Rytmečio mintys

   Taip, matyt, aš ir neperprasiu to gyvenimo. Kaip toje patarlėje „mokaisi, mokaisi ir... kvailiu išeini“. Užtat jis mane gerai pažįsta, tad ir šaiposi, tad ir vedžioja aplinkiniais keliais.
   Nepykstu. Šitiek tauraus grožio žvilgsniui siūlo. Pareini geliančiais kaulais, bet... „tvarka, kaip bažnyčioje“, – šypsaisi, dėkoji už dar vieną dieną. Dėkoji, net benamiui katinui, kuris glaustosi aplink tavo kojas. Kaip kitaip, kai tu esi jo kąsnio teikėja, dėkoja. Jei galėtų prakalbėti, gal ir kalba, tik tu jo šnekos nesupranti, gal ir nereikėtų prie žmonių eiti, pūstauodegiai susėstų aplink tave ratu, kiek iš jų išgirstumei.

   „Keistuolė“ – girdi iš aplinkinių, stebiesi: kodėl? Kad ryškiau regi, giliau jauti? Šviesiau džiaugiesi? Kiekvienam duota – savo. Tad tu žinai, kad toli eiti nereikia, viskas yra šalia tavęs, tik užmatyk.
   Džiaugiesi, kad laimė lanko tavo kiemą. Taip, bet koks metų laikas tampa gražus.
   O žmonės, ką žmonės, priimi tu juos tokiais, kokie pro šalį praeina. Juk retas kuris šalia pasilieka. Nei vieno nepeiki, kažką dovanų tau liko. Vienas gražią šypseną, kitas gerą žodį...
   Svarbu, pačiam gyvenimą mylėti.