Kada laikrodžio rodyklės sustoja ties vidunakčiu, senoji gatvelė tampa tokia paslaptinga, joje nebekaukši žingsniai, gyvenimai ilsisi. Tiktai žibintai, jie tarsi naktiniai sargai, tarsi rūpintojėliai, šviečia ir stebi, stebi ir nušviečia kelią kokiam atsitiktiniam praeiviui, kurio batų kaukšėjimas sutrukdo pakrantės idilę, palydi nueinantį: laimingai sugrįžk į namus, kurie kvepia ilgo laukimo rūpesčiu. Dangaus juodame aksome, tarsi baltoji gulbė, širdžių maldas saugo, ne kartą sugriauta ir vėl atstatyta, balta, tarsi nuotaka, Švento apaštalo Jokūbo bažnyčia. Vienu šonu – į gatvelę, kitu į upių tėvo Nemuno dukrą – Nerį, kuri, jei prabiltų, pasakotų ir pasakotų, čia nutikusias, istorijas.
Miestui įmigus, į šventorių nusileidžia Angelas, brenda žaliu krantu, prisėda ant upės kranto ir stebi subridusius į sraunumą žiburius. Jis meldžiasi už „ašarų pakalnėn“ išėjusius, laimina pirmu riksmu šią žemę pasveikinusius. Rymo Angelas, lyg kažko brangaus lauktų, lyg būtų perdien jo pasiilgęs, stebi tiltą, kuris išrietęs kuprą, jungia du krantus. Žino, juo išvyksta ir grįžta tie, kuriuos jis palaimino, kurie ištikimi šiai žemei. Tik jie niekada nėra matę to, ką jis regėjo.
Kokie gracingi, kokie vienas kitam ištikimi paukščiai! – šypsosi lūpos, – Ak, meile, kokius stebuklus tu darai, – šiluma užlieja krūtinę, – Net man, vienišiui jus gera stebėti, – žvilgsniu glosto baltąją porą. Seniai stebi, seniai pora grožisi. Jis juk žino, kad gulbės yra ištikimos, vienai žuvus, kita gedi iki pat savo mirties. Du didingai gracingi paukščiai – Angelo džiaugsmas. Meilė – žiedas nevystantis, – atsidūsta tarsi žmogus, – Nei plaukų spalvos, nei metų nežino. Jai, net vėlyvą rudenį, pražysta sodai. Viešpats sutvėrė, kas gyva, mylėti, – šypsosi, – Net gulbių pora pinasi kaklais, liečiasi sparnais, glaudžiasi viena prie kitos ir gieda meilei...
Ir tą nelemtą kartą jis girdėjo šūvį, regėjo, kaip viena jų krito, o kita, tarsi nebylus priekaištas žmogaus žiaurumui, klykė, lietė snapu, bejėgiškai stengėsi padėti draugui. Tik upės srovė buvo daug stipresnė, pagriebusi bejėgį paukščio kūną, nešėsi su savimi ir gramzdino į gelmę. Gal ir upėms reikia aukos? – Angelas buvo bejėgis prieš piktą žmogaus kėslą, stovėjo krante, o ašaros ritosi, ritosi...
Kodėl?! – svarino sparnus, – Už ką?
Viešpats tylėjo. Naktį ir šventieji juk ilsisi.
Ilgai plaukiojo vieniša gulbė, šaukėsi mylimojo, neatsiliepė. Angelas regėjo, kaip ji, aukštai, aukštai pakilo į dangų ir susklendusi sparnus, trenkėsi į žemę.
Širdies gėla surado prieglaudą, – persmelkė jo širdį.
Jaunas skulptorius, tebeieškantis savęs, braidydamas po sapną, juto, kaip kažkas švelniai palietė ranką.
– Angele, čia tu? – jo širdis plazdėjo, rodėsi tuoj, tuoj iššoks iš krūtinės.
– Įamžink gulbę ir pavadink – „Miegančioji“. Tegu ji gyvens už abu. Meilė negali mirti, ji – amžina, – laimino, – Tau pavyks...
Neries vagoje, ir šiąnakt, boluoja siluetas. Atplaukia! – Angelo, mėlynos, kaip vasaros dangus, akys geria atgijusios gulbės artėjimą. Jos pasitikti atskuba gulbinas. Upės delnuose, ryškiau pražysta žibintų šviesos, gulbių pora Angelo miestui gieda amžiną, nemarią meilę...
Miestui įmigus, į šventorių nusileidžia Angelas, brenda žaliu krantu, prisėda ant upės kranto ir stebi subridusius į sraunumą žiburius. Jis meldžiasi už „ašarų pakalnėn“ išėjusius, laimina pirmu riksmu šią žemę pasveikinusius. Rymo Angelas, lyg kažko brangaus lauktų, lyg būtų perdien jo pasiilgęs, stebi tiltą, kuris išrietęs kuprą, jungia du krantus. Žino, juo išvyksta ir grįžta tie, kuriuos jis palaimino, kurie ištikimi šiai žemei. Tik jie niekada nėra matę to, ką jis regėjo.
Kokie gracingi, kokie vienas kitam ištikimi paukščiai! – šypsosi lūpos, – Ak, meile, kokius stebuklus tu darai, – šiluma užlieja krūtinę, – Net man, vienišiui jus gera stebėti, – žvilgsniu glosto baltąją porą. Seniai stebi, seniai pora grožisi. Jis juk žino, kad gulbės yra ištikimos, vienai žuvus, kita gedi iki pat savo mirties. Du didingai gracingi paukščiai – Angelo džiaugsmas. Meilė – žiedas nevystantis, – atsidūsta tarsi žmogus, – Nei plaukų spalvos, nei metų nežino. Jai, net vėlyvą rudenį, pražysta sodai. Viešpats sutvėrė, kas gyva, mylėti, – šypsosi, – Net gulbių pora pinasi kaklais, liečiasi sparnais, glaudžiasi viena prie kitos ir gieda meilei...
Ir tą nelemtą kartą jis girdėjo šūvį, regėjo, kaip viena jų krito, o kita, tarsi nebylus priekaištas žmogaus žiaurumui, klykė, lietė snapu, bejėgiškai stengėsi padėti draugui. Tik upės srovė buvo daug stipresnė, pagriebusi bejėgį paukščio kūną, nešėsi su savimi ir gramzdino į gelmę. Gal ir upėms reikia aukos? – Angelas buvo bejėgis prieš piktą žmogaus kėslą, stovėjo krante, o ašaros ritosi, ritosi...
Kodėl?! – svarino sparnus, – Už ką?
Viešpats tylėjo. Naktį ir šventieji juk ilsisi.
Ilgai plaukiojo vieniša gulbė, šaukėsi mylimojo, neatsiliepė. Angelas regėjo, kaip ji, aukštai, aukštai pakilo į dangų ir susklendusi sparnus, trenkėsi į žemę.
Širdies gėla surado prieglaudą, – persmelkė jo širdį.
Jaunas skulptorius, tebeieškantis savęs, braidydamas po sapną, juto, kaip kažkas švelniai palietė ranką.
– Angele, čia tu? – jo širdis plazdėjo, rodėsi tuoj, tuoj iššoks iš krūtinės.
– Įamžink gulbę ir pavadink – „Miegančioji“. Tegu ji gyvens už abu. Meilė negali mirti, ji – amžina, – laimino, – Tau pavyks...
Neries vagoje, ir šiąnakt, boluoja siluetas. Atplaukia! – Angelo, mėlynos, kaip vasaros dangus, akys geria atgijusios gulbės artėjimą. Jos pasitikti atskuba gulbinas. Upės delnuose, ryškiau pražysta žibintų šviesos, gulbių pora Angelo miestui gieda amžiną, nemarią meilę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą