Nuo seno žmonės kalba, o kai kurie dar tuo ir tiki, gal tikrai yra girdėję, jog Šventų Kūčių naktį, dvylikei išmušus, gyvulėliai (na, visokios margutės, širmiai, bėriai ir kiti tvartelių gyventojai ima ūturiuoti žmogiška šneka). Tad ir aš šiemet nutariau saviškių pasiklausyti. O mažne išgirsiu, ką tie mano „spinagryzai“ pripliurps!? O kai „plotkelės“ laužyti, nuo seno tokia tradicija, sėdome Vakarei pražydus, kol iškalbėjom maldas, prisiminėm tai, kas buvo, ko nebuvo, šventą vakarą išlaistėm vašką, tiesa, indus mazgoti man jau teko vienai, nes visi, prikimšę pilvus (ir koks tatai pasninkas, kai turi net dvylika patiekalų ragauti, o po jų, vos nesprogsti!) jau braidžiojo po penktą sapną. Tad, apsikuopusi, kad ryte švariai pasitikti Šventas Kalėdas, sudėjusi dovanas po egle (kas metai būnu Kalėdauskiu), pagaliau pailsėti prisėdau ir aš. Nors tiek paskyriau sau laiko. Tad ištempiau ausis ir laukiu. Pradžioj gi nieko, žiūriu, mano gyvūnėliai guli sau vidur trobos ir pučia į ūsą. Rupūs miltukai! – pamaniau, – Nei jie kalbės, nei ką! „Briedas“ vienas yra tie pasakojimai, bet... pirmas akis atmerkė mano bandšunis. Na, jis tos veislės, kuri šiuo metu tapo itin populiari, kažkada tai tokie avių bandas ganė, o dabar, mat, „tarnybinis“ – tituluojami. Na, maniškis, pavadinome – Dakas, nors ir turi, kaip ir privalo turėti grynaveislis, tą „čipą“ ir kilmės dokumentus, bet smagiai keturis tvorų kampus apsimyžčioja, mat, kiemo „imperatorių“ vaidina. Pabandyk tik nesileisti jo apuostomas, tai dar ir kalaišę tau pažymės, o geriausiu atveju, gali likti ir be jos. Kas tą drimblą pamato, tai atatupstas ir traukiasi. „Vierchu“ jam tesu tiktai aš, o į kitus, kai pastarieji nori prisišaukti, tai jau nė domės nekreipia, na, jei kokį kotletą rankoj turi, tai dar, dar. Bet ir tai tik tam kartui, suės ir rodo dantis. Reikėjo man jį pavadinti – Ignoras. Bet aš nesispjaudau, saugo! Čia jau kaip toj Cicino dainoj „neliesk mano damos, neliesk!“ Kaimynai dažnai sako, kad geriau jau aš veršį šerčiau, betgi slapčia, rupkės, tuo mano „vokietuku“ grožisi, norėtų, kad ant jų kales numintų, esu gavusi ir pasiūlymų „suleiskim“. „Nyfyga“, – mintyse nutariau, – Nėra ko taškytis su kaimietėmis miesto „ereliui“ savo kilniais genais! Pririš locnus vaikus prie lenciūgo, visą gyvenimą ir nešiok geležį po kaklu! – pagailėjau, – Apsieis pliks ir be šukų! – aišku, į akis to nepasakiau, mandagumas neleido, išsisukau, kad dar jaunas ir panų dar nepageidauja. Jie gi nežino, kad patelę reikia atvesti į patino teritoriją. Tai įsivaizdavau, kaip aš vaikščiočiau kieme. Gi mano juodčkis tai nerišamas, penkiolika arų – jo! Na, bėda yra ta, kad užklydus prašalaičiui, turiu lyg kulka lėkti prie vartų, ištikimybė tarnybai – nesvietiška, be šeimininko, šiukštu nieks neužeis!
Tai va, girdžiu tas mano „rapūcelis“, kad burbuliuoja bosiniu, tik visa ta jo „ūturka“ – vokiškai. Gaudau žodžius, žiopčioju iš nuostabos, net google vertėjas, kad ir visagalis, nė velnio man čia jau nepadeda, nespėju suroti, o kad ir spėčiau, vis tiek originalo man jis tiksliai neišverstų. O aš vokiškai moku tik „hende hok“ ir bruderšaft“, daugiau tai jau nė bū, bū.
Bet to dar negana, į dialogą įsilieja pinčeriukas – Rokis. Tas tai jau buvo baisus nuosproga, kai išgelbėjau, tiesiog išplėšiau iš latrų nagų. Vos tada ir spėjau, gi anie jau ruošėsi jam atlikti „harakiri“. Kas jau kas, o pastarasis turėtų būti man dėkingas iki grabo lentos, – pagalvojau, – tikrai blogai nekalbės, o ir veislė elegantiška, dabar gi jau į šunį panašus, turi kilmingų genų, – Neparduos. Bet ir vėl nusivylimas! Rokis Dakui atsakinėjo, velnias žino, kokia ten ta jo tarmė. Kiba „made in china“ ir pusiau lietuviškai? – kraipiau galvą, – Kur jau man tuos jo „hieroglibasdecibelus“ išsiversti?! – apėmė baisi neviltis, – Taip, žalty, ir nesuprasiu, gerai ten jis, tas lieknas ir trumpaplaukis strakaila atsiliepia apie mane? – marmaliuoja ir ką tu jam.
Baisiausia liko, kai prie dueto prisijungė mano Balio ilgaplaukė. Toji tai jau baisi plėšrūnė! Su ja tai buvo įdomi istorija. Sūnui panos ją padovanojo Gimtadieniui. Parvilko man ją į namus visą pasišiaušusią, išsprogusiomis mėlynomis akimis. Pradžioje užprotestavau, bet... tik pažiūrėjau į tuos jos veizolus ir širdis lyg ledas karštyje ištirpo, priėmiau. O jau jubiliatas buvo išradingas, pavadino – Chuanas. Du mėnesius taip ir šaukiau, kol į svečius neatvyko žentas ir nepažiūrėjo tam mūsų Chuanui po uodega, ir nesušuko – „Uošvien, koks gi čia Chuanas, kai anas su „focka!“ Na, o tada jau iš manęs „štukas“ traukė visi likusieji. Gi uošvienės tiems žentams amžinai „ant šluotos skraido“. O ir mano sūnus savaitėlę ja pasidžiaugė ir visą rūpestį numetė man. Katinas, be jokių ten skausmingų plastinių operacijų, momentaliai pakeitė lytį, iš vyriško pasidarė moterišku. O aš ją ėmiau šaukti – Kyciūnė. Kokia ten velnio Chūjanita? – mintyse visiems atsikeršijau. Taip ir likom mudvi poroj, „kol mirtis mudu išskirs“. Tad, kai šventą vakarą pastaroji tiesiog ėmė rėkti „gvoltą“, atrodė, kad ją kas imtų ir norėtų „išprieštarauti“, matyt, reikalavo tų dviejų „pliurpiznų“ vyriško dėmesio, man net plaukai, kur tik dygo, ten ir pašiurpo.
Pradžioj nesusigaudžiau, o po tam supratau: gi abu šunis užaugino, tai gal dabar auklėja, na, kaip motina, nedėkingus? Gal tie du ant manęs purvą lieja?! O kai švelniakailė ėmė dar ir dantimis kalenti (taip ji daro, kai paukštukus pamato, mat, „košerinė“, ėda tik paukštieną), visai patrikau. „Vilkus šerk nešėręs, savu nebūsi, gi miškan žiūrės!“ – riebiai nusispjoviau, – Tiek to, draugams juk viskas yra atleidžiama. Rytoj gi ir vėl taps man ištikimi. Svarbu, kad nagais širdies nedraskytų, iltimis jos nevarpytų! Visa kita – niekis. Gi ištisiems metams gerkles užsikimš, temokės tik „au“ ir „miau!“ - atlėgo dūšia.
Užtat dabar, aš galiu drąsiai patvirtinti, kad gyvūnai Šventų Kūčių vidunaktį kalba. Ir dar kaip kalba! Tik mes turime tapti poliglotais, kad suprastume, apie ką toji jų kalba.
O gal gerai, kad ir nesupratau, o tai dar ir kokia „apoplekcija“ būk spyrusi ir bac, nebėra kam Kalėdų varpų klausytis!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą