teks neramiai prabūti, pelės užpuolė, niekaip nuo jų negalime apsiginti, mūsų skurdžią trobelę.
„Nieko tokio“, – nušypsojo Marija ir metė į kertę pirštinę. Ir stebuklas! Ji virto į katę, kuri tuojau ėmėsi darbo.
– Nuo šiol, gerasis žmogau, tavo šeima galės ramiai ilsėsis, o mano užgimęs sūnus, juk gera širdis yra neįkainojamas turtas, tavo šeimą laimins ir globos.
. . .
Taip ir atsirado žemėje katė, kurią žmonės meiliai vadina „Marijos pirštinė“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą