Gyvenime pasiseka ne kiekvienam, vieni į šį pasaulį ateina lydimi laimės, laukiami ir suvystomi į šilkinius vystyklus, kiti gi teranda senos drobės lopą. Iš pastarųjų ir Jorūnė, teturi ji tik retą vardą. O jau sėkmės pagailėta, nuo pat gimimo, buvo jai su kaupu. Kur žengia, ten ir suklumpa. Kad ir kaip ji stengiasi, skurdas šliejasi šalia ir šalia. Ir ką ten išverksi, kai jau ir ašarų nelikę, kantriai neša savo „kryželį“ ir tiek. Dirba, dirba… o kaip nieko neturi, taip neturi. Skurdas žvelgia iš kiekvienos bendrabučio kambarėlio kertės. Nors vilke stauk, neišgirs.
Va, kad ir šiemet, bendrabutis virte verda tuo Kalėdų laukimu. Ji juk regi, kaip kaimynės čirškina, troškina patiekalus savo šeimoms, o ji, ką jau ten ji, kai liko kelios bulvės ir aliejaus lašas, – slapčia nubraukia ašarą, – o kas padės, kai nieko iš artimųjų neturi? Nei eglutės, nei po eglute dukrelėms nepakiši. Kaip pasiteisinsi joms, kai mažos lyg pupos, laukia išsižiojusios tos Kalėdų Senelio dovanos, o jos piniginė vėjus gaudo. Kas paskolins prieš šventes, kai visi užsiėmę savo rūpesčiais? – nuotaika – „gulk į grabą kniūbsčia“.
– Mama, įdėk tu mums į kelionę blynų, mes eisime eglutės ieškoti, – parbėgusios iš kiemo, pareikalauja mažosios.
Na, ir kur jūs tą eglutę atrasite mieste? – liūdnai nusišypso, – Kas gi bus toks dosnus ir jums ją duos? – bet, nenorėdama nuvilti jų lūkesčio, įdeda į maišelį kelis „tarkinius“, – Nors „kirminą“ nuramins.
Pastarosios, pastvėrusios gėrybes, strimgalviais mauna pro duris. Lauke gražu, sniego pusnių pilna, tik ir dūk! Vaikystė neturi jokių rūpesčių, tegu galvoja, kad ji būtų laiminga, suaugę.
Nuvijusi liūdesį šalin, vaikus juk reikia pamaitinti, moteris toliau ruošia vakarienę, o betriūsiant, negamino ji niekada bendroje virtuvėje, gėdijosi savo skurdumo, įsigijo elektrinę plytelę, kad niekas nežinotų, ką valgo, geria, tad ir dabar krapštinėjasi tame savo šešiolikos kvadratų kambariuke, tik indus išplauti nešasi į bendrą, kriauklė – ten.
Tad kaimynai mažai ir mato tą jos gyvenimėlį. Kartais išgirsta net priekaištų, kad ji nenorinti su jais bendrauti, lindi viena. Tik, kaip paaiškinsi, kad ir tau būtų smagu priglusti, bet… kai girdi – nusipirkau tą ir tą, vyras padovanojo tai ir tai, traukiesi į savo kiautą, imi šalintis, nes niekas tau nieko nedovanoja, nieko gero negali įsigyti, jautiesi tiesiog menku vabalu. Būna, kad pasėdi su moterimis kieme ant suolelio, patyli, pasiklauso, o pačiai juk nėra ką pasakoti, negi dabar krausi tuos savo vargus ir rūpesčius kitam? Negražu gi ir nemandagu trukdyti, kai jie yra laimingi, tik temdysi nuotaiką, o tūlas dar ir pasmerks. Taip ir murkso viena, mezga (rado tokią parduotuvę – „Jaunasi technikas“, ten parduoda megztas skiautes, išsiardo jas, suriša siūlų galus) vaikams šiokius tokius rūbelius. Moterys pagiria jos triūsą – gražūs. Bet ar supaisysi, tiesa tai ar tik jos paguodimas. Gi nujaučia, kad nėra turtuolė, tai iš pagailos ir skiria geresnį žodį. Ir už tai Jorūnė joms dėkoja. Tarpe žmonių, – mintimi sušyla, – Vis ne taip baisu, kai žinai, kad kaimynas už sienos. – patiklumas nugali nepasitikėjimą.
Net su trenksmu atsidaro durys. Pirmoji pro jas lenda eglė, o paskui, raudonais lyg prisirpusios žemuogės skruostais, abi jos „ieškotojos“.
– Mama, pažiūrėk, pažiūrėk, kokią mes tau eglutę parnešėme! – ir tuoj puola aiškinti, – Žinok, ją mums dėdė Vilimas padovanojo! – springdamos, skuba pasigirti čiauškalės, – Jis – labai geras.
Jorūnei net širdį sugniaužia, tokia baimė užvaldo: Jėzus, Marija, negi ją pavogė iš ko nors ir dabar dar meluoja!? – pakinklius pakerta, – Neduok, Viešpatie, žmonės pasmerks, motina savo vaikų neprižiūri, – netiki savo akimis, – Kas gi joms ims ir dovanos tokią puošnią? – puola jas kamantinėti.
– Vaikai, pasakykite tiesą, tikrai jos iš kokio žmogaus pačios nepaėmėte? Žinote, kad negalima neteisėtai imti.
– Ne, mamyte, ją tikrai mums davė. O mes dėdę tavo blynais pavaišinome. Jis sake, kad labai skanūs, nes iš mūsų rankų. Dar ir sausainių mums davė, tik… mes juos eidamos suvalgėme, – ir žiūri į ją kaltomis akimis, supranta, mamai neliko.
Na, tikėk – netikėk, bet išsiaiškinti tą „geradarį“, moteriške, turi.
– Gerai, dukrelės, nuveskite mane pas tą savo „dėdę“, aš noriu jam padėkoti, kad tokią gražią eglutę mums padovanojo. Juk ir man įdomu jį pamatyti. Gerą žmogų reikia branginti, – imasi „gudrybės“ Jorūnė. „Gi nueisiu ir įsitikinsiu“, – velkasi paltą ir visa trijulė išeina ieškoti tiesos.
Mergytės jai tiesiu taikymu nurodo kryptį – Žiburių gatvė, o namą – parodysiančios vėliau, kai jį prieis.
Na, eiti buvo netoli, pasirodė, kad Vilimas visai artimas kaimynas, už kelių namų nuo bendrabučio, klesti jo nuosavybė. Nors nedrąsiai, bet pasibeldė į duris. Ilgai laukti neteko. Pasirodė namo šeimininkas, kuris, lyg žinodamas, kad jos ateis, jas greit ir atvėrė. Pagyvenęs vyras stovėjo tarpduryje ir šypsojosi. Atrodė, kad toji jo šypsena šlavė visą nepasitikėjimą dukrelėmis. O kai ištarė, kad tikrai mergytėms nukirto, kieme augo jų ir daugiau, medelį, atlėgo.
– Nepykite, kvailai padariau, reikėjo jūsų mergeles parlydėti namo. Išgąsdinau turbūt? – nuo jo sklido toks gerumas, kad Jorūnei
rodėsi lyg pati Kalėdų dvasia prakalba jo lūpomis, – O „tarkinius“ tai jūs tikrai skanius kepate, mergaitės jais mane pavaišino. Na, o ko mes čia šaltyje stovime, užeikite į vidų, mano žmona apsidžiaugs. Mergaitės mus dažnai lanko, tai dabar ir jų mamą pažinosime.
Prie arbatos puodelio ir šeimininkės keptų sausainių greitai prabėgo laikas. Tokių malonių žmonių ji mažai buvo sutikusi. Atrodė, kad jie – tikri giminės. Bendravimas toks, lyg seniai vieni kitus pažinotų, šnekos liejosi per kraštus. Senų žmonių pora papasakojo jai, kad yra netekę vienintelės dukros, todėl Jorūnės mergaitės jiems yra tikra Dievo dovana. Ir lankosi pas juos jos jau seniai. Juokėsi, kad dabar jie jaučiasi tikri seneliai.
Žinoma, mergytės jiems daug buvo papasakojusios ir apie savo mamą, nuo vaikų nieko nenuslėpsi, jie žinojo, kad jos neturi tėtės. Tad ir šį kartą jos ėjo tiesiai pas savo dėdę Vilimą pasiguosti, kad neturi eglutės.
– Širdį suspaudė, kai pamatėme jų veidelius, – graudinosi Vilimienė, – Sakau, tėvai, eik tu ir nukirsk tą žaliaskarę, tegu vaikeliai pasidžiaugia Kalėdomis. Negi gailėsi? Gi angelai. Gal ir maniškė, iš dangaus, matys puošniąją, pasidžiaugs kartu, – nebeištūrėjo neapsiverkusi.
* * *
Taip Jorūnė ir pažino tuos gerus žmones, su kuriais dar ilgai gražiai bendravo. Kurie, negandai ištikus ėjo jai padėti. Rado tuos, kurių nereikėjo gėdytis, kuriems galėjo išsakyti savo skaudulius. Graži buvo toji jų draugystė, o dukrelės gi turėjo senelius. Taip vėliau juk juos ir vadino – seneli, močiute.
O močiutė, tik iškeps kokį gardėsį ir jau kviečiasi mergeles, vaišina, glosto žvilgsniu ir širdimi. Senelis irgi traukdavo „bambonkę“ iš kišenės, glostė galveles. O ir pati Jorūnė dažnai bėgo pas juos, vis stengėsi pagelbėti jų darbuose. Suprato, kad senukų jėgos senka.
* * *
Bendrabučio virtuvėje mazgojo indus, kai išgirdo, kaip kaimynė nuodugniai pasakoja, kad ką tik, judriame plente, didelė mašina partrenkė kaimyną senuką.
– Ratas pervažiavo jam veidą, tad žmogus žuvo vietoje...
Moterims pasiteiravus, gal žino, kas gi jis toks, Jorūnė išgirdo – Vilimas.
Tai buvo Šventų Kūčių vakaras, kada jie visi ruošėsi susėsti už stalo ir atsilaužus „plotkelės“, palinkėti vieni kitiems... Užgimusio malonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą