Sakralumas

Mano babytės namuose Kūčių vakarienė buvo tikra ritualinė puota, vienybės ir pagarbos vieni kitiems šventė. Prie stalo susirinkdavo visa šeima, kartais su mumis bendrai vakarieniaudavo kaimynai, kurie buvo vieniši, babytė visada juos kviesdavo. Jei užklysdavo per Kūčias ubagas, Žemaitijoje taip vadindavo vargšus elgetas, kurie prašė išmaldos, tad niekas nesistebėdavo, kad jie užklysdavo ir šventą vakarą, nei vienuose namuose jų neatstumdavo, tad ir mūsiškė kviesdavo, lyg brangų svečią, prisėsti už stalo, o jei pastarasis atsisakydavo, prikraudavo jo terbelę tuo, ką turėjo ir išleisdavo pamylėtą. Šiukštu buvo pavaryti, duonos riekės prašantį, šalin. O mums – vaikams paaiškindavo: nežinai kokiu pavidalu Dievulis po žemę vaikšto, lanko mūsų namus? O kai pastarasis laimindavo ir linkėdavo mums sveikatos, o namams klestėjimo, sužibdavo jos akyse ašaros, žegnodavo jį ir lyg brangų giminę, išleisdavo, žiemos tada būdavo speiguotos, ne tokios, kaip dabar, į kelionę. Dar ir nurodydavo: užeik pas Kancienę, šalimais gyvena, tikrai neatstums, vis pasišildysi. Ubagų palaiminimas buvo šventas. Dažniausiai tai buvo seni, vieniši žmonės. Per Kūčias buvo tikima, kad šioje šventėje dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir mirusieji artimieji.
Prieš Kūčias šeimyna stengdavosi apsišvarinti namuose, išsiskalbti, vakare išsiprausti. Tad buvo kuriama pirtis, tarsi koks ritualas, į ją pirmi eidavo suaugę, taip prišildydavo, o po to vesdavo mus – vaikus. Sakydavo, kad „angelėliai, iki aštuonerių vaikas skaitydavosi esąs angelu, Kūdikėlio Gimtadieniui turi būti išprausti.
Vakarienę mes valgydavome vėlai, kai suaugę užbaigdavo namų ruošą, apeidavo gyvulius, gyvenome kaime. Šiukštu buvo sėsti už stalo, jei mūkiantys, mekenantys, taip pat ir paukščiai, bus nepašerti. Už stalo turi sėsti ramia širdimi, – mokydavo babytė, kuri buvo seniausia mūsų šeimoje, tad dažniausiai, pas kitus tai galėjo būti ir tai senelis, ir tėvas, ji su degančia pašventinta žvake ir apeidavo namus, kiemą, tvartą, biteles, kitas patalpas, tarsi kviesdama protėvių, senelių vėles prie savo šeimos bendro stalo, visada dėjo lėkštelę išėjusiems, į kurią įstatydavo tiek degančių žvakelių, kiek atmindavo savo mirusiųjų.
Stalas, ant kurio visada būdavo paklota šieno, uždengdavo balta, savo pačios austa, šventine staltiese. Kūčias pradėdavome malda. Babytė visų paprašydavo atsistoti, persižegnoti, kartoti paskui ją maldos žodžius. Būdavo labai iškilminga, net mes, vaikai, nors ir nesuprasdavome, pagarbiai paskui tardavome, jos pasakytus, žodžius. Mūsų šeima buvo gausi, tai trobelė pildėsi tikru vakaro susiglaudimu. Būdavo labai šventiška.
Pasimeldus ir dar kartą persižegnojus, ji paimdavo „plotkelę“ ir atlauždama po nedidelį gabalėlį, palaimindavo to vakaro valgius, tada prašydavo jos atsilaužti kiekvieno mūsų. Tad lauždavome kampelį, o ji linkėjo mums: sveikatos, gerų ir derlingų metų, džiaugsmingų dienų, laimės. Jai atsakydavome tuo pačiu. Kūčioms užtekdavo vienos „plotkelės“, jos likdavo ir lėkštelei, kurią dėjo dėl mirusių savo. Niekada nemačiau, kad jų būtų buvę daugiau, kaip dabar tapo mada turėti jų daug. Toji vienintelė mus tarsi vienijo į vieną.
Sukalbėję poterius ir palinkėję vieni kitiems gero, sėsdavome valgyti Kūčių patiekalų. Jų ant mūsų stalo niekada nebuvo mažiau, nei dvylika, kiekvienam mėnesiui. Tai buvo lyg nusilenkimas metams. Mūsų babytė buvo išradinga šeimininkė, patiekalų būdavo ir daugiau, ji ypač stengėsi dėl mūsų – anūkų, ko tik ir nepririnkdavo per vasarą. Tad kuo pasmaližiauti – turėdavome.
Valgius į lėkštes pirmiausia dėdavosi vyresnieji, po to jau ir vaikai. Tuo buvo mokoma pagarbos seneliams, tėvams, dėdėms, tetoms.
Asortimentas buvo įvairūs: troškinti kopūstai su grybais, silkė su karštomis bulvėmis, keptos ar kitaip paruoštos žuvies patiekalai, aguonos ar kanapės su bulvių koše, įvairūs kisieliai, kompotai ir t.t. Bet pirmiausiai turėdavome paragauti silkių rasalo. Tai buvo mūsų tradicinė sriuba, be kurios niekada neapsieidavo Kūčių stalas. Oi, kiek vargau ir galvą sukau, kiek atsiminiau, kiek iš skonio atgaminau tą silkių rasalą dabartiniam savo šeimos stalui, bet šeima įvertino, tad visada ji puikuojasi ir pas mane. Taip, kaip ir babytės lėkštelė mirusiems.

Po vakarienės vėl visi trumpai pasimelsdavome. Po to jau prasidėdavo linksmybės – būrimai. Ko tik neprigalvodavo tetos ir dėdės, jie tada dar buvo jauni: ar bus geras derlius, ar bus jiems „poriniai“ metai (mergaitės ištekės ar ne, o vaikinai – ar suras sau nuotaką. Labiausiai mėgstamas buvo būrimas – ką man laimė nulems?

Į dubenį pripildavo vandens. Skardinėje dėžutėje ištirpdydavo vašką ir šaukštu pildavo į vandenį. Jame susidarydavo kokia nors figūra: paukštis – vadinasi, išskris iš namų, gėlė – bus gražus gyvenimas, knyga – seksis moksle ir t.t. Visi juokaudavo, būdavo smagūs iki išnaktų. O mes, net liežuvius iškišę, gaudydavome suaugusių žodžius, tą vakarą mums leisdavo pabūti ilgiau, na, jei kurį pakirsdavo sapnas, nešė į patalą.

Kūčių stalo tą vakarą nenurinkdavo, jis pūpsojo svečiams skirtame kambaryje – seklyčioje, tikėjo, kad naktį savo artimuosius lankys, akis užmerkę, artimieji.

Babytė mums pasakodavo, kad Dievas nukala sidabrinį tiltą ir leidžia jiems juo nusileisti iš dangaus į žemę ir aplankyti savus. Mes šventai ja tikėjome, nors buvo ir baugu, bet ryte bėgdavome pažiūrėti – vaišinosi ar ne? Bet kažkaip rasdavome papuoštą eglutę ir po ja... dovanėlių. Tada nebuvo mada puošti ją iš anksto, tik Kūčių vakarą. Vaikams sumigus, suaugę pasidarbuodavo, dovanėles po ja sudėdavo. Įsivaizduokite, kas dėdavosi Kalėdų rytą! Mes juk šventai tikėjome, kad Senelis buvo. Klegėdavo, krykštaudavo namai. Mūsų dovanėlės nebuvo prabangios: skudurinė lėlytė, babytės pasiūta, jei kuris rasdavo guminį kamuolį – laimė. Maišeliuose buvo riešutai, obuoliai, babytės, specialiai mums, iškepti kitokie sausainiai, sauja „bambonkių“. Bet koks vaikui būdavo džiaugsmas – Senelis nepamiršo, buvom geri!

Kūčių stalą ryte tvarkydavo tetos, dviese likdavo namuose, nes babytė ir kiti suaugę anksti išskubėdavo į Bernelių mišias, tad jos nudengdavo stalą, šieną išdalydavo gyvulėliams ir paruošdavo grįžtantiems Kalėdų pusryčius. Tai buvo daugiausiai mėsiški valgiai: duonos tešloje keptas rūkytas kiaulienos kumpis, keptos žąsys su obuoliais, kalakutai, vištos su rūkytomis slyvomis, įdaryti, lašiniukų prismaigstyti veršienos kumpiai, rūkytos – virtos dešros. Tradicinis mūsų pyragas buvo „boba“, bet, babytės vadovaujamos, tetos kepdavo ir didelius, įvairių formų, tortus, keksus, riestes su varške ir razinomis, sausainius. Ant stalo pūpsodavo gira, vaisių sultys, arbata, balinta kava, kompotas, kisielius ir kitokie, žemaitiški gardėsiai. Stalas tikrai būdavo gausus. Juk šeima augino, rinko miško gėrybes ir t.t. O stiprių gėrimų tada suaugę gerdavo labai mažai, simboliškai. Jei trys vyrai išgerdavo „piemenuką“, sakydavo – gėrėm! Niekada nesu mačiusi savo artimųjų „lūžusių“.
Šventės man, iki dabar, išliko šviesios, tokios, kaip tuomet, kai Gruodis spindėdavo žiemos šerkšnu.

Tą ir perduodu savo šeimai, kurioje esu vyriausia ir Kūčių susitelkimo maldą „už gyvus ir mirusius“, tuo metu labai jaudinuosi ir man, kaip kadaise babytei, žiba ašaros akyse, nuoširdžiai ir iškilmingai, nes vartai ir namų durys – visada atlapi užklydusiam.