Kaimo varnos užmatymas

Akis sumerkiu į dangų, o jis:

– Kaip tu man, rupūs milčiukai, atsibodai!

Nei keiktis, nei garbinti. Pasipūtėlis tikras. Mat, jam kaimo kvapas netinka. Varo debesis į miestą. Ką palaistytų burokus, laisto tuščias galvas.
Pasikeltų į puikybę, tik... aukščiau jau nė pro kur. Tai ir stypsau, kaip toji varna, kur irgi lesti nori.

Taip ir su ta poetų brolija, kakta sienos nepramuši, reikia „fundyti“. Bet ar verta, čia tai jau painus rebusas.

„Katiniška istorija

    Ilgai stovėjo, iš dešinės pusės kaimyno, mūsų diedelio – nuoširdaus ir paprasto kaimo žmogaus, kuris visada labinosi, kvietė, kad užeitume, prisirinktume jo alyvinių, nameliai. Nei vienam jo vaikui, su kuriais ir dabar mes maloniai bendraujame, jų neprisireikė. Nuo jaunumės darbštūs, seniai buvo susisukę nuosavus lizdelius. Argi dvi vietas aprėpsi? Tad ir nutarė parduoti ir gražiai pasidalinti tarpusavyje tėvelių palikimą. Kai mes atsikraustėme, diedelis pačios jau keleri metai kaip buvo netekęs, tad jos mes nepažinojome, tik iš kaimo žmonių girdėjome – buvo dora moteris, darbininkė, tvarkinga šeimininkė. To ir užteko, nes patyrėme, jei kaime taip kalba, žinok, kad žmogus buvo geras.
   

   Kai diedelis mums pajuokaudavo, kad jo ,,panos laukia kalnelyje‘‘, kažkaip ir nepatikėdavome, nes buvo dar gana žvalus, nors buvo jau šauniai perkopęs per aštuntą dešimtį. Mums vis atrodė, gyvens dar ir gyvens. Nedidukas, liauno sudėjimo, bet brūžino žolę sode, smagu būdavo žiūrėti. Supratome, kad jaunystėje buvo didis gaspadorius, nes ir vienas likęs dar krapštėsi po daržiuką. Taip jau buvo surėdytas, kad krutėt ir krutėt. Bet metai lenkia prie žemės, net mes matėme, kad senka mūsų kaimyno jėgos, sunku vienam. Dukra, kur buvus, kur nebuvus, ir pas tėvuką. Grožėjomės ir ja: myli savo žilagalvį gimdytoją. Sūnus irgi neatsiliko. Ypač į atmintį įstrigo, tegu jam bus lengva žemelė, žentas, kurį gražiai – Maniuku šaukė. Darbštumas vyro – neišpasakytas, šapo kieme, ne vietoje, nebuvo palikta. Viskas suriktavota, viskas ten, kur priklausė būti. Diedelis jį dažnai girdavo. Kartą teko ir mums prašyti jo pagalbos, tada ir įsitikinau, kad nemeluoja, ne tik rankas turi auksines, bet ir širdis gera. Kai ištiesiau jam atlygį už nuveiktą darbą, žmogus iš nustebimo net atšoko, padalijo jį pusiau ir pasakė – ką jūs, aš imu tik tiek, kiek uždirbau. Atrodo nedaug tų žodžių, bet išgirdau sąžiningo vyro kalbą, kurią ir nešuosi su savimi, kaip ir daugelio sutiktų puikių žmonių širdies šviesą. Gaila, kad tokie anksti išeina, bet juk ir Dievui gerų reikia, – apramini suskaudusią mintį.

   Iš kitos pusės krutėjo kitas gyvenimas. Tėvas, mama ir dvi žavios dukros. Namas buvo nupirktas vasarojimui, nes šeima gyveno Jonavoje. Laukdavo jų atvažiuojančių, ne tik Maksas – šuo gyveno tame kieme, saugojo šeimininkų turtą, bet ir mes. Gerai įmitęs, prižiūrėtas ir mylimas. Tėvukai gyveno vietoje, tai niekad nebadavo. O ir patys šeimininkai jį dažnai lankė, rūpinosi. Vis prisimindavau pasakymą ,,kas myli gyvūnus, myli ir žmones‘‘. Gerą gabalą gyvenimo palikau už nugaros, bet įsitikinau, kad tas pasakymas yra taiklus. Tad ir su kairės pusės kaimynais mes sutarėme. Per penkis metus nepasisakėme blogo žodžio vieni kitiems. Tegaliu ištarti ir savo diedeliui, ir Ritos šeimynai – ačiū, kad buvote šalia mūsų. Juk, kai išsikėlėte į kitą kaimo galą, graudenausi, bet... dėkui Dievui jūs esate gyvi, dažnai linkiu per nuotolį – kaimynėliai, tegu jūsų neapleidžia sėkmė. Tegu jūsų mergaitėms klojasi šviesus gyvenimas, o vaikaičiai auga sveiki. Juk geras kaimynas – artimiausia giminė. Pasiilgstu jūsų, o kai susitinkame, lyg savą regiu. Tad, kai nameliai ištuštėjo, laukė kitų šeimininkų, skaudėjo širdį.

    Bet toks jau yra tas gyvenimas, vieni miršta, kiti gimsta, treti, kaip gandrai išlekia kitur.

   Kai į kairę pusę atsikraustė jauna pora, apsidžiaugėme – kursis, tvarkysis, gal greit ir vaikai krykštaus kieme? – puoselėjome viltį. O kai neužilgo ir dešinioji pusė gavo jaunus, atrodė šventė aplankė ir mūsų kiemą. Tik, mes juk jau amžiuje, nelįsi į akis jauniems, stebėjome iš toli ir džiaugėmės – namai gyvastį įgavo. Išgražės sklypai, gi rankos stiprios, triūs, nepavysime seneliai jų, teks pasistengti, kad patvoriai žole neželtų, truputį ir nusigandome – barsis, jei nepajėgsime. Kaime juk įprasta, jei viena vejapjovė ima dūgzti, užkrečia tuoj kitus kiemus, girdi kaimyno ,,mašinką‘‘, pačiam smagu birbinti. O kai vakaras nukvipęs nupjauta žole, malonumas prisėsti ir pailsėti, pasiklausyti paukščių ulbėjimo ant suolelio. Ir nesvarbu, kad tavęs nekalbina, svarbu matai žmones. Kaip be žmogaus, be jo šypsenos? Tik... naujai atvykę kartais nepateisina tavo vilčių. Būk protingiausias, pavers kvailiu, nes tu – senas. Ypač miestą iškeitę į kaimą. Tada ir prasideda nesmagumai.

    Treti metai dešinysis kiemas kyla, šviesėja, gražėja. Po negražaus konflikto, girtas kaimynas iškoneveikė be jokio reikalo, išvadino tokiais žodžiais, kad doram liežuvis neapsiverstų kitam žmogui jų ištarti, todėl ir paliksiu juos tai dienai, gal kada ji užsimirš, nebendraujame, bet blogo nelinkime. Regi, vaikai juk galėtų būti mūsų, triūsia, mintimis linki – Padėk, Dieve. Nelaikai užantyje gyvatės, juk... jei ištiktų nelaimė, bėgtumei gelbėti. Pamestumei visus tuos ,,unorus‘‘, seniai atleidai. Svarbu, kad langai vakare šviesūs, prie ugnelės gyvenimai šildosi. O ir namas linksmas tapo. Gražu žiūrėti, tvarkosi. Ateityje juk vis gražės ir gražės. Tegu jums sekasi, kaimynėliai, – linki.

    Gaila, kad kairioji pusė neturi tikrų šeimininkų. Retkarčiais užklysta, bet... nesimato, kad atgis namo akys – langai. Pusė kiemo dar šiaip ne taip patvarko, juk neprabrisi, o kita pusė – velnias koją nusisuktų. Šabakštynai ir nurudavusi žolė. Gaila žemės. Nepagarba didžiausia jai. Matyt, kad ne tie į tuos namus parėjo. Tokius mes vadiname ,,netikri kaimynai‘‘. Nuperka ir užmiršta, benamės katės okupuoja tręštančius ūkinius pastatus, veisiasi ir kaimynams sudaro keblumus. Blogiausia tai, kad ritasi kačiukai, kurie lenda, į šalia esančius kiemus. O jei tavo kieme yra palaidas šuo, kuris saugo savo teritoriją, o tas šuo nepakenčia kačių, randi rytais jų sudarkytus lavonėlius, nors verk, kitaip neišsaugosi, tik paberdamas per tvorą ėdalo. Tikiesi: bus sočios, nelįs. Ne tų kačių bijai, jos gi peles, žiurkes kaimuose išgaudo, o kaimyno rūsties. ,,Čia gi mano teritorija,‘‘ – vograuja, – ,,K...a tu‘‘, – išgirsti iš jauno trisdešimtmečio lūpų. Ir niekaip toks piemengalis nesuvokia, kad kaltas yra pats, nes negyvena, užleidžia teritoriją katėms. Kad nėra kur dėtis tam, šalia rusenančiam kaimynui, kai jo kieme rujoja viso kaimo katės. Ko nesidauginti, negyventi, kai yra ramu? O tu suki galvą, kaip su tokiu sutarti, jei jis tegirdi tik save? O jei dar esi prasivedęs, nors pastarasis ir davė tau raštišką sutikimą (priedo esate sudarę žodinę sutartį, kad tu jam – drenažą, jis tau – vandenį) iš jo teritorijoje esančio vandentiekio, vandens liniją, ramybės nebus. Kartą per mėnesį atvykęs, ieškos kliaučių, iškoneveiks tave, bijosi ir į savo kiemą išeiti, nes nenorėsi konfliktuoti. Ir visas tas jovalas bus, kad pagailėjai alkanų gyvūnėlių. Klausi savęs: negi nusikaltau, kad pamaitinau, kad stengiuosi apsaugoti tą mažą padarėlį? Iš kaimyno išgirsi - ,,nekenčiu kačių!’’ Toks juk nežino, kad katės lydi žmogaus sielą pas Viešpatį, nes vienintelės ją turi. Aišku, jis save laikys nekaltu, nes gi ,,nekenčia‘‘. O tu nenori nekęsti, nes tave kitaip apšvietė toji Apvaizda, liepė mylėti gyvą, atjausti. Ir nesvarbu ar tai būtų žmogus, ar mažasis gamtos brolis. Tu supranti, kad žmogus atsakingas už jį, jei priglaudei, pasirūpink, kad būtų sotus. Žinosi ir tai, kad tas tavo kaimynas nėra kaltas, katėms užtvarų – jokių, ypač, jei ieško kąsnio. Tu žinosi kaltininką, bet... būsi bejėgė ką nors pakeisti.

    Taip ir liksi didžiausia kaltininkė, kad pagailėjai alkanų katiniuko akių, kad permetei per tvorą jam kąsnį. Gi tavęs jaunas briedis, persikėlęs iš kaimo į miestą, nesupras, laikys blogiete ir keršys tau... užsukdamas, vanduo tai teka per jo sklypą, bendras šulinėlis irgi jame, pagrindinę vandens sklendę. Nors tu jam savo lėšomis įdėjai atskirą kranelį, kad galėtų atsijungti, kada tik panorėjęs, Jis gi pastoviai negyvena, jam vanduo nėra gyvybingai svarbus.

   Tu jam – senas ir kvailas, kai jis jaučiasi pilnas jėgų, tavo vandens linijos, ,,karalius''.

Mazgelis

Taip gražus, taip snieginai baltas, lyg kas būtų tūkstančius cukraus maišų išpylęs, tas mūsų Kūčių
vakaras. Kiūtom vienudu prie to menku kąsniu pamaloninto pasninko stalo. Jaučiu, ne tik mane, bet ir
antrą obuolio pusę graužia ilgesio kirminas.
„Pasenom, tapom niekam nereikalingi, gal tik vienam Dievui. Na, nors tiek gerai, malda turim į ką
atsiremti. Svarbu vaikams gerai“, – klampoja mintis lipnią vakaro tylą.
– Kaip jau yra, taip, mielas mano, – persižegnojusi tiesiu vyrui duonos riekę, bažnyčioj pašventintos
šiemet neturime. – Laužkim gimstančiojo garbei, – žvakė pamažu tirpsta, rieda karoliukai lyg apleistų
tėvų ašaros, linkime vienas kitam šviesaus, gero, o svarbiausia – sveikatos – turto didžiausio.
Pasninkaujame tyliai, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Gale stalo – lėkštelė, taip jau išmokyti,
atklydusiam bedaliui ar namus tą naktį lankančiai vėlelei. Šunelis ir du katinukai akylai stebi, tiesiame ir
jiems kąsnelį.
„Mūsų šeimos nariai, kaip dabar imsi ir pamirši? Jie juk mūsų širdims džiuginti ir telikę“, – matyt,
slapūnė ašara sublizgo, vyras, girdžiu, suspaudžia ranką.
– Na, ko tu, motin, mes juk dar dviese, o du – jėga, dar ne po vieną, nesielvartauk. Remsime pečius ir
tursensim į priekį, o priekis juk blynais kvepia, – stengiasi pakelti nuotaiką. Nežino, kad ir už jį mazgelį
užrišau, tris „Sveika, Marija“ ir „Tėve mūsų“ sukalbėjau.
Prieš Kūčias perskaičiau, neatsimenu net kur, straipsnelį, kad reikia paimti kokią virvelę ar kaspinėlį ir
sukalbėjus, tas turi eiti iš pačios širdies gilumos, poterius už artimą savo, tą, kuriam tu linki šviesaus ir
gero, už kurį Dievo malonės prašai, užrišti mazgiuką, ir laikyti prie savęs tol, kol išsipildys tai, ko dėl jo
prašei. Ne kokie balvono burtai ar „čeraunikių“ kerai tat, o Dievo malonės meldimas. O aš turėjau už ką
melstis, tai nuo tų mazgelių net raištelis apsunko. Dievą aš tikėjau nuo mažens, tyliai tikėjau, niekam
nesisakydama, bijojau, kad, išgirdę apie tai, neužgautų Švenčiausiojo, laikiau jį vieninteliu savo Tėvu, nes
kito neturėjau. Užaugau vaikų namuose, kaip ta rūsio balanda tįsau. Bet jis man siuntė gerus žmones,
stengiausi iš jų, juk dovanai davė, paimti gerumą, išmokti mylėti, nelaikyti juodulio širdyje, atleisti už
nuoskaudą. Kai būdavo sunku, kalbėjau, kalbėjau Dievui, gal ir nusibosdavau, bet tikėjau – neatstums. Jo
Gimimą švęsdavau su dideliu džiaugsmu, atrodė, gimė jis ir aš drauge su juo.
– Ar pakelsim taurelę vyno už Gimstantįjį? – paklausiau vyro, bet jis tik papurtė galvą.
– Ne, brangioji, mes juk ir blaivūs mokame jį pagerbti. O be to, žinai, gal teks prie vairo sėsti, – niekada
tokios nuodėmės nedaręs, saugojo tuos, kuriuos teko vežti, už tą aš jį labai gerbiau.
– Tai ir gerai, taip ir palikime, „negriešykime“. – O pati pagalvojau apie dukrą: dvidešimt ketvirtą –
anūkės gimtadienis, neatsispirs, švęs, o velnio lašai yra baisi nelaimė jaunam protui.
Nuojauta neapgavo.
– Mama, – išgirdau telefono ragelyje, – atvažiuok, gelbėk, nes atims Šarūnėlį, policija iškvietė vaikų
teises, jei niekas nepaims, – kūkčiojo dukra. – Būk gera, paskubėk.
Pašoko jau ir vyras iš šilto patalo, žodžio netaręs, puolė rengtis. Skubėjome. Tik išvažiavę iš kiemo,
supratome, kad keliai nevalyti, drėbė, matyt, visą naktį. Bet ko tėvai nepadaro dėl savo vaikų, skynėmės į priekį. Tuos dvidešimt penkis kilometrus važiavome lyg akli kačiukai, kelias buvo susilyginęs su pieva,
vedė tik nuojauta ir baimė, kad mažylį paims svetimi.


– Globa – penkioms paroms, – pasakė viena iš moterų, – tada atvešite vaiką, spręsime, ką toliau daryti.
Nedaug trūko, norėjosi jai bučiuoti rankas: neatims Šarūnėlio. Nei dukrai, nei anūkei neturėjau ko
pasakyti – širdį kaustė baimė: šitaip žaisti su vaiko lemtimi? Dieve, ačiū tau, spėjau.
Atgal važiavome tylėdami. Mano glėbyje saldžiai šnarpštė, pro miegus dar ir šypsojosi mažas šiltas
kamuolėlis. Glaudžiau prie krūtinės, o ašaros skruostais tekėjo, tekėjo...
Tą ankstų šventų Kalėdų rytmetį parsivežiau kūdikėlį į savo namus. Argi žmogui žinoti, kokiu pavidalu
Dievas po žemę braido, kai užriši mazgelį ir už jį?

Vilhelminos dalia

    Niekas Klementinai į dantis nežiūrėjo, tėvas, kurio visi klausė ir bijojo, trenkęs į stalą kumščiu, išbūgnijo:
– Kokį parinkau, už tokio ir tekėsi, ubagų mano giminėje nereikia!
   Visą naktį mergina, mylėjo tik savo Pranelį, bėgo pabarėliais prie jo prisiglausti, o ir pastarasis į ją žvelgė meilės pilnomis akimis, abu vylėsi, dardant vežimaityje į bažnytėlę, skambės, skambės... jiems vestuvių varpai, praraudojo, prašlapino mergautinę pagalvę. Taip jai gėlė širdį. Žinojo, prieš tėvo valią nepapūsi. Jei jau įsikabino kokios užmačios, mirk – gyvenk, bet savo padarys. Tik ji nesuprato, kodėl tyli motina, kodėl jos nė žodeliu neužtaria. Ašaroms byrant, pro akis prabėgo jos nerūpestingai šviesios dienos, trumpi vakariniai pasimatymai. Virpėjo, salpėjo jos širdis, atrodė, Pranelis kužda meilius žodžius, liečia lūpomis jos lūpas.
   – Taip reikia, – lyg kirviu nukirto jos gimdytoja, kai Klementina jos paprašė, kad perkalbėtų tėvą, kada meldė jos neišduoti už nemylimo, penkiolika metų vyresnio. Kai prisipažino mylinti kitą.

   Kai ėmė artėti toji „sūdna“ diena, mergiotė vis dar tikėjosi, kad Pranelis ims ir pagrobęs ją, slapta išveš ten, kur ji, bus šalia jo laiminga. Į neviltį krito, kada suprato, jog be skatiko dar niekur niekas nepritiko. O namiškiams ruošiantis vestuvėms, galutinai susitaikė su tokiu savo likimu.
   Vestuvių rytą, Klementina lyg nusikaltėlė, įsėdo į važį šalia Jurgio ir galvą nuleidusi, paskendusi ašarose, išvyko sumainyti žiedų. Išrinktasis, niekas jo adresu negalėjo pasakyti blogo žodžio, buvo doras ir netingus žmogus, ne vieną apšoko darbštumu. Gal per tuos darbus ir pačios neturėjo laiko pasieškoti, tad tą reikalą pavedė piršliui Butnoriui. Na, o pastarasis ir sukirto delnais su Klementinos tėvu.
   – O ko dabar ne žentas? – merkė akį piršėjui po trečios taurelės, – Vyras stotingai nuaugęs, galvą ant pečių turi, veislė, mįsliju, irgi yra, o ir mūsų Klementina yra ne iš kelmo spirta, merga jau prisirpusi, sujungsim porą pagal Dievo norą! – pylė piršliui – melagiui ketvirtą.
   Viskas buvo su tuo Jurgiu gerai, tik jausmingumo jam tėvai nebuvo užprogramavę. Tad, taip ir sėdėjo šalia savo raudančios jaunosios, nes jam atrodė, kad taip ir turi būti, visos mergos taip, verkia, verkia... o po šliūbo, žiūrėk, jau ir šypsosi, kvatoja. Ašarų nė „spago“ nelikę. Na, o kai vaikai pabyra, taip ir užmiršta visas tas kvailas romantikas, doriausiomis pačiomis tampa.
   – Nuooo!.. – ragino žirgą, o tas, uodegą išrietęs, ėjo per miestelį žaibu. Važnyčiotojas sėdėjo išdidus, gi staininiu lakdino prie altoriaus savo išsirinktąją.

   Taip du, per prievartą, sujungti gyvenimai, kaip tos dvi paskiros upės, po priesaikos prieš Dievą, ir pasiliko po vienu stogu. Medaus nekopinėjo, nes poros naktys nebuvo saldžios, tik iš reikalo, tiktai sutuoktinių pareigos atlikimas. Klementina bodėjosi Jurgiu, jo šeriuotais skruostais, nujautė, tėra daiktu, kuriam nepriklauso, nei švelnumas, nei meilios glamonės, laikoma. Jurgis irgi nematė reikalo savo moterį pamaloninti, užvirsdavo lyg koks primirkęs rąstas, ir kurį laiką, Klementina tuo baisėdavosi, šnopuodavo, riaumodavo... Tuo metu, jai atrodė, kad Jurgis yra panašus į įsiutusį bulių. O kai, po to nemalonaus niurkymo, atsukdavo jai nugarą, imdavo triūbyti, Klementinai jį jau norėjosi užmušti, toks buvo atgrasiai šleikštus. Savo „pirmąją naktį“, juk svajojo ją apturėti tik su mylimu Praneliu, ji atsimins kaip baisiausią košmarą. „Ne, taip neturi būti, tik ne taip“, – skaudinosi. Bet, lyg į spąstus papuolusi pelė, kentė tuos Jurgio grabaliojimus, gniaužiojimus. Dienos bėgo, bet tuose jų santykiuose niekas taip ir nepasikeitė. Kai tas pats grubus ritualas kartojosi kas naktį, ji ėmė vengti anksti gultis. Pateisinimui, vis atrasdavo nebaigtų darbų, taip stengėsi išvengti nemylimo vyro prievartinės egzekucijos, tos šeriuotos krūtinės, smirdančių taboka ūsų, kurie, kai jis imdavo bučiuoti, lįsdavo jai į burną. Jurgio neapkentė, juk jei ne jis, laikė nelaimės kaltininku, ji dabar būtų laiminga su kitu. 

   Kai pajuto, kad kažkas darosi su ja ne taip, ėmė vimdyti, moteriška nuojauta pasakė, „laukiesi“, vyrui neprasitarė, vaikščiojo išbalusi, dažnai linko virš dubens ir gokčiojo. Tad iš kur jam žinoti, kas dėjosi su jo moterimi? Na, pastebėjęs, kad ji pasikeitė, išsigando, „negi rimtai apsirgo?“, nes su Klementina ėmė kartotis ir kartotis tie visokie blogumai, nuotaikų kaita. Nutarė užsukti pas motiną, kuri gyveno netoliese, pasitarti, ką daryti, kad jo pati stipriai pasiligojo. 

   Kai senajai išpasakojo, kas dedasi su jos marčia, pastaroji prapliupo juoktis.

   – Sūnau, reikia džiaugtis ir kraitelį ruošti, – nušvitusi, lyg sidabrinė moneta, dėkojo, – Dievulėli, ačiū tau už į giminę pareinantį! Tėvas būsi! – apkabinusi, sveikino sūnų, – Vaikaitį ar vaikaitę mums padovanosi, – spirgėjo.

   Jurgis, judėdamas namo sodžiaus gatvele, atrodė taip, tarsi būtų užkariavęs visą pasaulį. Blizgėjo lyg nauja moneta, taip nudžiugino jį toji naujiena. Tad, vos įžengęs į trobą, pripuolė ir stipriai apkabino Klementiną. Ar iš džiaugsmo, ar iš kvailybės, išvapeno.
   – Oi, gražiai pilna mano pačiutė, oi gyvybės pilna, – bučiavo, nors toji ir muistėsi, skruostus, rankas, – Nebijok, aš būsiu šalia. Tik, žinok, po pirmo sukrykštimo, tuojau byrės, na, kaip tie žirniai iš ankšties, ir kiti. Atmink, kol tik jėgos leis, mylėsiu tave, nieko netrūks, – vėrėsi lyg kiaura kišenė ir drėgnai gašliomis akimis, tarsi matavo, „kiek gi toji mano Klementina derliaus galės duoti“. Juk jam ta „sėja“, apie kurią jo moteriškė nieko gero negalėjo pasakyti, buvo tikra euforija. Tik, jei jis tuo metu būtų galėjęs išgirsti pačios mintis, būtų bėgęs iš trobos lyg karšta derva nuplikytas. Nieko nuostabaus, ką galėjo kaimo bernas, amžinai laukuose lenkiantis nugarą, suvokti apie meilę, kai jo supratimu, bent taip girdėdavo iš kitų bernų, „jei gimei vyru, imi ir bobos neklausi“, toks elgesys buvo norma. Išauklėtas pamaldžiu, lankė bažnyčią, tad žinojo tiesą, „kad Dievas Tėvas kreipėsi į Savo Viengimį Sūnų, kad pagal Jų paveikslą ir panašumą padarytų žmogų, Jis Savo vaikus palaimino sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Tad ir neklausė, ko toji jo Klementina nori, vertė į lovą ir atliko tai, ką suvokė, esant būtina atlikti. 

   Klementina, dantis sukandusi, ilgai kentė tuos jo „pamaloninimus“, bet, kai pilvas ėmė lipti ant nosies, Jurgiui ištarė griežtą:
   – Gana! Užteks čia mane maigyti, nagais lapoti! Vaiko pagailėk! Dar akį išdursi! Nesusipratėli tu! – išstūmė lauk visą pasibodėjimą juo, – Tik savo intereso ir težiūri, o manęs ar kada nors paklausei, noriu aš to ar ne?! – ašaros per jos skruostus tekėjo latakais, – Ir žinok, tavęs niekada nemylėjau ir prievarta mylimas nebūsi! – tėškė taip, kad Jurgis pritūpė. 

   Jis žmonos pykčio nesuprato, nes tas jos „pilnumas“ nė kiek jam netrukdė, bet tokio akibrokšto  nesitikėjo. Pasibaisėjo, buvusi tylene, Klementina pavirto į plėšrią migerą. Tad, stovėjo sutrikęs ir mirkčiojo akimis, atrodė kaip tiko ištiktas.
   Klementina atgavo ramybę. Jurgiui palikusi dvigulę, pati išsikraustė į seklyčią. Pastarasis užeiti ten  nedrįso. Tik, jis niekaip nesuvokė, „ką aš tokio blogo padariau, kad ji taip pasiuto?“ – galvoje dūzgė tik viena mintis, – „taigi, vaikas juk yra didelė laimė, namai atgis, o ir mums bus dėl ko gyventi, dėl ko stengtis“. Jis buvo geros širdies žmogus, gink Die, tėvo pavyzdžiu, išmokintas nekelti rankos prieš savo moterį. Kažkur giliai, giliai krūtinėje, lyg kas būtų ylą suvaręs, taip suskaudo. 

   Ilgam, vienišas ir moters nemylimas, liko sėdėti prie krosnelės. Atrodė, žemė skradžiai atsivėrė ir jis krenta, krenta...

   Bet, laikas – ne baltaliemenis beržas, vienoje vietoje nestovi, greit prabėga. Vieną speiguotą naktį Klementina ėmė ir „subiro“, lopšyje sukrykštė nauja gyvybė.
   – Jurgi, būk Dievo pagarbintas, – pribuvėja klojo jam dukrelę į glėbį, – Suteik tėvišką palaiminimą, – nors ir privargusi, visą naktį su gimdyve negalavosi, šypsojosi, žinojo, per kokią kančią į pasaulį atėjo ši sveika mergytė. O kiek ji tokių, per savo gyvenimą, priėmė, nesuskaičiuoti.

   Kai priglaudė savo pirmagimę, krūtinėje tapo taip šilta, šilta... „Viešpatie, pažadu, mylėsiu ir rūpinsiuosi iki grabo lentos, juk mano kūnas ir kraujas. Būk ir man maloningas, užpildyk jos širdelę meile savo tėvui“, – jis pirmą kartą verkė, verkė iš laimės, – „Dabar turiu dėl ko gyventi, kad ir nebūsiu Klementinai reikalingas“, – bučiavo mažylę ir lyg aruodas grūdu, pildėsi viltimi.

   Kur buvęs, kur nebuvęs, Klemensas jau ir prie lovelės. Jo laimės – neapsakyti. Sūpuoja, myluoja, glosto, klosto... Net naktį, kad žmona pamiegotų, keliasi apkamšyti, vystyklo pakeisti. Atrodo regi tik ją, tik savo mažąją Vilhelminą, toks vardas, Krikšto metu, jai buvo suteiktas. Net ir Klementina į jį jau ėmė šilčiau žiūrėti, retkarčiais ir šypsena pamaloninti, geresnį žodį ištarti. Regėjo, myli jos vaiką, bet pati, to buvo neįmanoma suprasti, kažkodėl mažosios šalinosi. Net jos motina, kai užbėgdavo į svečius,  tokiu šaltumu vaikaitei, stebėjosi. O mergytei augant, tas jos priešiškumas, tik stipriau ryškėjo. Mašinaliai atliko tai, kas reikalinga, bet didelio prieraišumo vaikui, nerodė. Vilhelmina stiebėsi ir lyg suprasdama motinos šaltumą jai, vis labiau linko prie tėvo.  

   Jurgis pasirodė esąs protingas vyras, savo valandos išlaukė. Pati neiškentė, gamta juk šaukia, sugrįžo į vedybinį guolį. Bet, nuo tada, viskas ir keitėsi. Klemensas, matyt, pagaliau suprato, kur buvo jo klaida, jau pirmą naktį pabėgėlę išmylėjo nuo nagų iki plaukų galiukų, kad toji tirpo, o kartu tirpo ir priešiškumas vyrui. Aišku, čia buvo neapsieita be Klemenso tėvo, kurio jaunystėje panos tiesiog gviešėsi, kuris buvo pašėlęs vaikis, pamokymo. Kokią ten jam paslaptį senis perdavė, nežinia, tik nuo tos nakties, jau ir pačios Klementinos rankos ieškodavo Jurgio. Tad, santykiams normalėjant, ėmė klostytis poros gyvenimas. Du likimai, vis dažniau, persipindavo, kol galų gale, susiliejo į vieną. Klementinai pagimdžiusi pirmą, Jurgis tuoj ją užpildė antru, po to jau ir trečiu. „Vaikus augins, užmirš visas tas savo romantikas“, – sakydavo motinai, – „Kada sijoną graibsto, tik spėk į burną dėti“, – didžiavosi vaisiais, nes vaikai buvo, tarsi iš pieno plaukę. Vilhelmina jau ir į mergeles išstybo, kur liepei, ten ėjo. Sūnūs Petras ir Povilas irgi stengėsi tėvui, „mylėjo kaip dūšią, krėtė kaip grūšią“, darbo mokė, padėti. Augo tikrai graži šeimyna. O ir pati Klementina, su ta savo meile Praneliui, užsimiršo. Tiesa, jis tuoj po jos vestuvės, kaip išvyko, taip ir pradingo. Tuo metu žmonės dar žinojo, kad „į svetimą dantų nešiepk“, vengė viešo pasmerkimo. Gal ir Pranelis nenorėjo trukdyti, nes, kai širdis širdies šaukiasi, greit ir į nuodėmę gali įbristi.

   Tekėjo dienos, Klementina, petys petin, visur ėjo kartu ir gelbėjo Klemensui. Kaip rusų patarlė sako „stierpitsa, sliūbitsa“, taip ir su ta pora nutiko. Metams dardant, šeimyna užgyveno turto. Gyvis tvarte mūkė, žviegė, girgsėjo, kvaksėjo... Atrodė, ir ko daugiau reikia?

   Ir čia, lyg perkūnas iš giedro dangaus, Klementiną perskrodė kaimynės žinia.

   – Nu tu, kaimynka, tik pamislink, vakar buvau bažnyčioj, ogi žiūriu, tavo Pranelis klūpo ir mušasi į krūtinę. O jau, kad gražus, o jau, kad pasipuošęs, net auksinis dziegorėlis blizga, let jį atpažinau.
   „Gyvate tu gyvate, kai žinai, kaip aš jį mylėjau, kaip aš jo norėjau, tai dabar, ve, specialiai ir tauški, širdį draskai. Ale jau tik nė negalvok“, – susitvardžiusi, kad paskalų barstytoja nepastebėtų jos sumišimo, o suskaudo tai tikrai, kokią ji gilią žaizdą atvėrė jos širdyje, mestelėjo:
   – O man kas? Tegu sau žibina, nors ir šventųjų kandeliabrais, – ir greitai apsisukusi, nuo plepės ėmė tolti, nes pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros, tad pabijojo, toji pamatys, o jau vėliau, apdergs, apdrėbs, neatvelėsi. 

   Kaimo „geradarės“ tai jau tą tikrai sugeba, dingstį paduok, tuoj apverps, apaus... savęs neatpažinsi. Tad, skubėdama tolyn, dar ilgai jautė, kaip būrelis „perekšlių“, matuoja, karpo jos nugarą. „Namo kuo greičiau, namo“, – norėjo kuo greičiau pasislėpti už savo durų, kur jos jau niekas piktu žvilgsniu ar liežuviu nežeis, kur galų gale galės išraudoti, kadai jai padarytą, skriaudą. Teisingai patarlė sako, „pirma meilė nerūdija, kiek pabuvus, vėl atgyja“, taip buvo ir su Klementina. Ką ji stengėsi pamiršti, grįžo su trenksmu. Nieko neužtikusi namie, galvą tik suėmė rankomis ir taip skaudžiai apsiverkė, tarsi būtų savo tėvą, motiną vienu kartu užkasusi. Verkė, kaip nuplakta. 

   Kai į trobą įžengė vyras, ji vis dar šniurkščiojo, tad pastarasis, norėdamas ją pralinksminti, gi nežinojo dėl ko šlapakioja, pamanė, gal kuris vaikų žodį piktesnį ištarė, o gal šiaip graudumas užėjo, suprasi čia tas moteris, išbubijo:
   – Ko surukus lyg batukas, gal nemyli simpatukas? – ir priėjęs artyn, lūpomis siekė jos lūpų, bet toji, nieko neatsakiusi, šoktelėjo šalin ir nuskubėjo kamaron, iš kur pasigirdo, mėtomų rykų, bildesys. „Matyt, vėl nėščia“, – nusprendė, – Nu, ne kitaip“, – ir apsidžiaugė, – „Duos Dievas dantis, duos ir duonos. Svarbu, sveikas gimtų“, – šypsojosi, – „Bus senatvėje prie ko glaustis. Tris pakėlėm ir ketvirtą pakelsim! Ko čia dabar tas ašaras lieti? – apžiūrėjo trobos kampus, – Na, prie trobesio teks galą primušti, o gal katras ims ir tėvų namuose pasiliks, vaikaičiais leis džiaugtis“, – rietė ūsą lyg jaunas kavalierius, – „Reiškia, parakinėj parako dar turiu!“ – mirktelėjo senelio, kurs kabėjo ant sienos, atvaizdui, – „Ilsėkis spakainiai, Girdzijauskų giminę yra kam pratęsti!“ – ir prisidegęs pypkutę, taip paptelėjo, kad net žiedą, kuris kilo palubėn, išraitė.

(bus daugiau)

„Jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi“.

Kol buvo gyvas mūsų vokiečių aviganis, Dakas – vardu, ryte nubusdavau su viena, bet baisia mintimi: šiandien atrasiu lavoną ar ne? Teritoriją jis saugojo, net nuo vabalų, o jau apie kates (jų pilna mūsų gatvėje) nė nešnekėk, jei kuri papuolė į nasrus, laidok! Tvora aplink namų valdą buvo jo voljeras. Tikras kiemo imperatorius. Šuo savo pareigą atiko netgi per daug uoliai, kiekviena pėda buvo saugoma. Vasaros naktimis galėjai miegoti atdaromis durimis, niekas nebūtų pro jį praėjęs. Deja, šunys, kaip ir žmonės, turi savo atitinkamą misiją šioje žemėje.

Ir man, pagalvosite esu kvaila, nieko tokio, atrodo, kad žmogaus ir gyvūno pažintis turi kažkokią tai mistinę prasmę. Gali jų neieškoti, tave jie patys atranda. Tuo esu šventai įsitikinusi.
Taip juk buvo ir su tuo rainu katinuku, kuris vėliau buvo pavadintas – Vaska. Nepasakyčiau, kad jis buvo benamis, greičiau kieminis, nes į namų vidų jo šeimininkai neįsileido. Kaip ir visų kitų, kuriuos atvedė jų, į gatvę išmesta, kilminga mėlynakė Siamo katė.
Kartą (Vaska buvo vos poros mėnesių), jo uodegą privėrė durimis taip, kad ji lūžo. Sutapo, kad tądien užėjau į tą kiemą ir girdėjau jo, širdį veriantį, kniauksmą. Tik niekas juo taip ir nepasirūpino. Taip ir liko styroti jo uodegėlė sulinkusi į klaustuką. Įsivaizduoju, ką tada jis iškentė. Nesuprantu, kokia turi būti žiauri žmogaus širdis, ne veltui liaudyje sakoma, „pažiūrėk kaip žmogus elgiasi su gyvūnu, žinosi kaip elgsis su tavimi“, sutikai tokį ir suk į šalį, nepagailės, jei taip šaltai gali žiūrėti į gyvo kančią ir niekuo jam nepadėti.


Vieną dieną Vaska netikėtai pasirodė mano kieme. Pasibaisėjau, pro nušiurusį kailį, kuris buvo kaip pakulos, o ir tos pačios smuko, kiaurai švietėsi kaulai. Atrodo, mėsos ant jų nebuvo nė gramo, o ir akys jau, matyt, nuo bado, varvančios. Visa savo sumenkusia esybe rodė nepasitikėjimą žmogumi. Tad ir prieš mane, nebuvau išskirtinė, jis stovėjo labai karingai nusiteikęs, tarsi skrosdamas žvilgsniu ir gailiai miaukė. Matyt, ieškojo paskutinės pagalbos. Supratau, mirtis, jau stovi už kampo. Nors ir su baime, bet pabandžiau tiesti ranką, kad jį paglostyti, bet taip kirto nagais, kad po to, dar ilgai, jaučiau „bendravimo malonumą“. Nebeužtikau, tik padėjau indelį su ėdalu ir paėjau į šalį. Taip ir prasidėjo toji mūsų draugystė. Katinas sekiojo paskui mane, bet vis iš tolo, artyn neprisileido.


Ilgai mudu buvom tais „nedraugais“, gi niekaip nesuradome „gamtos ryšio“. Nors aš jį šėriau, girdžiau... nė velnio jis manimi nepasitikėjo. O jau apie priglaudimą savo namuose, tada juk spaudė tikrai nemažas šaltis, tai nebuvo nė kalbos, skersakiavo, nė nebandyk prisišaukti.
Tad nutariau sukalti jam namuką žiemojimui. Pagalvojau: ant šilto pakloto vis bus šis tas, nors naktimis turės kur pasislėpti. Pasirodo, kad „kašaras“ nebuvo kvailas, jau pirmą rytą pamačiau, kaip išlindę iš tų savo „valdų“, rąžėsi.

Taip mano gyvenime ir atsirado lietuviškas katinas, tik rusišku vardu (gi gimė tai rusų kieme) – Vaska, kuris šiuo metu murkdamas glaustosi aplink kojas ir laukia, kad jam pakasyčiau ausį, paglostyčiau blizgantį kailį. Mano Vasiūtka dabar jau nebebijo užeiti į namus. Na, dar ne visam apsigyveno, užsuka tik paėsti, bet ilgainiui, bent jau aš taip tikiuosi, taps pilnateisiu mūsų šeimos nariu. Na ir kas, kad ta ausis jam, kaip ir visiems benamiams, pakirpta? Juk jis dabar yra toks šaunus katinas, kaip mano babytė sakytų, „atrodo dabar lyg pančiaka pilna cibulių, kaulo neužgriebsi“.


O gal Vaska, gudrus gi tas geltonakis, nes vargo daug matęs, nutuokia, kad jo naujoji bičiulė vaikystėje skaitė prancūzų piloto, rašytojo Antuano de sent egziuperi „Mažąjį princą“. Ir iki dabar dar atsimena joje išsakytą paprastą tiesą „matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi“ ir jei „ tu mane prisijaukinai, mudu tapome vienas kitam reikalingi. Tu esi man vienintelė pasaulyje. Aš esu tau vienintelis pasaulyje“.

Kūčių naktį

Nuo seno žmonės kalba, o kai kurie dar tuo ir tiki, gal tikrai yra girdėję, jog Šventų Kūčių naktį, dvylikei išmušus, gyvulėliai (na, visokios margutės, širmiai, bėriai ir kiti tvartelių gyventojai ima ūturiuoti žmogiška šneka). Tad ir aš šiemet nutariau saviškių pasiklausyti. O mažne išgirsiu, ką tie mano „spinagryzai“ pripliurps!? O kai „plotkelės“ laužyti, nuo seno tokia tradicija, sėdome Vakarei pražydus, kol iškalbėjom maldas, prisiminėm tai, kas buvo, ko nebuvo, šventą vakarą išlaistėm vašką, tiesa, indus mazgoti man jau teko vienai, nes visi, prikimšę pilvus (ir koks tatai pasninkas, kai turi net dvylika patiekalų ragauti, o po jų, vos nesprogsti!) jau braidžiojo po penktą sapną. Tad, apsikuopusi, kad ryte švariai pasitikti Šventas Kalėdas, sudėjusi dovanas po egle (kas metai būnu Kalėdauskiu), pagaliau pailsėti prisėdau ir aš. Nors tiek paskyriau sau laiko. Tad ištempiau ausis ir laukiu. Pradžioj gi nieko, žiūriu, mano gyvūnėliai guli sau vidur trobos ir pučia į ūsą. Rupūs miltukai! – pamaniau, – Nei jie kalbės, nei ką! „Briedas“ vienas yra tie pasakojimai, bet... pirmas akis atmerkė mano bandšunis. Na, jis tos veislės, kuri šiuo metu tapo itin populiari, kažkada tai tokie avių bandas ganė, o dabar, mat, „tarnybinis“ – tituluojami. Na, maniškis, pavadinome – Dakas, nors ir turi, kaip ir privalo turėti grynaveislis, tą „čipą“ ir kilmės dokumentus, bet smagiai keturis tvorų kampus apsimyžčioja, mat, kiemo „imperatorių“ vaidina. Pabandyk tik nesileisti jo apuostomas, tai dar ir kalaišę tau pažymės, o geriausiu atveju, gali likti ir be jos. Kas tą drimblą pamato, tai atatupstas ir traukiasi. „Vierchu“ jam tesu tiktai aš, o į kitus, kai pastarieji nori prisišaukti, tai jau nė domės nekreipia, na, jei kokį kotletą rankoj turi, tai dar, dar. Bet ir tai tik tam kartui, suės ir rodo dantis. Reikėjo man jį pavadinti – Ignoras. Bet aš nesispjaudau, saugo! Čia jau kaip toj Cicino dainoj „neliesk mano damos, neliesk!“ Kaimynai dažnai sako, kad geriau jau aš veršį šerčiau, betgi slapčia, rupkės, tuo mano „vokietuku“ grožisi, norėtų, kad ant jų kales numintų, esu gavusi ir pasiūlymų „suleiskim“. „Nyfyga“, – mintyse nutariau, – Nėra ko taškytis su kaimietėmis miesto „ereliui“ savo kilniais genais! Pririš locnus vaikus prie lenciūgo, visą gyvenimą ir nešiok geležį po kaklu! – pagailėjau, – Apsieis pliks ir be šukų! – aišku, į akis to nepasakiau, mandagumas neleido, išsisukau, kad dar jaunas ir panų dar nepageidauja. Jie gi nežino, kad patelę reikia atvesti į patino teritoriją. Tai įsivaizdavau, kaip aš vaikščiočiau kieme. Gi mano juodčkis tai nerišamas, penkiolika arų – jo! Na, bėda yra ta, kad užklydus prašalaičiui, turiu lyg kulka lėkti prie vartų, ištikimybė tarnybai – nesvietiška, be šeimininko, šiukštu nieks neužeis!
Tai va, girdžiu tas mano „rapūcelis“, kad burbuliuoja bosiniu, tik visa ta jo „ūturka“ – vokiškai. Gaudau žodžius, žiopčioju iš nuostabos, net google vertėjas, kad ir visagalis, nė velnio man čia jau nepadeda, nespėju suroti, o kad ir spėčiau, vis tiek originalo man jis tiksliai neišverstų. O aš vokiškai moku tik „hende hok“ ir bruderšaft“, daugiau tai jau nė bū, bū.
   Bet to dar negana, į dialogą įsilieja pinčeriukas – Rokis. Tas tai jau buvo baisus nuosproga, kai išgelbėjau, tiesiog išplėšiau iš latrų nagų. Vos tada ir spėjau, gi anie jau ruošėsi jam atlikti „harakiri“. Kas jau kas, o pastarasis turėtų būti man dėkingas iki grabo lentos, – pagalvojau, – tikrai blogai nekalbės, o ir veislė elegantiška, dabar gi jau į šunį panašus, turi kilmingų genų, – Neparduos. Bet ir vėl nusivylimas! Rokis Dakui atsakinėjo, velnias žino, kokia ten ta jo tarmė. Kiba „made in china“ ir pusiau lietuviškai? – kraipiau galvą, – Kur jau man tuos jo „hieroglibasdecibelus“ išsiversti?! – apėmė baisi neviltis, – Taip, žalty, ir nesuprasiu, gerai ten jis, tas lieknas ir trumpaplaukis strakaila atsiliepia apie mane? – marmaliuoja ir ką tu jam.
   Baisiausia liko, kai prie dueto prisijungė mano Balio ilgaplaukė. Toji tai jau baisi plėšrūnė! Su ja tai buvo įdomi istorija. Sūnui panos ją padovanojo Gimtadieniui. Parvilko man ją į namus visą pasišiaušusią, išsprogusiomis mėlynomis akimis. Pradžioje užprotestavau, bet... tik pažiūrėjau į tuos jos veizolus ir širdis lyg ledas karštyje ištirpo, priėmiau. O jau jubiliatas buvo išradingas, pavadino – Chuanas. Du mėnesius taip ir šaukiau, kol į svečius neatvyko žentas ir nepažiūrėjo tam mūsų Chuanui po uodega, ir nesušuko – „Uošvien, koks gi čia Chuanas, kai anas su „focka!“ Na, o tada jau iš manęs „štukas“ traukė visi likusieji. Gi uošvienės tiems žentams amžinai „ant šluotos skraido“. O ir mano sūnus savaitėlę ja pasidžiaugė ir visą rūpestį numetė man. Katinas, be jokių ten skausmingų plastinių operacijų, momentaliai pakeitė lytį, iš vyriško pasidarė moterišku. O aš ją ėmiau šaukti – Kyciūnė. Kokia ten velnio Chūjanita? – mintyse visiems atsikeršijau. Taip ir likom mudvi poroj, „kol mirtis mudu išskirs“. Tad, kai šventą vakarą pastaroji tiesiog ėmė rėkti „gvoltą“, atrodė, kad ją kas imtų ir norėtų „išprieštarauti“, matyt, reikalavo tų dviejų „pliurpiznų“ vyriško dėmesio, man net plaukai, kur tik dygo, ten ir pašiurpo.
   Pradžioj nesusigaudžiau, o po tam supratau: gi abu šunis užaugino, tai gal dabar auklėja, na, kaip motina, nedėkingus? Gal tie du ant manęs purvą lieja?! O kai švelniakailė ėmė dar ir dantimis kalenti (taip ji daro, kai paukštukus pamato, mat, „košerinė“, ėda tik paukštieną), visai patrikau. „Vilkus šerk nešėręs, savu nebūsi, gi miškan žiūrės!“ – riebiai nusispjoviau, – Tiek to, draugams juk viskas yra atleidžiama. Rytoj gi ir vėl taps man ištikimi. Svarbu, kad nagais širdies nedraskytų, iltimis jos nevarpytų! Visa kita – niekis. Gi ištisiems metams gerkles užsikimš, temokės tik „au“ ir „miau!“ - atlėgo dūšia.
   Užtat dabar, aš galiu drąsiai patvirtinti, kad gyvūnai Šventų Kūčių vidunaktį kalba. Ir dar kaip kalba! Tik mes turime tapti poliglotais, kad suprastume, apie ką toji jų kalba.
O gal gerai, kad ir nesupratau, o tai dar ir kokia „apoplekcija“ būk spyrusi ir bac, nebėra kam Kalėdų varpų klausytis!

Ir varnos lesti nori

Išmetė mane – Grasiliją Bezdanskienę – iš visų literatūrinių svetainių, visų literatų sueigų, sambūrių. Bloga. Švieti blausiai, kaimo liktarna tesi ir tik mums bendrą vaizdą gadini, – konstatavo. – Nepageidaujama.

Liaudis, gal greičiau dekoracija, jiems reikalinga tik tada, kai metines dotacijas ima.
Netinku aš nei vilniečiams į kompaniją, mat tie sako, kad karvės šūde kojas šildausi, nei provincijai. Šie bet ką nudaigotų, kad tik papultų pas vilniečius. O didžiausias nustebimas, kad mano humoras pasirodė aniems per daug sveikas. Be kvarabos – modernistu negali, nė jokiu būdu, tapti.

Gailėsis rupkės išmetę, gryną vitaminą C juk veltui dovanojau. Liaupsių pundą, matai, jums paduok, lyg sviestu per šikinę tepk, savigarbos – nyfyga! –­ niršau lyg bulius per rujojimą ir sau prisiekiau: „Buvau ir būsiu... tik savimi!“ Žmogaus neužmušiau, neapvogiau. Vaiką padarė, gimdžiau, popinau, užaugo su rankom, kojom. Medį ar pasodinau? Jenau Mariute, prisodinau aš anų daugiau, nei reikia. Džiaugiuosi, pavasariais žydi, paukštelius, mylėti anuos –­ privalu, supa, o tie man pimpauna. Ir aš, nors balsas kaip pas karpį, švogždžiu, rupūž, iš visų plaučių triūbiju, nereikia net tujų karpyti, pačios kerpasi. Na, vyšnias tie pimpautojai nulesa, bet negi gailėsi jiems to minkštimo su kauliuku? Porą uogelių šiemet jau ir man už lūpos užmesti juk paliko. Matyt, jau suaugo į protą.

– Kas jums nuo tų liaupsių? – durna gal, bet ir nepasiduodu, teškiu. – Tiktai nosys jūsų riestos paliks. Riestainiams kabinti gal ir tiks, bet labai trukdys kelnes per galvą užsimauti.

– Pradink mums iš akių, – staugė lyg alkani vilkai, taip norėjo suplėšyti, –­ tu mums iš horizonto vieną kartą. Esame – elitas. Nedaryk, kaimo skarmale, sarmatos!

Kaži ar ji dar ten kur pas jus ir veisiasi toji sarmata? – pagalvojau ir... pradingau. Būtų dar sumušę. Per televizorių vienas kalbėjo, kad kūrėjai karatė yra gerai įvaldę. Tada supratau, kodėl kartais jiems po akim „žibuoklės“ užmezga flirtą. Gi mušasi rupūžės ir dar kaip kalasi, lyg pesliai vienas kitą lesa!

Bet vos dingau, kad užpuolė mane „banditai“ – sumanymai, nebeina atsiginti. Nutariu: nerašysiu. Pliast! –­ dainuška. Tik nusmaugiu žalią viltį. Bac! –­ peizažas net ant varnalėšos lapo mezgasi. Neturėkit blogų minčių, gražus peizažas, tikras. Net ant aukšto užlipus, šiaučiaus kurpalių radus, ką manote, išriktavoju – „uzorai – mirtis okupantams“ liejasi. „Susiedai“, barzdeles užvertę, akim anuos gliaudo. Ir ką, negi jiems gailėsiu, tekit, neškitės spalvingą kvapų įkvėpimą. Nemeluoju, nesmirdi tikrai, prieš tai iš kurpalių ištraukiau visus vinis, nuploviau, nuglosčiau. Dar ir nudažiau, kad būtų tie mano „menai“ ryškūs. Viskas – Lietuvai, viskas – visiems, net ir tau. Ko stebiesi? Nematei mylinčio žmogaus? Prie vagių pripratai, prie melagių?

Tai ar aš ne kultūrą darau a, Dievuliuk? Ne meną gal, sakysi?

– Meną, durnele, visi po mirties mena. O tu dar gyva. Ko spragsi? Gyvent pabodo, ane? – regiu du dantis plačioje burnoje.

Vaje, ir jis – „tik kleckams pakramtyti“ beturi – pribloškia.

Bliaunu:

– Neee!.. – kaip bauža ožka kad užmekenu.

O čia tik pyst! Panelė „Nepraeinu pro šalį“ su dalgele rankoje tik braukia, braukia blizgiais ašmeniukais aplink, dukra vis kažkokia „tonika“ pavalo mano lygų, kad neporėtų, kaklą.

– Varnos, – tokia gašliai vylinga, net lūpos ir nagai juodi, tik baisi bepapė, –­ juk irgi... lesti nori.

– Kas tau dabar čia pasidarė?! – persmeigia raudoniu karščiuojančios akys. –­ Nu, pypiec, boba visai nukvako. Naktimis lyg lunatikė, o ryte – košmarais samanota.

Per lubas keliauja riebus, gerai, matyt, įmitęs voras. Kaži ar jis manęs gaili? – apsiverčiu ant kito šono. – Mik spakaina, nėra tavo aplinkoje pritarimo. Sapnuok, moterie, grįžimą. Ims gi gal ir pasitiks. Vėl šoksi polkas su „pistonais“...

Grasildos kurortai

Guliu sau ant perbalusio Palangos smėliuko. Ištiesusi griešną kūną ant gražiai bangą plakančios jūros motinėlės laisvojo kranto. Noriu pajusti sūrų vėjo barzdos kutenimą… O čia, tik žiūrėk, jau koks velnias, pasiėmęs rankon kliuksinčio butelaitį, kad suteliūskuoj man pačioj panosėj, kad užsmardin smardžiu birzgalu orą. Tyčia, matyt, specialiai taip daro. Irgi mat poilsiautojai atsirado! Nervų kirminas tik pašoka, tik pašiaušia keterą.

Na, o jau paplūdimio mergiotės – plikom bambom, plikom bambom… O jau koketės kokios – tiesiog nuogais „ciciais“, kad tik leistina būtų, tabaluotų prieš tuos vyrukus, šniūrelius bikinių pajuosmeniu pasirišę. Net suabejoju: „Moterų čia ar bendras tas pliažas? Gal ne ten esu pataikiusi?“

„Tik imkit mane ir vartokit“ – devizas, matyt, jų vienintelis narstos pasąmonėj, braidžioja vingius smegenų. O jau kad atkiš tuos savo „gražumynus“, kad išsirangys lyg kokios vestuvinės gyvatės – spjauk tolyn, Grasilda, neatsigręždama. Ir lyg tyčia – po pat mano nosimi viską daro. Lyg čia man būtų labai įdomu. Pati juk to gero turiu apsčiai. Dievulis nieko gi nepagailėjo – davė, kad net dribtelėjo. Nealkstu aš tų gracingų matmenų. Tručytis visokiom užsieninėm dietom nereikia. Peristaltika dirba lyg pasiutusi. Pati vėjuoja, pati išmeta lauk, kas dar nereikalingo kūne užsibuvę.

Visai pagadino nuotaiką. Nebeaprėpia mano jautri uoslė tų jų kremų, losjonų ir visokio kitokio truto. Ale ir gracingos raganos! Turi racijos viliokių menui. Tik vikst dviskilčiais užpakaliukais, drikst pripūstais „riešutėliais“… Vyrų akys, lyg kokių senų kipšų vilyčios, ir susmaigsto tuos jų putnius apvalumus – neišpeštum nė su replėm. Lapnoja bernai paskui lyg kokie skalikai, pasispardydami, dar ir pažvygaudami, seilėjasi komplimentais.

Na, tos panos būt dar kaip ir nieko, bet bjauriausias vaizdelis man yra tai, kad kokių septyniasdešimties metelių „jaunuoliai“ liumpsi paskui, paūdres savo vos bepavilkdami, zulinas lyg kokie įmitę kuiliai aplink jaunas, į dukras jiems tetinkančias.

Ardo, baisiai ardo mano moralę ir dorą žvilgsnį tas jų baisus gašlumas. Užstoja fasadais net sklandančias padangėj žuvėdras. Norisi tik pasikelti ir taip taikliai spirti jiems, dar ir kuo skaudžiau, į kauliuką. Net širdis apsąla tokį manevrą surentus vaizduotei: „Sudorot lyg šiltą vilną tokius kavalierius būtų – oho! – koks smagumėlis. Juk rupkės – pavojingi motinų dukroms tie šlamantys litų maišai.“

Na, ir kokio bieso dabar čia duotis ma po panosim su tom „pūslėm“? Gulėtų sau tykiai ir svajotų apie tuos „dangiškus migdolus“. Greit juk ir skinti teks pilna sauja. Bet ne, grabinėja žvilgsniais, pajuntu net šaltuką, ir mano tuos devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt kauburėlius. Galiu pasididžiuoti – mano matmenys irgi juk padorūs. Neturėjau ko gėdytis per visą gyvenimėlį, varvino seilę kaimo bernai, laižėsi lyg morciniai katinai valerijono kvapą užuodę. Ir dabar kelios poros akių, regiu veidrodėlyje, čiupinėja lyg Veneros marmurinį stotą, nugarą masažuoja žvilgsniais. Juk guliu… Nugara – skautės, priekis – pensininkės. Bet priekio jie neregi – nerodau. Atbulinė eiga. Lyg kokie rujojantys vilkolakiai šalia jau būriuojasi. Ir vis dar gretos tankyn eina. Pagalvoju kerštingai: reiktų jums gal jau ir veidelį atsukti? Pritūptumėt net iš to džiaugsmo – rukšlė ant rukšlės. Pana devyniasdešimt metelių, bet dar vainikuota pasirodyčiau. Ale kam aš čia varginsiuos – guliu toliau ant pilvo. Dar infarktą koks gaus, bėdos bus. Reikės dirbtinį kvėpavimą burna burnon daryt – apsivemsiu, – ir taip oro, lyg karpiui ant kranto išmestam, juk trūksta. Suprantu, kad doro poilsio gali, babut, jau kaip ir nesitikėti tokioje „malonioje“ draugėje.

„Jūra, žydroji jūra… dėkui Dievui – niekas tau nepakenkia. Net ir tų poilsiautojų sisiuko pilna būdama – banguoji ir dar banguosi sau šimtmečius gal, mane pragyvensi…“ – užplūsta melancholiškai lyriškos mintys, nukreipia į poetinę gravitaciją nervo kirminą. Supuosi sau lyg koks luotelis, nesvarbu, kad metų kandžių išvarpytas, ant putotos bangos. Juk taip lauktos ir išsvajotos atostogos – kirba pašonėj. Na, bet juk ir aš nesu kokia ten „geležinė ledi“ – ramybės trokšta kiaulidžių kvapu persisunkusi siela. Ištisus metus aštrus žviegimas aplink ir verdamo jovalo smarvė juk alina žmogų. Darbas ir tik kruvinas darbas. Ką kaimo žmogus gero per tuos metus ir matai? Taip lauktų atostogų idilijos – šiukštu! – negalima gi vienu mostu sudaužyti. Lyg smailaus peilio ašmenys sulenda tokia baisi atgaila sielon, kad nebeištveriu – ašara blizge ant skruosto ir prikepa: „Laimė baisinga – išsvajotos jūros ir joduotos saulės bučiuojama, Grasilda, esi“, – užverda galvoje minčių sirupas.

„Pasaulio pabaiga!“ – suinkščia lyg šunytis nuo gauto smūgio fantazijų buveinė. Žiežirbos pasklinda plačiu spektru aplink, akyse – harmoningai skleidžiasi įvairiaspalviai ratilai. Spėju pamatyti tarp jų tik kažkokio jauno meitėlio išsiviepusį snukį – sąmonė išeina, na, kuriam laikui, vietoj manęs – Grasildos Bezdanskienės, atostogų.

Kai atitokusi, svyrinėdama lyg rudens paliegusi muselė keliuosi nuo smėlio – aplinkui jau tįsta paskutinės vakaro žaros. Tylu lyg kokiam kape. Nė tuščios dvasios. Negana to, dar pasigendu ir savo atsineštų daiktų. Ką jau kalbėti apie rankinuką ir jo turinį, kai net sijono ir bliuzės nebėr.

„Dieve, Dieve… ir kodėl tu mane taip apleidai?“ – užrypuoja lyg gaigalo nustekenta antis širdis. Ašaros teka lyg iš prakiurusio čiaupo. „Kaip dabar pareiti per visą Palangą pusplikei?“ – jau kūkčioju visu balsu. Karčia tulžim apsipila esamasis laikas. „Tai durnė! Ir kokio bieso aš čia broviausi? Ko dėjau tokius pinigus? Būčiau sau gulėjusi prie gimtos kūdros, varlės kvarktų sau: kuontryyy... kuontryyy... tumbalalaikes – vargo būčiau sau nemačiusi. Dar ir žiemai litas kitas būtų likęs. Gerai, kad ne visus pinigus čia atsinešiau“, – nusmelkia šviesesnė mintis pajūrio dangų.

„O kokio velnio dabar ir į tuos poilsio namus beiti?“ Randu šiokią tokią išeitį: „Grįšiu rytoj, kai visi po gatves lakstys vėl pusplikiai.“ Malonumas užlieja krūtinės ląstą. Kloju po nugara kažkieno paliktą gerą šmotą popieriaus, prisidengiu kitu ir... bangpūčiui papūtus į visas slaptas kūno vietikes, kas prieš saulę kepinasi, aš – mėnulio glėbyje vartausi.

Tokia ramybė tyvuliuoja aplink, kad nepajuntu, kaip užtriūbiju ant viso paplūdimio… Taip prasideda tikrosios garbingos Grasildos Bezdanskienės atostogos.

„Failai“

Ne veltui baba, notrele kinkas krapydama, bambėjo: ot, velnio nešta ir pamesta man merga! Gadins gyvenimą ir sau, ir kitiems nervą kramtys! Matyt, vos užgimusiai, kraujas virė, lyg barščiai burbuliavo. O jau paaugus visai vietoje nustygti nėjo – pilna manęs buvo visur. Nepavydžiu senajai, sveikatos atėmiau su kaupu! „Atleisk tu man ten dangaus ropes ravėdama, juk ne iš blogos valios, maišytas kraujas ir bus maišytas. Sako, kad vos ne genijais tokie gimsta. Nors tiek galiu pasididžiuoti, bent tuo „genijumi“ – niekada nebūti. Bet ką gali žinoti – užversiu letenikes kada ir garbins: įspūdingo stoto buvo, o manieros kokios – nei pridėsi, nei pasiimsi! Visi norės prislinkti arčiau prie grabo, pažiūrėti, ar tikrai sustingusi? Na, bet kol gyva, auklėju save: neprasikišk, nelįsk į batvinius tų, kurie viršūnėlių gaili.

Tik vyksta su manimi kažin kokie nenumatyti vyksmai. Kad ir šiandien. Nagi sugalvojau keisti imidžą. „Būsiu romi lyg avelė, vaidinsiu tobulybių tobulybę. Jei jau „mėnulis yra tabletė“, tai ko man neparašyti ko nors panašaus. Pagraužiau plunksnos galiuką, švyst! Mintys tik pasiliejo lyg kaimyno sodželka iš krantų, tik išsiplėtė, siužetas yra! Rašau ir duonos neprašau. O rašau, kas tik ant seilės užplaukia. Atsiranda posmai iš panagių geldelių, pliumpteli kregždučių amfibrakiais, net taškosi. Groju, lyg Druskininkų fontanai. Kur buvus, kur nebuvus ir Magdalena aikštingoji klubų furnitūrą trina į mano šoną, smilium baksnoja: „Įterpk mane, vaizdelis bus lyg iš raudonųjų žibintų palocių.“ Terpiu, siuvu, duriu ir vėl brėžiu liniją.

Vienu žodžiu, rašau, kaip ledą kertu. Eketė gi bedugnė. Lyg skiaurė, pro kurią mintys liejasi optum toptum. Ir sukuriu tokią jausmingai – spalvingą paklodę, kurios nė pats Balzebubijus nesupras.

Paaiškinsiu, gerbiamasai skaitytojau, šiuo metu tokie kūriniai yra baisiai madingi. Kuo durniau prirašai, kuo labiau protingi jų nesupranta, tuo tu esi didesnis rašytojas. O jau aš tokių „kūrinių“, nors vežimu vežk, galiu supastriguoti vos ne kas minutę, „katiliukas“ juk verda, net „dangtis“ šokinėja. Rimuotos eilės – nemadingos, vargšes muša, pasimynę koja drapakuoja.

Nesakysiu, kad klasika man nepatinka, slapčia juk ir aš ją vystau į lino palutes, supu. Dar ir pasisnarglėdama, jausmas juk gyvas tada būna manyje, išgyvenimai spalvomis mainosi, pašniukščiodama ulbaunu, pimpaunu. Nostalgija praeičiai kiba? Atleisk man, mylimas skaitytojau, nukrypau, nuvažiavau su burokais į malūną, juk lauki intrigos intrigėlės, ane?

Sukurpiau, net visus penkis sukurpiau aš juos. Racija dvelkė, gracijos irgi įpyniau su kaupu. Tikri „šedevrai“, na ne kitaip! Taip ir pasijaučiau lyg pasaulio bamba. Tik sviestą lydyk –­ laimės karštis muša: „Užlaikyti jų stalčiuje niekaip negaliu. Reikia žmogui rodyti. Taip ir ne kitaip!“ – dėjau sausu kumšteliu į stalą. Neaiškinsiu gi, kad pataikiau į lėkštę ir ji dužo į penkias dalis. „Eureka! – spyrė mintis tiesiai į momenį. – Ženklas iš aukščiau. Siųsk!“ –­ taip cyptelėjau iš laimės, kad net katė, manieringai švystelėjusi uodega, nukiceno į kitą kambarį. Šiaip tai sėdi ant stalo ir trukdo būsimam Lietuvos „šviesuliui“ vienu pirštu baksnoti klaviatūrą. Taškas! Ne musės, nuosavo ego buvo padėtas. Lūpą sukandusi šiaip ne taip sukurpiau aš tuos penkis failus. Išsiuntusi dar ilgai savimi gėrėjausi: „Nagi tu tarsi pati Marytė Melninkų, ne kitaip. Tiek drąsos lįsti į „elito grietienę“.“ Nedurna, savo vardu nepasirašiau, susikūriau, irgi dabar madinga, pseudonimą, tapau Gaudencija Pistolė. Griausmingai ir kartu didingai skamba, ar ne?

Ilgai laukti neteko. Plykst! – atsakymas po nosimi. „Kūriniai – tinkami. Bet, gal jūs tyčiojatės, kodėl – atskiri failai. Na, ne vienoj lentoj, – suprask, piktas pasitaikė kažkoks. „Rūpuncel su visais rupūnciukais, – apsidžiaugiau taip, kad išsižiojau ir nein susičiaupt. –­ „Sulaukus septyniasdešimt septynerių išgarsėsiu!“ Puoliau kloti aš į tą vieną lentą savo genialias vertybes. Rankos tik dreba lyg košaliena, širdis duodasi varle užantyje.

Nežinau, kiek ten to laiko putojau lyg pavasarinis kanalas, bet viską sudėjau čiki briki. Laureatas dar taip nesuklotų. Fit! – ir vėl paleidau anam gromatėlę.

Laukiu. Laukimas ilgas kaip žiemos naktis, kai dieną išsimiegi. Sulaukiau.

„Durne, baik juokus. Galvoji, nežinau, kad tu – Pemperdos Kazė? Eik kiaulių liuobti, o ne traidaliok čia su visokiais „čmoki, čmoki“ senatvėje.“

Toliau nebeskaičiau, nuo ašarų aptemo ir taip jau apžilpusios akys.

Dabar bijau ir į gatvę išeiti, o jei prisireikia, einu vos ne nosimi žemę fiksuodama, nes kaimynas Grickus, paršas neraliuotas, jau visam kaimui išskalambijo. „Redaktoriau“, – kreipiasi į jį latras laškamonikas, kai kaulija centų „Bokšto“ litrui.

Eglutė

Gyvenime pasiseka ne kiekvienam, vieni į šį pasaulį ateina lydimi laimės, laukiami ir suvystomi į šilkinius vystyklus, kiti gi teranda senos drobės lopą. Iš pastarųjų ir Jorūnė, teturi ji tik retą vardą. O jau sėkmės pagailėta, nuo pat gimimo, buvo jai su kaupu. Kur žengia, ten ir suklumpa. Kad ir kaip ji stengiasi, skurdas šliejasi šalia ir šalia. Ir ką ten išverksi, kai jau ir ašarų nelikę, kantriai neša savo „kryželį“ ir tiek. Dirba, dirba… o kaip nieko neturi, taip neturi. Skurdas žvelgia iš kiekvienos bendrabučio kambarėlio kertės. Nors vilke stauk, neišgirs.
Va, kad ir šiemet, bendrabutis virte verda tuo Kalėdų laukimu. Ji juk regi, kaip kaimynės čirškina, troškina patiekalus savo šeimoms, o ji, ką jau ten ji, kai liko kelios bulvės ir aliejaus lašas, – slapčia nubraukia ašarą, – o kas padės, kai nieko iš artimųjų neturi? Nei eglutės, nei po eglute dukrelėms nepakiši. Kaip pasiteisinsi joms, kai mažos lyg pupos, laukia išsižiojusios tos Kalėdų Senelio dovanos, o jos piniginė vėjus gaudo. Kas paskolins prieš šventes, kai visi užsiėmę savo rūpesčiais? – nuotaika – „gulk į grabą kniūbsčia“.
– Mama, įdėk tu mums į kelionę blynų, mes eisime eglutės ieškoti, – parbėgusios iš kiemo, pareikalauja mažosios.
Na, ir kur jūs tą eglutę atrasite mieste? – liūdnai nusišypso, – Kas gi bus toks dosnus ir jums ją duos? – bet, nenorėdama nuvilti jų lūkesčio, įdeda į maišelį kelis „tarkinius“, – Nors „kirminą“ nuramins.
Pastarosios, pastvėrusios gėrybes, strimgalviais mauna pro duris. Lauke gražu, sniego pusnių pilna, tik ir dūk! Vaikystė neturi jokių rūpesčių, tegu galvoja, kad ji būtų laiminga, suaugę.
Nuvijusi liūdesį šalin, vaikus juk reikia pamaitinti, moteris toliau ruošia vakarienę, o betriūsiant, negamino ji niekada bendroje virtuvėje, gėdijosi savo skurdumo, įsigijo elektrinę plytelę, kad niekas nežinotų, ką valgo, geria, tad ir dabar krapštinėjasi tame savo šešiolikos kvadratų kambariuke, tik indus išplauti nešasi į bendrą, kriauklė – ten.
Tad kaimynai mažai ir mato tą jos gyvenimėlį. Kartais išgirsta net priekaištų, kad ji nenorinti su jais bendrauti, lindi viena. Tik, kaip paaiškinsi, kad ir tau būtų smagu priglusti, bet… kai girdi – nusipirkau tą ir tą, vyras padovanojo tai ir tai, traukiesi į savo kiautą, imi šalintis, nes niekas tau nieko nedovanoja, nieko gero negali įsigyti, jautiesi tiesiog menku vabalu. Būna, kad pasėdi su moterimis kieme ant suolelio, patyli, pasiklauso, o pačiai juk nėra ką pasakoti, negi dabar krausi tuos savo vargus ir rūpesčius kitam? Negražu gi ir nemandagu trukdyti, kai jie yra laimingi, tik temdysi nuotaiką, o tūlas dar ir pasmerks. Taip ir murkso viena, mezga (rado tokią parduotuvę – „Jaunasi technikas“, ten parduoda megztas skiautes, išsiardo jas, suriša siūlų galus) vaikams šiokius tokius rūbelius. Moterys pagiria jos triūsą – gražūs. Bet ar supaisysi, tiesa tai ar tik jos paguodimas. Gi nujaučia, kad nėra turtuolė, tai iš pagailos ir skiria geresnį žodį. Ir už tai Jorūnė joms dėkoja. Tarpe žmonių, – mintimi sušyla, – Vis ne taip baisu, kai žinai, kad kaimynas už sienos. – patiklumas nugali nepasitikėjimą.
Net su trenksmu atsidaro durys. Pirmoji pro jas lenda eglė, o paskui, raudonais lyg prisirpusios žemuogės skruostais, abi jos „ieškotojos“.
– Mama, pažiūrėk, pažiūrėk, kokią mes tau eglutę parnešėme! – ir tuoj puola aiškinti, – Žinok, ją mums dėdė Vilimas padovanojo! – springdamos, skuba pasigirti čiauškalės, – Jis – labai geras.
Jorūnei net širdį sugniaužia, tokia baimė užvaldo: Jėzus, Marija, negi ją pavogė iš ko nors ir dabar dar meluoja!? – pakinklius pakerta, – Neduok, Viešpatie, žmonės pasmerks, motina savo vaikų neprižiūri, – netiki savo akimis, – Kas gi joms ims ir dovanos tokią puošnią? – puola jas kamantinėti.
– Vaikai, pasakykite tiesą, tikrai jos iš kokio žmogaus pačios nepaėmėte? Žinote, kad negalima neteisėtai imti.
– Ne, mamyte, ją tikrai mums davė. O mes dėdę tavo blynais pavaišinome. Jis sake, kad labai skanūs, nes iš mūsų rankų. Dar ir sausainių mums davė, tik… mes juos eidamos suvalgėme, – ir žiūri į ją kaltomis akimis, supranta, mamai neliko.
Na, tikėk – netikėk, bet išsiaiškinti tą „geradarį“, moteriške, turi.
– Gerai, dukrelės, nuveskite mane pas tą savo „dėdę“, aš noriu jam padėkoti, kad tokią gražią eglutę mums padovanojo. Juk ir man įdomu jį pamatyti. Gerą žmogų reikia branginti, – imasi „gudrybės“ Jorūnė. „Gi nueisiu ir įsitikinsiu“, – velkasi paltą ir visa trijulė išeina ieškoti tiesos.
Mergytės jai tiesiu taikymu nurodo kryptį – Žiburių gatvė, o namą – parodysiančios vėliau, kai jį prieis.
Na, eiti buvo netoli, pasirodė, kad Vilimas visai artimas kaimynas, už kelių namų nuo bendrabučio, klesti jo nuosavybė. Nors nedrąsiai, bet pasibeldė į duris. Ilgai laukti neteko. Pasirodė namo šeimininkas, kuris, lyg žinodamas, kad jos ateis, jas greit ir atvėrė. Pagyvenęs vyras stovėjo tarpduryje ir šypsojosi. Atrodė, kad toji jo šypsena šlavė visą nepasitikėjimą dukrelėmis. O kai ištarė, kad tikrai mergytėms nukirto, kieme augo jų ir daugiau, medelį, atlėgo.
– Nepykite, kvailai padariau, reikėjo jūsų mergeles parlydėti namo. Išgąsdinau turbūt? – nuo jo sklido toks gerumas, kad Jorūnei
rodėsi lyg pati Kalėdų dvasia prakalba jo lūpomis, – O „tarkinius“ tai jūs tikrai skanius kepate, mergaitės jais mane pavaišino. Na, o ko mes čia šaltyje stovime, užeikite į vidų, mano žmona apsidžiaugs. Mergaitės mus dažnai lanko, tai dabar ir jų mamą pažinosime.
Prie arbatos puodelio ir šeimininkės keptų sausainių greitai prabėgo laikas. Tokių malonių žmonių ji mažai buvo sutikusi. Atrodė, kad jie – tikri giminės. Bendravimas toks, lyg seniai vieni kitus pažinotų, šnekos liejosi per kraštus. Senų žmonių pora papasakojo jai, kad yra netekę vienintelės dukros, todėl Jorūnės mergaitės jiems yra tikra Dievo dovana. Ir lankosi pas juos jos jau seniai. Juokėsi, kad dabar jie jaučiasi tikri seneliai.
Žinoma, mergytės jiems daug buvo papasakojusios ir apie savo mamą, nuo vaikų nieko nenuslėpsi, jie žinojo, kad jos neturi tėtės. Tad ir šį kartą jos ėjo tiesiai pas savo dėdę Vilimą pasiguosti, kad neturi eglutės.
– Širdį suspaudė, kai pamatėme jų veidelius, – graudinosi Vilimienė, – Sakau, tėvai, eik tu ir nukirsk tą žaliaskarę, tegu vaikeliai pasidžiaugia Kalėdomis. Negi gailėsi? Gi angelai. Gal ir maniškė, iš dangaus, matys puošniąją, pasidžiaugs kartu, – nebeištūrėjo neapsiverkusi.
* * *
Taip Jorūnė ir pažino tuos gerus žmones, su kuriais dar ilgai gražiai bendravo. Kurie, negandai ištikus ėjo jai padėti. Rado tuos, kurių nereikėjo gėdytis, kuriems galėjo išsakyti savo skaudulius. Graži buvo toji jų draugystė, o dukrelės gi turėjo senelius. Taip vėliau juk juos ir vadino – seneli, močiute.
O močiutė, tik iškeps kokį gardėsį ir jau kviečiasi mergeles, vaišina, glosto žvilgsniu ir širdimi. Senelis irgi traukdavo „bambonkę“ iš kišenės, glostė galveles. O ir pati Jorūnė dažnai bėgo pas juos, vis stengėsi pagelbėti jų darbuose. Suprato, kad senukų jėgos senka.
* * *
Bendrabučio virtuvėje mazgojo indus, kai išgirdo, kaip kaimynė nuodugniai pasakoja, kad ką tik, judriame plente, didelė mašina partrenkė kaimyną senuką.
– Ratas pervažiavo jam veidą, tad žmogus žuvo vietoje...
Moterims pasiteiravus, gal žino, kas gi jis toks, Jorūnė išgirdo – Vilimas.
Tai buvo Šventų Kūčių vakaras, kada jie visi ruošėsi susėsti už stalo ir atsilaužus „plotkelės“, palinkėti vieni kitiems... Užgimusio malonės.

Sakralumas

Mano babytės namuose Kūčių vakarienė buvo tikra ritualinė puota, vienybės ir pagarbos vieni kitiems šventė. Prie stalo susirinkdavo visa šeima, kartais su mumis bendrai vakarieniaudavo kaimynai, kurie buvo vieniši, babytė visada juos kviesdavo. Jei užklysdavo per Kūčias ubagas, Žemaitijoje taip vadindavo vargšus elgetas, kurie prašė išmaldos, tad niekas nesistebėdavo, kad jie užklysdavo ir šventą vakarą, nei vienuose namuose jų neatstumdavo, tad ir mūsiškė kviesdavo, lyg brangų svečią, prisėsti už stalo, o jei pastarasis atsisakydavo, prikraudavo jo terbelę tuo, ką turėjo ir išleisdavo pamylėtą. Šiukštu buvo pavaryti, duonos riekės prašantį, šalin. O mums – vaikams paaiškindavo: nežinai kokiu pavidalu Dievulis po žemę vaikšto, lanko mūsų namus? O kai pastarasis laimindavo ir linkėdavo mums sveikatos, o namams klestėjimo, sužibdavo jos akyse ašaros, žegnodavo jį ir lyg brangų giminę, išleisdavo, žiemos tada būdavo speiguotos, ne tokios, kaip dabar, į kelionę. Dar ir nurodydavo: užeik pas Kancienę, šalimais gyvena, tikrai neatstums, vis pasišildysi. Ubagų palaiminimas buvo šventas. Dažniausiai tai buvo seni, vieniši žmonės. Per Kūčias buvo tikima, kad šioje šventėje dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir mirusieji artimieji.
Prieš Kūčias šeimyna stengdavosi apsišvarinti namuose, išsiskalbti, vakare išsiprausti. Tad buvo kuriama pirtis, tarsi koks ritualas, į ją pirmi eidavo suaugę, taip prišildydavo, o po to vesdavo mus – vaikus. Sakydavo, kad „angelėliai, iki aštuonerių vaikas skaitydavosi esąs angelu, Kūdikėlio Gimtadieniui turi būti išprausti.
Vakarienę mes valgydavome vėlai, kai suaugę užbaigdavo namų ruošą, apeidavo gyvulius, gyvenome kaime. Šiukštu buvo sėsti už stalo, jei mūkiantys, mekenantys, taip pat ir paukščiai, bus nepašerti. Už stalo turi sėsti ramia širdimi, – mokydavo babytė, kuri buvo seniausia mūsų šeimoje, tad dažniausiai, pas kitus tai galėjo būti ir tai senelis, ir tėvas, ji su degančia pašventinta žvake ir apeidavo namus, kiemą, tvartą, biteles, kitas patalpas, tarsi kviesdama protėvių, senelių vėles prie savo šeimos bendro stalo, visada dėjo lėkštelę išėjusiems, į kurią įstatydavo tiek degančių žvakelių, kiek atmindavo savo mirusiųjų.
Stalas, ant kurio visada būdavo paklota šieno, uždengdavo balta, savo pačios austa, šventine staltiese. Kūčias pradėdavome malda. Babytė visų paprašydavo atsistoti, persižegnoti, kartoti paskui ją maldos žodžius. Būdavo labai iškilminga, net mes, vaikai, nors ir nesuprasdavome, pagarbiai paskui tardavome, jos pasakytus, žodžius. Mūsų šeima buvo gausi, tai trobelė pildėsi tikru vakaro susiglaudimu. Būdavo labai šventiška.
Pasimeldus ir dar kartą persižegnojus, ji paimdavo „plotkelę“ ir atlauždama po nedidelį gabalėlį, palaimindavo to vakaro valgius, tada prašydavo jos atsilaužti kiekvieno mūsų. Tad lauždavome kampelį, o ji linkėjo mums: sveikatos, gerų ir derlingų metų, džiaugsmingų dienų, laimės. Jai atsakydavome tuo pačiu. Kūčioms užtekdavo vienos „plotkelės“, jos likdavo ir lėkštelei, kurią dėjo dėl mirusių savo. Niekada nemačiau, kad jų būtų buvę daugiau, kaip dabar tapo mada turėti jų daug. Toji vienintelė mus tarsi vienijo į vieną.
Sukalbėję poterius ir palinkėję vieni kitiems gero, sėsdavome valgyti Kūčių patiekalų. Jų ant mūsų stalo niekada nebuvo mažiau, nei dvylika, kiekvienam mėnesiui. Tai buvo lyg nusilenkimas metams. Mūsų babytė buvo išradinga šeimininkė, patiekalų būdavo ir daugiau, ji ypač stengėsi dėl mūsų – anūkų, ko tik ir nepririnkdavo per vasarą. Tad kuo pasmaližiauti – turėdavome.
Valgius į lėkštes pirmiausia dėdavosi vyresnieji, po to jau ir vaikai. Tuo buvo mokoma pagarbos seneliams, tėvams, dėdėms, tetoms.
Asortimentas buvo įvairūs: troškinti kopūstai su grybais, silkė su karštomis bulvėmis, keptos ar kitaip paruoštos žuvies patiekalai, aguonos ar kanapės su bulvių koše, įvairūs kisieliai, kompotai ir t.t. Bet pirmiausiai turėdavome paragauti silkių rasalo. Tai buvo mūsų tradicinė sriuba, be kurios niekada neapsieidavo Kūčių stalas. Oi, kiek vargau ir galvą sukau, kiek atsiminiau, kiek iš skonio atgaminau tą silkių rasalą dabartiniam savo šeimos stalui, bet šeima įvertino, tad visada ji puikuojasi ir pas mane. Taip, kaip ir babytės lėkštelė mirusiems.

Po vakarienės vėl visi trumpai pasimelsdavome. Po to jau prasidėdavo linksmybės – būrimai. Ko tik neprigalvodavo tetos ir dėdės, jie tada dar buvo jauni: ar bus geras derlius, ar bus jiems „poriniai“ metai (mergaitės ištekės ar ne, o vaikinai – ar suras sau nuotaką. Labiausiai mėgstamas buvo būrimas – ką man laimė nulems?

Į dubenį pripildavo vandens. Skardinėje dėžutėje ištirpdydavo vašką ir šaukštu pildavo į vandenį. Jame susidarydavo kokia nors figūra: paukštis – vadinasi, išskris iš namų, gėlė – bus gražus gyvenimas, knyga – seksis moksle ir t.t. Visi juokaudavo, būdavo smagūs iki išnaktų. O mes, net liežuvius iškišę, gaudydavome suaugusių žodžius, tą vakarą mums leisdavo pabūti ilgiau, na, jei kurį pakirsdavo sapnas, nešė į patalą.

Kūčių stalo tą vakarą nenurinkdavo, jis pūpsojo svečiams skirtame kambaryje – seklyčioje, tikėjo, kad naktį savo artimuosius lankys, akis užmerkę, artimieji.

Babytė mums pasakodavo, kad Dievas nukala sidabrinį tiltą ir leidžia jiems juo nusileisti iš dangaus į žemę ir aplankyti savus. Mes šventai ja tikėjome, nors buvo ir baugu, bet ryte bėgdavome pažiūrėti – vaišinosi ar ne? Bet kažkaip rasdavome papuoštą eglutę ir po ja... dovanėlių. Tada nebuvo mada puošti ją iš anksto, tik Kūčių vakarą. Vaikams sumigus, suaugę pasidarbuodavo, dovanėles po ja sudėdavo. Įsivaizduokite, kas dėdavosi Kalėdų rytą! Mes juk šventai tikėjome, kad Senelis buvo. Klegėdavo, krykštaudavo namai. Mūsų dovanėlės nebuvo prabangios: skudurinė lėlytė, babytės pasiūta, jei kuris rasdavo guminį kamuolį – laimė. Maišeliuose buvo riešutai, obuoliai, babytės, specialiai mums, iškepti kitokie sausainiai, sauja „bambonkių“. Bet koks vaikui būdavo džiaugsmas – Senelis nepamiršo, buvom geri!

Kūčių stalą ryte tvarkydavo tetos, dviese likdavo namuose, nes babytė ir kiti suaugę anksti išskubėdavo į Bernelių mišias, tad jos nudengdavo stalą, šieną išdalydavo gyvulėliams ir paruošdavo grįžtantiems Kalėdų pusryčius. Tai buvo daugiausiai mėsiški valgiai: duonos tešloje keptas rūkytas kiaulienos kumpis, keptos žąsys su obuoliais, kalakutai, vištos su rūkytomis slyvomis, įdaryti, lašiniukų prismaigstyti veršienos kumpiai, rūkytos – virtos dešros. Tradicinis mūsų pyragas buvo „boba“, bet, babytės vadovaujamos, tetos kepdavo ir didelius, įvairių formų, tortus, keksus, riestes su varške ir razinomis, sausainius. Ant stalo pūpsodavo gira, vaisių sultys, arbata, balinta kava, kompotas, kisielius ir kitokie, žemaitiški gardėsiai. Stalas tikrai būdavo gausus. Juk šeima augino, rinko miško gėrybes ir t.t. O stiprių gėrimų tada suaugę gerdavo labai mažai, simboliškai. Jei trys vyrai išgerdavo „piemenuką“, sakydavo – gėrėm! Niekada nesu mačiusi savo artimųjų „lūžusių“.
Šventės man, iki dabar, išliko šviesios, tokios, kaip tuomet, kai Gruodis spindėdavo žiemos šerkšnu.

Tą ir perduodu savo šeimai, kurioje esu vyriausia ir Kūčių susitelkimo maldą „už gyvus ir mirusius“, tuo metu labai jaudinuosi ir man, kaip kadaise babytei, žiba ašaros akyse, nuoširdžiai ir iškilmingai, nes vartai ir namų durys – visada atlapi užklydusiam.

Miegančioji

Kada laikrodžio rodyklės sustoja ties vidunakčiu, senoji gatvelė tampa tokia paslaptinga, joje nebekaukši žingsniai, gyvenimai ilsisi. Tiktai žibintai, jie tarsi naktiniai sargai, tarsi rūpintojėliai, šviečia ir stebi, stebi ir nušviečia kelią kokiam atsitiktiniam praeiviui, kurio batų kaukšėjimas sutrukdo pakrantės idilę, palydi nueinantį: laimingai sugrįžk į namus, kurie kvepia ilgo laukimo rūpesčiu. Dangaus juodame aksome, tarsi baltoji gulbė, širdžių maldas saugo, ne kartą sugriauta ir vėl atstatyta, balta, tarsi nuotaka, Švento apaštalo Jokūbo bažnyčia. Vienu šonu – į gatvelę, kitu į upių tėvo Nemuno dukrą – Nerį, kuri, jei prabiltų, pasakotų ir pasakotų, čia nutikusias, istorijas.
Miestui įmigus, į šventorių nusileidžia Angelas, brenda žaliu krantu, prisėda ant upės kranto ir stebi subridusius į sraunumą žiburius. Jis meldžiasi už „ašarų pakalnėn“ išėjusius, laimina pirmu riksmu šią žemę pasveikinusius. Rymo Angelas, lyg kažko brangaus lauktų, lyg būtų perdien jo pasiilgęs, stebi tiltą, kuris išrietęs kuprą, jungia du krantus. Žino, juo išvyksta ir grįžta tie, kuriuos jis palaimino, kurie ištikimi šiai žemei. Tik jie niekada nėra matę to, ką jis regėjo.


Kokie gracingi, kokie vienas kitam ištikimi paukščiai! – šypsosi lūpos, – Ak, meile, kokius stebuklus tu darai, – šiluma užlieja krūtinę, – Net man, vienišiui jus gera stebėti, – žvilgsniu glosto baltąją porą. Seniai stebi, seniai pora grožisi. Jis juk žino, kad gulbės yra ištikimos, vienai žuvus, kita gedi iki pat savo mirties. Du didingai gracingi paukščiai – Angelo džiaugsmas. Meilė – žiedas nevystantis, – atsidūsta tarsi žmogus, – Nei plaukų spalvos, nei metų nežino. Jai, net vėlyvą rudenį, pražysta sodai. Viešpats sutvėrė, kas gyva, mylėti, – šypsosi, – Net gulbių pora pinasi kaklais, liečiasi sparnais, glaudžiasi viena prie kitos ir gieda meilei...


Ir tą nelemtą kartą jis girdėjo šūvį, regėjo, kaip viena jų krito, o kita, tarsi nebylus priekaištas žmogaus žiaurumui, klykė, lietė snapu, bejėgiškai stengėsi padėti draugui. Tik upės srovė buvo daug stipresnė, pagriebusi bejėgį paukščio kūną, nešėsi su savimi ir gramzdino į gelmę. Gal ir upėms reikia aukos? – Angelas buvo bejėgis prieš piktą žmogaus kėslą, stovėjo krante, o ašaros ritosi, ritosi...


Kodėl?! – svarino sparnus, – Už ką?
Viešpats tylėjo. Naktį ir šventieji juk ilsisi.


Ilgai plaukiojo vieniša gulbė, šaukėsi mylimojo, neatsiliepė. Angelas regėjo, kaip ji, aukštai, aukštai pakilo į dangų ir suskleidusi sparnus, trenkėsi į žemę. Širdies gėla surado prieglaudą, – persmelkė jo širdį.

<><><>

Jaunas skulptorius, tebeieškantis savęs, braidydamas po sapną, juto, kaip kažkas švelniai palietė ranką.
– Angele, čia tu? – jo širdis plazdėjo, rodėsi tuoj, tuoj iššoks iš krūtinės.
– Įamžink gulbę ir pavadink – „Miegančioji“. Tegu ji gyvens už abu. Meilė negali mirti, ji – amžina, – laimino, – Tau pavyks...

<><><>

Neries vagoje, ir šiąnakt, boluoja siluetas.
Atplaukia! – Angelo, mėlynos, kaip vasaros dangus, akys geria atgijusios gulbės artėjimą. Jos pasitikti atskuba gulbinas. Upės delnuose, ryškiau pražysta žibintų šviesos, gulbių pora Angelo miestui gieda amžiną, nemarią meilę...

Marijos „pirštinė“

Marijos „pirštinė“   

<<<>>>

Marija Gruodžio mėnesį, spaudė nuožmus speigas, keliavo į Betliejų. Pavargusi ir sušalusi, ieškodama prieglobsčio, pasibeldė į vietinio turtuolio namų duris. Jų niekas jai neatvėrė, ji regėjo, kaip pro užuolaidos plyšį šeimininkas ją stebėjo. Suprato, jo širdis – šaltas akmuo, godumas užtemdęs akis. 

  Gerai sako, kad „turtingas neužjautė vargšo ir neužjaus“, – Šventoji Motina, praradusi viltį būti suprasta, pajudėjo toliau.

   Ilgai ji ėjo, kol pajuto, kad ją apleidžia jėgos, skaudančia širdimi pagalvojo: negi žemėje išnyko gerumas ir atjauta? Negi teks sušalti sniegynuose? – nevilties ašaros tekėjo skruostais. 

  Gerai įsižiūrėjusi tolumoje ji išvydo mažą žiburėlį. Šiaip ne taip prisikasusi prie trobelės, žvelgė į langą,  kuriame šmėsčiojo moters siluetas, ji glaudė mažylį prie krūtinės ir dainavo jam lopšinę. Marija nedrąsiai pasibeldė į duris. Jas atvėręs vyras, ją pakvietė į vidų.

– Moterie, nesistebėk, vargani mes, bet krosnelė kūrenasi, užeik, nors sušilsi.
Vaišindamas ją duona ir vandeniu, pasiguodė, – Atleisk, jei naktį tamstai teks neramiai prabūti, pelės užpuolė, niekaip nuo jų negalime apsiginti, mūsų skurdžią trobelę.

„Nieko tokio“, – nušypsojo Marija ir metė į kertę pirštinę. Ir stebuklas! Ji virto į katę, kuri tuojau ėmėsi darbo.

   – Nuo šiol, gerasis žmogau, tavo šeima galės ramiai ilsėsis,  o mano užgimęs sūnus, juk gera širdis yra neįkainojamas turtas, tavo šeimą laimins ir globos. 

. . . 

Taip ir atsirado žemėje katė, kurią žmonės meiliai vadina „Marijos pirštinė“.

Rytmečio mintys

   Taip, matyt, aš ir neperprasiu to gyvenimo. Kaip toje patarlėje „mokaisi, mokaisi ir... kvailiu išeini“. Užtat jis mane gerai pažįsta, tad ir šaiposi, tad ir vedžioja aplinkiniais keliais.
   Nepykstu. Šitiek tauraus grožio žvilgsniui siūlo. Pareini geliančiais kaulais, bet... „tvarka, kaip bažnyčioje“, – šypsaisi, dėkoji už dar vieną dieną. Dėkoji, net benamiui katinui, kuris glaustosi aplink tavo kojas. Kaip kitaip, kai tu esi jo kąsnio teikėja, dėkoja. Jei galėtų prakalbėti, gal ir kalba, tik tu jo šnekos nesupranti, gal ir nereikėtų prie žmonių eiti, pūstauodegiai susėstų aplink tave ratu, kiek iš jų išgirstumei.

   „Keistuolė“ – girdi iš aplinkinių, stebiesi: kodėl? Kad ryškiau regi, giliau jauti? Šviesiau džiaugiesi? Kiekvienam duota – savo. Tad tu žinai, kad toli eiti nereikia, viskas yra šalia tavęs, tik užmatyk.
   Džiaugiesi, kad laimė lanko tavo kiemą. Taip, bet koks metų laikas tampa gražus.
   O žmonės, ką žmonės, priimi tu juos tokiais, kokie pro šalį praeina. Juk retas kuris šalia pasilieka. Nei vieno nepeiki, kažką dovanų tau liko. Vienas gražią šypseną, kitas gerą žodį...
   Svarbu, pačiam gyvenimą mylėti.

„Draugystė“

   – Jūrate, būk gera, gelbėk toms trims paikšėms, – tik pravėrus duris, springsta iš susijaudinimo Sigos mama, – Nežinau kas ten joms nutiko, skambino ir prašė nueiti iki tavęs. Sakė, kad labai reikia už kažką sumokėti, o pinigų tai pas jas – tiu, tiu! Matyt, vėl ko mergos prisidirbo, – ir žvelgia į mane tokiomis liūdnomis akimis, kad neklausk, atsakyti – negalima.
Neklausinėju, gerai pažįstu tas tris patrakėles, kam motinai širdį užduoti, linkteliu galva:
   – Gerai, aš tik apsirengsiu. Kur jas rasti, adresą pasakė? – pasiteirauju.
   – Vaikeli, jos man sakė, kad „Nemuno“ restorane yra sulaikytos. O už ką ten, tai nežinau, trumpai pakalbėjo ir liepė pas tave bėgti, sakė, kad tu žinosi kaip pagelbėti.
   Oi parazitės, varinėja seną žmogų, o jau juk po vienuoliktos vakaro, nepagaili žilgavės. Negana senikė du Sigos vaikus nenčija, maitina, kai toji trankosi pas kavalierius, dar ir pašaliniu rūpesčiu apkrauna, – regiu kaip toji sarmatijasi, visai nejauku darosi.
   – Jūratėle, tu jau man atleisk, gal jau ir miegojai, kad tave sutrukdžiau, – teisinasi senutė, – bet taip jau yra, vargstu aš su ta savo dukra, tenka kartais ir mandagumą pamiršti, patrukdyti.
   – Nieko tokio, raminu motulę, eikite rami namo, aš padarysiu, ką galėsiu. Bus viskas gerai.
Žinau kaip ji myli tą savo vėjavaikę, gal per lepinimą, nors nėra bloga, ir draikosi lyg voratinklis. Su vyru išsiskyrė, liko su dviem mažais vaikais, jauna, aistros verda, tai amžinam meilės ieškojime.
Išėjus vakarinei viešniai, skubiai rengiuosi. Taksi – po langais, nulėksiu.
Gerai dar, kad atostoginius ir algą kartu esu paėmusi, o tai, amžinai tų šlamančių trūksta, – pasidžiaugiu, bet atsiminusi, kad senoji sakė, jog man už kažką teks mokėti, nusigastu, – Kad tik užtekčiau! Nežinia ko ten tos mano „padrūžkės“ prisidirbo. Neduok, Die, bus toji suma galinga, kas tada? Ką reiks daryti? Kur gausiu? – supykstu ant tų gražuolių jau nebe juokais, – Kiek galima išnaudoti?!

   – Iki „Nemuno“ viešbučio, – įsėdusi į taksi, nurodau adresą. Lekiam.

   Taksi sustojus ties reikiamu pastatu ir atsiskaičius už kelionę, žengiu durų link. Ima krėsti drebulys: o jei ne čia? Gi apsidurninsiu ar kokia palaida boba palaikys dar šveicorius. Neįpratusi aš prie tokių puošnių įstaigų, galima sakyti, nė nebuvau jose niekada, jaučiuosi lyg durnė, bet praveriu tas stiklines duris, klausiu pirmo pasitaikiusio, ačiū Dievui, tas pasirodo darbuotoju.
   – Labas vakaras, nežinau nei kaip pradėti, kiek esu informuota, tai čia yra užkliuvusios trys jaunos panos. Kiek suprantu, turiu apmokėti jų „zbitkus“.
Vyriškis, matyt, teisingu adresu pataikiau, atsakydamas juokiasi.
   – Taip, taip... yra trise, kurios negali sumokėti už pasisėdėjimą restorane, nekvietėme policijos, nes pažadėjo, kad atvažiuos ir apmokės už jas. Kiek suprantu, tai čia jūs? – įsmeigė klausiamą žvilgsnį.
   – Na, gal ir aš, bet gal galiu jas pamatyti?
   – Gerai, eikite paskui mane, – buvo pasakyta taip paprastai, lyg aš kas diena vaikščiočiau tais koridoriais, – Tik informuosiu, kad suma yra nemenka, viso – du šimtai šešiasdešimt penki eurai. Ar turėsite?
   Žaibiškai įjungiau smegenų skaičiuoklę, permečiau turimą sumą: ačiū Dievuliui, dar liks taksi, grįžimui namo, apmokėti. Tik... kaip toliau gyventi reikės, kuo vaikus maitinsiu? – tik nudiegė krūtinę, bet susitvardžiau.
   – Turėsiu, – ramiai atsakiau.
   – Tai tada viskas gerai, – pravėrė kažkokio kabineto duris, – Atsiskaitykite ir pasiimkite savo drauges, – jo balse pajutau pašaipą.
Skruostus: gėda kokia, – išpylė karštis, o išvydus tris nelaimėles, norėjosi jas sutrinti į miltus, betgi nekelsi skandalo įstaigoje, – Nu, rupūžės, palaukite, liksime vienos, aš jums pasakysiu pora gražių frazių! – niršau baisingai.
   Atsiskaičius, mergas paleido. Ėjau šalia jų link taksi tylėdama. Ką tokioms ir sakysi?! Kaip buvo okos, taip ir liks. Bet paliko įdomu: ką jos ten prisidirbo, kad tokią sumą teko pakloti?

   Grįžus namo, jos sugužėjo pas mane. Nuotykių tai pilnos, reikia gi išsikvaksėti! Taip aš ir sužinojau apie jų „žygdarbius“. Pasirodo, kad tos parmazonkos, kai ėsti neturi, ne tik lydi numirėlius į kapines, gi po laidotuvių artimieji pakviečia sėsti už gedulingų pietų stalo, o dažniausiai tai vyksta kavinėse, tai jos, apsimetusios giminėmis, be jokios sarmatos eina ir punta už du. Kas gi ten supras, giminė tu ar ne, o pasirenka tai gausiai velionį palydinčias, įsimaišo į žmonių būrį, o dabar kai giminė giminės nepažįsta, priima už savas, vaišina. To tik joms ir tereikia. Prakenčia kantičką, sočiai priėda, namie tai tuščios lentynos! Taip ir pratraukia iki algos.

   O išgirdau, šį kartą, iš jų štai ką. Pasirodo, jos užsiima jau nauja „praktika“. Ateina su keliais eurais į žinomesnį restoraną, užsisako kokį mizerną pyragaitį su kava, glūdi ir tikisi šanso. Aišku, kad atsiranda koks komandiruotas meitėlis, kuriam norisi šviežienos, tikisi įsiversti į lovą. Vyrai gi jau tokie, tresiojasi – imu! Patinų sindromas. Bet mergos irgi ne iš kelmo spirtos, užsisakinėja brangiausius gėrimus, valgius. Tie gi, tikėdamiesi audringos nakties, turėdami pakankamai šlamančių, nuperka! Gražuolės prisiėda, geria tai jos su saiku, kad proto neprarastų, o kai jau regi, kad sąskaitą teks apmokėti, išeina, būkčiom, į tualetą „lūpikių pasikrosyti“ ar galų gale storai nusimyžti. Kavalierius gi yra galanttiškas, prisireikė – nelaiko, gamta gi šaukia. Ir laukia toks glušius, kol grįš. O tos, lyg putpelės purpt į taksi ir lieka vaišintojas it musę kandęs, nei pinigų, nei užgrojusio pasąmone veiksmo.
   Na, pasirodo, kad tikrai „lazda turi du galu“, viskam ateina pabaiga. Supratau, kad mergos neatpažino, jau kartą apgauto, savo vaišintojo, o tas tuo ir pasinaudojo. Gi atkeršyti tai norisi! Pakvietė mano „meilės deives“ prie staliuko, užsakinėjo tą vakarą joms tai, ko tik prašė ir... kai sumelė pakilo iki dviejų šimtų šešiasdešimt penkių euriukų, gerai dar, kad ne iki kokio tūkstančio, kur tik būčiau ir gavusi, delikačiai atsiprašė, kad „geras reikaliukas“ spiria. Vienu žodžiu, perėmė mergiočių taktiką. Laukė, laukė... gudruolės, restoranas naktimis tai nedirba, kol barmenas jų mandagiai paprašė apsimokėti. Tada ir kilo visas tas kipišas. Kaip sumokėsi, jei kišenes kiaurai vėjai varsto?! Permyžo mergos iš baimės, kai pastarasis ėmė grasinti, kad iškvies policiją, suvokė, kad turi reikalą su aferistėmis. Šiaip ne taip apgavikės įsiprašė, kad leistų joms paskambinti. Leido. Užtat Sigos mama ir atėjo pas mane prašyti pagalbos.

    – Na, ar jūs ne raganos esat, – nebeištvėriau, kai tos pasikikendamos, pasakojo savo nuotykius, – Atidaviau paskutinius pinigus per jūsų durnumą, kaip vaikus dabar man išmaitinti, kol algą mokės? Ar jūs kada nors, savanaudės, galvojate apie kitą, išskyrus save? – ašaros biro lyg pupos, – Dinkit, padlos, lauk iš mano namų ir daugiau, kad kojos čia nekeltumėte! Kiek aš galiu už jus raudonuoti? – tai buvo ne pirmas kartas, – Bet, – tvirtai joms pasakiau, – daugiau jūs šnipštą iš manęs gausite, o ne pagalbą. Imkitės proto, vaikus numetate motinoms, o pačios... aidada! Subines ant darbo nešiojate! – išrėkiau joms tą vakarą aš į akis viską. Išgirdo ko negirdėjo. Tiktai, tylėjo ir nieko nesakė, nors tiek gerai, o tai būčiau dar kuriai nagais veidelį išardžiusi.

* * *
   Skolą gražino. Kaip vargingai išgyvenau tą mėnesį, nepasakosiu. Niekam tat nebūtų ir įdomu. Tik, buvusią draugystę, tarsi vikšrinis traktorius pervažiavo.

Šokėja

   Ir ko gi man taip nesiseka gyvenime? Ko ta rupūžė – laimė vis apleidžia dalios kiemą, – Barbora sniaukroja, taškosi sūriu skystimu, – Tik sutinku dorą vyrą, atrodo, aistros liejasi per kraštus, protas tiktai padirbdina keturis sparnus, įsuka jausmus taip, širdis lyg malūnas, vėjo pagautas, ūžauja. Bet, tik praeis kokis pora – trejetą metelių ir kišk po velėna. Ir kuo gi tam Dievuliui nusikaltau? Rodos, šėriau kaip kokį bajorą, mylavau net visu glėbiu, o čia... dūdos pliast ir nugrojo. Taip ir lieka ant sprando tiktai vienos išlaidos su tomis „buvusių“ laidotuvėmis, spėk mokėti. Ogi plėšia tie laidotuvių biurai tai jau pilnom saujom. O ir žmonės ne ką blogiau atsilieka, juk tik ir ateina paskalų panešioti, eilinį kartą gedulinguose pilna kosere paryti, – nugnybia skystėjančią ašarą, – Ilsėkis, Boliau, ramybėje. Kirsk jau tu Ten tuos „dangiškus obuolius“ ir prabočyk, jei kas buvo ne taip, – užpučia, prie portreto degantį, žvakigalį, – Mirusiems – mirusių, gyviems – savas kryžius. Eisiu migti. Ryte bus makaulė šviesesnė. Juk visą dieną tame erzelyje murkdžiausi. Paimsiu kokių „uspakajonsų“, galvon durnos mintys nelįs, – tik pagalvoja ir... „zvanokas“ į duris, – Nu ką čia dar velnias atnešė? – susinervina ne juokais, – Kirmytų sau namie, o tai ne, baladojasi! – eina prie durų, žvelgia pro „akikę“, – Jadryštvailiok, gi Marė pypkorka atsivilko! – jai net inkstai, iš didelio piktumo, limpa prie skūros, bet... duris rakina, – Gal gi netrunis ilgai? – tvardosi.
   O toji, tarsi žiurkė, šmurkštelėjusi pro duris, nespėjusi nė pasisveikinti, ima lyg šarka, tarškėti.

   

   – Barbut, tu tik nesupyk, galvoju, nu tokis gedulas tavo troboj, tokia sielos graužatis, gi eisiu ir pabūsiu šalia. Gal kokią „šklenkelę“, už amžinatilsį, pakelsime, širdis truputėlį atsitavaruos. Juk tu nė ašarėlės prie velionio duobės negalėjai išdaužti. Mačiau, suprantu, kad ne kas, gi ketvirtą jau palydėjai į „kalnelį“, – ir pliauškia tik, pliauškia...

    – Užteks zaunyti nesąmones, eikšen į virtuvę, – pakviečia neprašytą viešnią Barbora, – Bus tų vyrų, ne pasaulio pabaiga, – oi, norėtų dėti jai per dantis, bet susemia į krūvą visą likusią toleranciją, – Liko tik degtinė, na, toji, kur rugio varpa nuskandinta, gersi?

    – Kaip negersiu, kaip negersiu, kai toks graudulys tavo širdį ir trobą semia, – sučiulba Marė, – Gi tam graužaties kirminui nuraminti, „velnio lašai“ – geriausias būdas, – siekia taurelės, veizolus blizgina į pūpsantį lėkštėje skilandį. Pasprogti „na chaliavu“, tai jau anoji – pati pirma.

    – Tai už amžinątilsį. Tegu mano brangaus Boliuko Dievulis Ten neapleidžia, – daužiasi taurelėmis su prietelka ir abi makteli iki dugno.

    – Smagiai, rupke, nuslydo, – ištaria Marė ir apsilaižo lyg katė, – Na, ant kitos kojos, Barbut, – griebia butelį ir pripila sau ir jai, sklidinas taureles, – Dabar – už tave! Kad meilėje sektųsi, kad širdis sulapotų!
Viena, kita, trečia... ir kalbos jau liejasi per kraštus. Atrodo, kad jos visą gyvenimą viena kitą būtų garbinusios, viena kitai tik gero linkėjusios. 

    Dzingsi stikliukai, o mėsos gerbūvis iš lėkščių tik dingsta, dingsta... Barbė vis paraiko, tai vyniotinio, tai dešros... Abiejų skruostai kaista, liežuviai atsiriša, plaka lyg botagais.

    – Barbik, tu neimk galvon, – vos ne prie dainos jau priėjusi, suokia Marė, – Važiuok tu su manimi, dar yra kelios vienišos moteriškutės, mūsų kompanija nedidelė, būsi sava, į šokius su mumis. Yra tokie, „kam virš trisdešimt“. Na ir kas, kad mums jau per pusšimtį, figūros tai dar strainos! Pabrūžinsi parketą, salė ten didelė, muzika skamba mūsų laikų, gal kokį širdžiai „tūzą“ imsi ir susirasi. Gyviems reikia gyventi, į žemę gi nelįsi savo noru, o kai Dievulis prisakė „veistis ir daugintis“, ne nuodėmė ir įsimylėjimas. Viena gi tu surūgsi kaip užvakarykščia bulvienė. Na, ką tu į tai? – sprogina veizolus.

    – Na, kad nežinau, nežinau, – bando spyriotis anoji, – Juk dar tiktai šiandien tas „tris saujas“ užmečiau, kaip čia dabar aš prieš žmones atrodysiu? Juoksis, apkalbės, – ir tarsi regi, kaip bobos pirštais ją bado, kaip apšaukia – „besarmatė“.

    – Spjauk tu tris kart per petį! – gundo, lyg būtų pati Liucifierienė, Marė, – Kas gi ten tave pažins? Gi pasibičysi, lūpikes „pakrosysi“, o po makiažu – moteris lyg aguona. Dešimt metelių purpt ir nuskrenda. O kavalierių tai ten būna tikrai išvaizdžių. Gal kokį, dar ir su sąskaita banke, pritrauksi. Nešpietna gi asaba esi ir lašinių neprisiauginusi, – Na, išgeriam dabar už meilę! – išsišiepia taip, kad net dantų protezo geležiukai sužybsi, – Užteks čia mums tauzyti apie tą mirtį, bus viskas ok! – užbaigia anglišku ištiktuku.

* * *

   Penktadienis. Praryksta telefonas.

    – Klausau, – atsiliepia Barbora, – Maryt, labas, čia tu?

    – Ne, pati dangiškoji Marija Magdalena, – pajuokauja toji, – Nepamiršai, kad tarėmės nulapatoti į šokius? Tai va, ryt – šeštadienis, – nespėjus pašnekovei atsakyti, toji tikrai buvo pamiršusi, nes laipsniai padarė savo, ryte nieko neatsiminė, išskyrus, kad puotavo su ja, – Aišku, kad pamiršai. Pasipuoši, susiruoši ir vakaro šeštą aš atlekiu iki tavęs. Ir jokių atsikalbinėjimų, varom į „tanciūlkes“. Matysi, tu dar dėkavosi man.
    Barbora neatsisako. Pagalvoja, kad gal ir gerai būtų sijoną pravėdinti. Ko gi nenueiti? – širdį pakirbina kažkoks malonus pojūtis, – Ar aš viena tokia, ten gi bobų – apstu. Įsimaišysiu į būrį ir stebėsiu iš tolo. Kas gi tokią perekšlę pastebės? Nors tarp žmonių pabūsiu, muzikos paklausysiu, – nuramina pati save ir sutinka.

   – Gerai, tada lauksiu.

   Kiek paūturiavusios apie orą, kitus nutikimus, moterys atsisveikina iki malonaus susitikimo, bet Barbora paprašo, kad į šokius jos vyktų tik dviese. Nejauku jai, mat, būtų tarp nepažįstamų moterų. Marė jai prižada, kad taip ir bus, tegu jau anoji sau spakainiai ruošiasi, atstos jai mūro sieną.

* * *

    Dievuliau tu mano, – kai jos prisiartina prie kultūros namų durų, stebisi Barbora, – Negi tiek tame mūsų mieste vienišų, vyrus bemedžiojančių, bobų privisę?! – ir jau ima baimintis, bet pamačiusi pražilusių jaunikių pulkelį, sutvardo tą nugara rėpliojantį drebulį, – Velns nematė, pabandysiu apsižiūrėti, o gal ir patiks, – atleidžia baimės pavarą, – Ar aš prastesnė už kitas?! – atstato, dar nesuglebusią, krūtinę priekin, tarsi pats Morozovas, kūnu uždengia atsivėrusią durų ertmę ir išdidžiai iriasi priekin. Marė čiuoždama iš paskos, skatina:

    – Nu, nu... pradžioj į kavinukę! Suk į dešinę, – atlieka šturmanės pareigą, – Užmesim prie kavutės po kokį šimtą brendžiuko, būsi kaip štiks! – ir nutaiso viliokės šypseną, pamoko ir draugę, – Tik nebūk jau tokia susikausčiusi, atpalaiduok gundymo agregatą.
   Toji gi turi patirties, desėtka metų trina salės parketą ir vis tikisi princo, na, gal ir ne ant balto žirgo, nors ant kokio patvaraus „žemaituko“, „viltis gi miršta paskutinė! “ O kai jai Barbė dar ir bilietą išpirko, užvaldė tikra euforija, suprato, kad ir kavinukėj sąskaitėlę apmokės. Turi būti šioks toks dėkingumas, – net pilvas sugurkia, mat, prašo aukų. Marė amžinai alkana. Pensija jos – tik katino pipo ilgis. Kur čia pasilepinsi. Paskabai perlinių kruopų košės ir eini vėjuodama visą dieną. Vis šis tas. Sąskaitos, už patogumus, suryja beveik viską. Kainos pučiasi lyg apvaisintos bobos, ne dienomis, o valandomis. Keik, nesikeikęs – neišbluks.

    Išgėrusios kavos, sulaižiusios po pyragėlį, turinį nustūmusios brendžiuku, moterys tampa, tarsi karingosios Ksenos, laipsniai jas pakelia į Mildos magijos viršūnę. Tad įėjusios į šokių salę, akutėmis tik šaudo, tik žibina... Pati gracija apsigyvena senstelėjusiuose kūnuose. Pasipuošusios, išsikvėpinusios... tad, „tik sukite mane, sukite... “ – prašosi vyriško glėbio. O jis netrunka atsirasti, net pačios nustemba, kai prie vienos ir kitos, tiesiog vienu metu, atlinguoja toji „išvajotoji euforijos banga“. Tiesa, Barbei labiau pasiseka, jos Amūras – nepilvotas ir neblogai išsilaikęs, solidus homo sapiens. O jau Marės partneris tai, kaip koks Kūlverstukas. Kojytės – iks forma, taksui lįsti, kada nori ir kaip nori, prie plikės prilaižytas retų plaukų kuokštas. Būkčia, aš dar turiu ševeliūrą, tik imkit mane ir vartokit! Tokiame amžiuje gražuolio nepasirinksi, tad pana sutinka ir pora nušlama parketu į patį šokėjų šaršalą.

    Jėzau Marja, ale tai rankų stiprumas, – lyg šaltiena dreba visi Barboros vidaus organai, kai partneris, tarsi krabas žnyplėmis, surakina strėnas ir ima ją presuoti lyg šieno ruloną, – Žiūrėk tu man, nors trandys iš rūros jau ima birti, bet vyriokas smarvės tai dar turi! – ir pasijaučia, tarsi karalienė Bona, – Žydėk, žalia viltie, pradedu naują gyvenimo etapą! – neša ją, tiesiog oru sklendžia, vyriškos rankos, jos raudoni bateliai vos liečia grindis, – Panem et circenses! – ir visa kaltė prieš visus amžinatilsius: Pranį, Kazį, Mečislovą ir paskutinį apraudotą Bolių... išgaruoja kaip kamparas, – Mano dienos, mano naktys! – tirpsta, kaip cukrus arbatoje, partnerio glėbyje.

* * *

   Neramu Barborai. Nuo to vakaro, kai ji išsiskleidė meilei, kaip toji hortenzija, kai ją Joris, paskutinis jos kavalierius, parlydėjo iki namų, kai saldžiai bučiuodamas jos lūpikes, įsiprašė nakvynei, jau praėjo lygiai mėnuo. Pradžioj viskas vyko, kaip ir turėjo vykti, išalkusi vilkė – godi, tai ir ją, jau pirmą naktį, degino aistringas uraganas, sunkė ji iš naujo mylimojo paskutinį syvą, tas net duso nuo jos glamonių, bet... ėjo dienos, o tas nė nesiruošė išeiti, kaip užsėdo jai ant sprando, gi šiltai miega, skaniai valgo, nespėja Barbora suktis, ko daugiau reikia, kada esi apskalbtas, sotus ir lovoje patenkintas? O dar ir cento iš tavęs nereikalauja, tik čiulpk ir naudokis! Kur tai matyta, – boba apeina kartėliu, – Šitaip elgtis su ja, padoria moterimi! Tik lovoje pagulėti, papus paminkyti ir tetikęs. Bet ir tai, kokios jo ten ir spėkos, užsikabaros ir bijok, kad nepadustų. Šnopuoja lyg jautis, katras būtų per dieną šimtą kilometrų nuėjęs, malonumo su tokiu nepajausi, – bjaurisi, – Ir prakaitu smirdi, nes į dušą nenuvarysi, tarsi vandens bijotų. Ir kaip atsikratyti? – kurpia planą, drąsina save rimtam pokalbiui, kol išdrįsta.
– Jori, o tu ką, namo visai nesiruoši? – klausia, gi reikia imtis kokios tai gynimosi nuo tokio „kvatieranto“, taktikos.
– O tai kur man skubėti? Aš – vienišas, šeima nelaukia. Laisvas, Barbut, argi mums blogai dviese? – rodo pageltusius dantis, – Sotus, švarus ir moteriškutę, va, saldžią turiu kūno malonumui. Ko daugiau reikia?
Barbora praranda viltį, tad ir jos kantrybė senka.
– Tai jau ne, ponuli, taip mūsų tartasi nebuvo. Užėjai tik vienai nakčiai, o ta naktis jau visu mėnesiu virto. „Para y čiest znat“, – kaip sako rusai, tad būk malonus, turėk ir sąžinės, nes nei maistui, nei vaistui neprisidedi, tad tokio kavalieriaus man nereikia. Gana, ruoškis į namus, – kerta – skiedros laksto.
Joriui pratrūkus, viskas ir išaiškėja. Nei gyvenamosios vietos, nei santaupų, pasirodo, jis neturi. Kaip žmonės sako, yra „basas kaip kilbasas“. Uraganas kyla jau ne juokai, kai jis jai dar ir ultimatumą paskelbia.
– Nori, kad išeičiau, sumokėk man tris tūkstančius šimtą eurų už kiekvieną naktį, nes tu mane naudojai savo gašliems meilės reikalams, tad už parą – po šimtuką. Kitaip, – raukia kaktą, – nė negalvok manęs atsikratyti. Tiesa, sulig kiekviena čia prabūta para, vis paskaičiuok šimtu eurų daugiau. Už darbą, brangioji, reikia mokėti! O jei ne, tai aš tau pakelsiu tokį triukšmą, kad nepasirodys maža, visi tavo kaimynai sulėks ir išgirs, kokia k... a esi! – tėškė kaip nuo viškos.
Barbora, gi slėpė meilužį nuo visų, į butą, per visą tą laiką jokio svetimo neįsileido, net pajuodo: rupūže, kaip aš apie tai nepagalvojau! Juk toks tikrai ims ir pakels skandalą, ką žmonės pagalvos?! Stebėsis, gūžčios pečiais, nespėjo vienas atšalti ir „še tau, boba, devintinės“, kažkoks slapūnas bambą jai minko. Kokia tat būtų gėda! Gatvėje negalėčiau pasirodyti, pirštais užbadytų, – sukaustė neviltis, sugniaužė taip, kad širdis ėmė kalatotis, – Protas gal buvo išėjęs atostogų, ne kitaip. Ką dabar daryti? – smegenis skrodė lyg skalpeliu, suprato, kad už laisvę ir garbės nesumindymą – teks susimokėti tam parmazonui, kitaip nieko gero, neatsikratys. Nors ir kaip buvo skaudu, traukė užslėptus,„pagrabnus“, klojo tam begėdžiui.
– Perskaičiuok, kad neapgaučiau, – sušvogždė ir stebėjo iš pašalės, kaip pastarasis, vis palaižydamas pirštą, čežina, tarsi būtų visą gyvenimą dirbęs buhalteriu, jos, kruvina procia uždirbtus ir sutaupytus, nelaimei atidėtus.
– Viskas gerai, Barbut, pagal sąžinę apmokėta. Nei vieno euro netrūksta. Tu tik jau nepyk, toks yra mano verslas. Boboms – malonumas, man – uždarbis. Veltui, nei vienai aš nekaišioju. Nei tu pirma, nei paskutinė, kitos perekšlės irgi mokėjo. Na, bagažas mano – nedidelis, kas ant tvoros, tas ant skūros, tad lik sveika ir blogu neminėk. Tiesa, tau malonumą padariau, bet pats tai tikrai jo nepatyriau. Gulėjau, paskutiniu metu, kaip ant kokio atšalusio lavono, – kirto lyg gyvatė krame, – O aš gi dar esu vyrukas ohoho! Ne vienai malonumą, aišku, už atitinkamą sumelę, pajėgsiu suteikti, – ir užverdamas paskui save duris, nusižvengė kaip koks Belzebubo staininis eržilas.
Barbora, nors tulžis virė, kunkuliavo ir liejosi per kraštus, lengviau atsiduso: pranešė...

*Panem et circenses! – Duonos ir žaidimų!

O visgi papartis žydi!

   Rupūžyte tu nesenai išperėta, kaip aš tau pavydžiu, – jau nuo pat mielo ryto Karūsė gludina minčikę, kai radijas, na, tam tikru intervalu, transliuoja žinią, net pasitraškėdamas:

– Joninės, Joninės... Nepamirškite skėčių, botų ir kitos, šiltesnės amunicijos...

Baido jos viltį debesys, kurie slenka pilki, pilni, tarsi pritvinkę karvių tešmenys po sodrios dobilienos nukramsnojimo. Lietus tuoj ims pliaupti, žiūrėk, ir perkūnais pradės griaudėti, – besiklausydama to barškalo, baidosi, – Juk retos Joninės būna, kad padurkai nešlaptų, už apykaklės nevarvėtų, – bet vis tik viliasi, kad Lietuvos padangėje, nors ir baisiai jau ji šėma, nušvis koks, kad ir menkas spindulys.

Moteriškutė ruošėsi, juk paslapčia net ir savo Jonui tą ąžuolų vainiką nuraitė, dar ir visokiomis pievų, kėlėsi su pirmu saulės blykstelėjimu, kad kaimo bobos nenudraskytų pačių puošniausių, gėlelėmis išdabino. Taigi jos senis, jautį pardavęs, gyrėsi, kad dorą pinigą užkalė, nusiraškė lyg nuo gerai užderėjusios slyvos vaisius. Gal ir jai drėbtelės, kad net akys, lyg varlės barščiuose, iš nuostabos sprogs. Gi pateptų, tarsi medumi duoną, Karūsės širdį. Nors vieną kartą per visą sukumpusį gyvenimėlį, ji to šašlyko, kad ir kokio jau ten skuboto išmarinavimo, širdis atsileistų už visas jo piktadarybes, nupirks. Na, jei jau pagailės to, tai meduolį ar kokį ,,gaidelį’’ ant pagaliuko, tai jau tikrai gal įspraus į ranką. Svarbiausia, kad be lietaus diena būtų, kad tik koks sausesnis tarpas kristų. Gal ir jos gogelis išsirangytų iš namų, į taip gražiai šaukiamą, „Jonų respubliką“. Norisi gi baisiai, norisi pasižiūrėti į žmones. Ką ji gero ir regi tame vargdienės gyvenimėlyje. O juk ir kaimynės pasakojo, kad šiemet šventė – užmušk save vienu tik pamatymu.

Nuo pat ryto nerimsta jos širdis. Po tvarus tik laksto, tarsi ožka į uodegą įkirpta, tik zylioja zovada, gi turi suspėti apsidirbti iki to šventinio meto. Reikia, kad ir gyvulys būtų paėdęs, ir paukštis palesintas. Tvartas tik žviegia, tik gagena, mekena... O kur dar penkios karvės pievoje. Toli iki jų Karūsei, dūsuodama, bet dviračiu numina. Atima laiko melžimas ir pieno sutvarkymas. Daug laiko ir jėgų tas atima. Bet ką daryti, juk kaime – nuo mažumės. O ir darže žolė jau vilna stojasi. Per tą nesiliaujantį lietų, šiemet jis taip įsismarkavo, mūru kyla, vos suspėji usnis ir visokias garšvas, balandas…traukti. Tad jai ir norisi, nors retsykiais, labai norisi moterimi pabūti. Nors panages išsivalyti, švarias sau parodyti. Amžiną dirvos sluoksnį nešiojasi. Nagų nusikarpyti negali, kaip piktžoles drėksi? Miesčionys juokiasi iš tokių – kaimo „japai“, tų mužikų, net kulnys, suskirdusios. Ką ten jūs, baltarankiai, apie žemdirbio triūsą ir išmanote? Bėgate nuo žemės į miestų knibždančius skruzdėlynus, darmai bruką šiūruojate, tik avalynę gadinate. Būna, kad ir be jokios prasmės tuos puspadžius trinate. Pasižiūri kartais į tokius ir gailestis ima, nusiperka gi, koks sumiesčionėjęs kaimo kūlelis brangesnę drapanėlę, tai, kaip toji „Lenino motina“, kuri teturėjo vieną padoresnę, bet užtat juodą, suknią, bele tik fasonas, ir demonstruojasi – žiūrėkite, kaip aš gerai laikausi, koks aš tapau turtingas. O kišenėse – vieni vėjai blaškosi. Bet jų niekas gi nepatikrins. Ir ką namuose ant sato dediesi, nežinos. Pikta ant tokių, kai iš to pačio karvės šūdo išsikarabakštinę, – moteriškė tirštai nusispjauna, – Vaidina asabą kaip samtį, o juk nuogu užpakaliu po tą patį kaimą lakstė. Tėvų triūso dėka ir prakutote. Perą palikę, senų skalsesnį kąsnį atėmę, šlaistotės dabar Gedimino prospektu ar Laisvės alėja. Tik kaiman parvykę, pone Dieve nesnausk, bajorais gi baisiais dedatės, kada motina su tėvu, grėbliais apsiginklavę, po pievas, prakaitą gręždami, duodasi. Gulite bambų gumbus išvertę prieš saulę „žezlonguose“, gulinėjate, skrudinatės. Gi piršto dėl susenusių tėvų nepakrutinate. Tokie vaikai tik sarmatą prieš kaimynus daro. Mat, atostogauja. Saulėje, išbalusius minkštimus, šildo. Bizūno gero – jums! Doro pančio per tuos, kvailomis dietomis išpuoselėtus, pusrutulius. Bet ne, motinos laksto, kaip va, Grindienė, su pieno, grietinės puodynėmis. Verda, čirškina, kad gardžiau parmazonus pamitinti. O va dukra, kaip kokia sunki kultuvė, papus sultingus išvertusi, drybso sau ir senosios jodyti nesigėdija. Skaniai pasprogti – pirma. – Karūsės veidas niaukiasi, kaip tas ,,čia – Lietuva, čia – lietūs lyja, dangus‘‘. Mina – linmarka – lino mūkos buveinė. O kai pagalvoja apie saviškius, katrie puoselėti, glostyti, klostyti po užsienius išsilakstė, raukšlė visai gilėja. Mokė, mokė...ir ką turi? Sūnus negro viešbutyje grindis dralija, nešulius tampo, dukra storarūriui airiui pridrapalytus, priterebytus, pribezėtus baltinius velėja. Nesupranta Karūsė, kam tie mokyti žmonės bėga iš Lietuvos – gimtos žemės savo? Ir kas ten per profesija – „kempingo ekonomė“? Naktimis nesimiega, pagalvoja apie vaikus, blogos nuojautos lanko. O dar toji Marakonienė papasakojo, kad jos Ingutė Vokietijoje, kažkokioje „raudonųjų matroskinų“, ar velnias ten tuos pavadinimus ir atmins, modeliu darbuojasi, visai ji už saviškius nusigando. Modelis!? Visas kaimas pakampėmis šlama, kad palaida bala merga taškosi. Na, parsiveža ji nemažus pinigus, nes tėvai jau net daržiuko nesusikasa, tingi pasisodinti krapą. Bet, kai visko yra pilni, tai uliavoja kas miela dienelė. Po keturis kartus per dieną į „Aibę“ sulaksto. Matyt, kad mergiotė to nežino, dirba ir dorai tėvukus aprūpina. Gal ir pelninga toji jos profesija, bet Karūsė tai jau tikrai nenorėtų savo dukteriai tokios „laimės“. Neduok, Dievuli, tokios sarmatos! – ir pykteli ant saviškių, – Irgi geri. Motinai net laiško nesugeba parašyti. Mama, „skaipinkimės“. O kaip jai „skaipintis“, jei net to „skaipintuvo“ ji akyse nėra mačiusi?! Juk visą gyvenimas – paskui karvių uodegas. Ir dėl ko? Dėl vaikų. Dar vaiposi, mat, višteliai – mama, tavo telefonas – prieštvaninis. Jai prieš nosį naijičneliais „ipadusais“ mosikuoja, trumpam atostogų užlekę. Ir kas dabar per jaunimas, nesuprasi? Gerai tas mūsų kaimo laiškininkas Laškamonikas ir sako – „debiliakai“. Juk gerą karvę kainuoja tie jų „ipadusai“. Karūsė yra ne koks „Hansa“ bankas. Tėvas irgi pinigų lopeta negrėbalioja. Kruvina procia turi užprūnyti „jevrus“, taip jos pats anuos šaukia. Niekaip neišmoksta euras pasakyti. Vaikai nesidomi, kokia kaina juos jiems uždirbti tenka.

Et, taip abu juk ir nusibaigsime, kaip kaimynų Jadziūnė, vienas, betąsydamas karvei už spenių, kris po jos pilvu, kaimo daktarytė konstatuos – insultas, nukeliaus pas „jaunystės kavalierius“. Kažkada ir kaimynas Stasiukas juokaudavo – mane panos priims, linksminsiavos, tanciavosma gulsčiomis. Nebėra. Kitas, kur nors arimo gale, letenikes atmes, – Karūsė plūsta lipniomis mintimis, – Ir kas tik dabar darosi ant to balto „svieto“? – jau net pati ant savęs ima pykti. Gerai, kad durys virsteli ir įlenda Jono kuodas, o tai jau ir ašaroti imtų.

– Sveika, moč, – senis mirkteli akį, – tai ką, ruošies jau į „tancūlkes“? Jupa pagatavyta, išprosyta? Čebatėliai blizga? – rankom tik sumosuoja, – Pasibičyk, vyksma garnitoriaus pravėdinti, užsisėdėjusių kandžių išbarstyti, – nezgrabniai grybšteli Karūsei už šono.

Pastaroji net atšoka, toks įtartinai „šiltas“ jai pasirodo tas jos pats. Matyt, žaltys jau spėjo su Anelytės Joniuku išmaukti „už viso kaimo Šventų Jonų, gyvų ir pasimirusių, žyvatą“. Dūšeles, taip sakant, spėjo pamaloninti. Bedantėm koserėm sugroyi „amžiną atilsį duok mirusiems ir gyvus spaviedok!“

Daug, nuo jaunumės glaustų, prietelių jie jau nebeturi. Ale tai seniai be sarmatos! Net vakaro nebepalaukia. Ryja, kaip paršai. Spėjo savo rukšlėtus šnipus buteliuosna sukišti, – Karūsės mina – pipirą perkandau. Oi pyksta, oi barasi ji už latravimą. Nusisuka šalin. Geriau nekels „audros vandens stiklinėje'“. Juk po tam neiškrapštysi senior į Jonines nė su pyragu, užsispirs ožiu ir snukį suraukęs sėdės. O jai norisi su „susiedkomis“ susieiti, pasišnekučiuoti, vargelius išsirokuoti.

Ačiū, Dievui, kaime dar žmonės glaudžiasi pečiais, tad ir jautiesi ne vienas šiame pasaulyje, – taip moters širdis ir atlyžta.

– O ko jau man neiti? Ko jau nepasirėdyti? Visą gyvenimą su darbais spėjau ir šiandien spėsiu, – vyrui įpila patrovos, padeda, kvepiančios česnaku ir garuojančios, pati gamina, dešros ripką, – Tai gal neišbrokysi? – balsą tik suminkština ir kviečia „šeimos galvą“ pavalgyti.

Tik jau jos galvelėje mintys, mintys... Pusk, nevidone, gal nors to „šamarliako“ smarvės smaradas išeis, aplinkiniams marmalu nedvoksi! – ir tuoj, tarsi lapė, plonina liežuvį, palinki

– Skalsaus.

– Nu tu ne boba gi tu, Karūsyt, tikras auksas! – Jono burna tik viepiasi, viepiasi šypsena, – Ir kur aš kitą geresnę begaučia? – ir užsrebia, kad net jo mėsingos ausys į šalis laksto. Šlamčia vyras, kaip jautis. Paurija, tarsi savaitę būtų needs.

Darbininkas, – atlėgsta ir pastaroji, – tegu pucija. Kiek čia mums jau ir beliko to „draugystės kelio“. Žiūrėk, ir kukuojam katras sau vienas, – deda ant stalo ką geresnio beturėdama, – Kaime yra daug bjauresnių, daug baisesnių, negu maniškis, – paguodžia pati save, – Juk pirštu manęs nėra palietęs. O katroje gi troboje tų dūmų nebūna? Žinoma, retsykiais pasivaksijam, dar ir kaip! Po tam ir vėl juk ramu, vėl diena šviečia. Būna, kad kartais tenka jį, lyg kokį bulvių maišą, tenka parvilkti, bet tas nutinka retai, po bulviakasio ar krykštynų, veselios, varduvių suėjimo. Vyrai padeda įmesti vežėčiosna, arklys traukia, jį – knarkiantį, ją – užsisvajojusią. Tokiu metu Karūsė nė neskubina varyti gyvulio, tik atleidžia vadeles, sėdi ir gėrisi nakties gražumu. Arkliokas kol partutina, pats jau ir iš ratų išlipa. Nepyksta ir kai ryte rasalą, nuo agurkų ar kopūstų, maukia, maukia…Juokiasi ji, kai kas kartas dievagojasi – Karūsyt, daugiau – nė lašo į burną. Mirštu!.. – Karūsė žino, iki kito karto tas jo „mirštu“. Išslaugys tik, veizėk, lekia vėl, kaip staininis eržilas, darbas rankose verda. Tai kur jau ten begali tokį vyrą smarkiai ir peikti ar ant jo bartis? – mintimis glosto, – Sabas gi žmogus, vaikų tėvas.

Erzeliuoja, marguoja, migruoja Joninių slėnis. O jau žmonių, žmonių!.. Ir laikinai sustatytuose kioskeliuose, gardumynų, saldumynų! Kvapai, kvapai ir kvapuose – kvapai. Karūsei net po širdies duobike jau ima traukti. Skundžiasi lietuviai, skundžiasi, kad Lietuvoje, žalty rains, jiems blogai gyvenasi. Nepriteklius?! Lašinių, skilandžių, dešrų...nors vežimu vežk! Priraityta, pričirškinta, – moteris, net akis išplėtusi, tik dairosi, tik grožisi. Abi kelio pusės – gėrybių kalnai. Ir muzikos garsų jau pilnas abiejų klausos kaušelių skreitas. Kaukia, kaip kokie alkani vilkai, vidury speiguotos žiemos, girioje. Nugirdo iš pro šalį praeinančių lūpų, kad tie kaukikai vadinasi – „zombiai“. Bet ir panašūs gi! – moteris, lyg žeberklus, tik susmeigė akis, – Snukiai gi, kaip lavonų, lyg būtų mesa nuo jų nubielyta, vienos kaukolės. Ir baisus gi tas jų, muzikalių dainorėlių, išsiderkliavojimas! – baidėsi, – Tokius naktį sutiktum ir kristum vietoje, nespėtų nė „greitukė“ prilėkti, būtumei šalta, – ir čia, tarsi jai to nelinkėdami, pastarieji užkimo. Po jų į sceną įropojo trys tuklios moteriškaitės ir ėmė maknoti, kinkuoti, trepenti kojelėmis, dar ir savo apvalainusus klubus ėmė liūliuoti. Viena, taip panaši į Karūsės kaimynę Gabrūsė, pastaroji gi šimtą penkiasdešimt kilogramų rito, jau, kad apsšniaukus rūbeliu – siūlele, tik neįplyšk, kūneli, neišlįsk, tikra dabartinė „šlapiankė“, – tuoj jai prikabino etiketę, – kad ėmė sukaliotis, kirbinti šventės dalyvius. Stengtis, kad pastarieji nestovėtų, lyg kokį mietą prariję, paraitytų savo negabaritiškus gabaritus ir visokius kitokius ten grobkaulius. Mažumėlę ir į šalis pakinkuotų, pasisukaliotų, kriokė per mikrofoną:

– Tie šventės sveteliai, kurie turi margus skėčius, – lietus ne juokais jau įsismarkavo, – imate ir jais mojuojate į dešinę. O tie, kur su vienspalviais, į kairę, – prisiminė ir šokančius, buvo prariję jau po keletą bokalų alaus, – Ei, šokėjėliai, kratote, kratote pasturgalius taip, kad Jonavos žemelė drebėtų, kulnais ir pakulnėmis kaukšite, kad Vilnius girdėtų!..

O kai žmonių minia jau buvo apvaikščiojusi alaus palapines, jau buvo pagavusi „kaifą“, tai davėsi lyg pasiutusi. Kliuksinosi, žlegsinosi purve. Bet tai „šlapiai dešrai“ vis dar buvo to erzelio negana, pati drebino,lyg „košalieną‘, strėnas ir kitus vertė drebinti.

– Plūkiame, plūkiame Tėvynės gimtosios žemelę, kad nedulkėtų! Kad mūsų miestas per amžius žydėtų, klestėtų!..

Čia jau, net ir rimtuolė Karūsė mintyse jai pritaria: žydėk, plazdėk, mano brangi baltasparne gulbele – Jonavėle! – ir susizgrimba, – Rūtelyte karpytlape, pamojuočiau juk ir aš tuo „parasoniku“, dar ir kaip pamojuočiau, – tik prisimena, kaip „Norfa“ ją prigavo. Gal šventės proga, verslininkai gi naudojasi kvailu žmogeliu, paskelbė akciją…lietsargiams. Pažiūrėjo ji, gi nepilnus keturis eurus tekaštuoja, nebūt kaimo bobelka, kai nebrangu ir susigundė lyg durnė. Juodas, praktiškas, nes sulankstomas, bus patogus. O dar, kai jos kišenė išnešė, suprato, skėtį nuosavą gi turės. Dukra visus iš namų seniai išdavadijo, išglemžė. Ėmė ir nusipirko. Nors galva lietuje nešlaps. Pabijojo, kad neseniai nudažyti plaukai, sulijus, ims ir nutekės dažai, nespės skepeta braukti. Tad iš parduotuvės ėjo išdidi, lyg pati Anglijos karalienė, ne taip jau ir dažnai įsigyja ji naują pirkinį. Bet, kai nesiseka gyvenime, tai ir nesiseks. Vos spustelėjus lietsargio „knopkę“, nebūtų ,,made in china‘‘, fyt – spyruoklė ir iššoko! Lyg juoda skrybėlė, lietsargio ,,stogas'' nulėkė toli, toli...į pievą. O rankoje teliko – riestagalis kotas. Karūsė kaip išsižiojo, taip jau ir nebesusičiaupė: taiga, rupūs milčiukai, naujas! Kaip čia dabartės taip? Bet, negi paliksi? Tad greitai atsitokėjo ir tiesiog risčia leidosi paskui tą „kepurę‘. Tik jau, nebūtų tie mūsų tautiečiai – lietuviukai! Pro šalį tursnodami ir „laitus“ besprogdami bernai su mergomis, kad ėmė žvengti, žvengė iš jos, kaip pasamtydi. Tik, kas dabar nesijuokia iš seno žmogaus? Tarsi Puškoriaus neprajodyti kumeliai žvingavo. Visa išraudusi nuo sarmatos, Karūsė, stumdama nuo savęs nuoskaudą, iš pievos rankiojo tas lietaus sargo detales. Tegu sau žvygauja, jauni – durni, euro vertės nepajutę, – špygą rode mintyse dantis blizginantiems, – Ką ir bedaryti, gal kaip nors dar galima bus jį suremontuoti? – pyko ant pardavėjų, – Nusiperki velnias žino ką, tik pinigus pakloji ir gan. Kas juos gražins? Nė nebandyk prašyti, kad broką pamainytų, akis išpūs – ne pas mus pirkote. Kvitas tai šiukšlių dėžėje liko, – moteris taikėsi su savo nesėkme ir vylėsi, – Gal galima bus pataisyti? – tik, kai jos Jonis durne išvadino, pasiuto jau ir Karūsė. Mat senis dar ir pakonstatavo, kad jai – senai žąsiai per kaktą, tarsi kraujas, teka srovele plaukų dažai, lietus savo padarė, jau norėjosi užkaukti, kaip tam, scenoje besidraskiusiam „zombiui“, šunimi. Gerai, kad ji atsiminė turinti kišenėje skarą, tad nugurkė nuoskaudą, išsitraukusi, apsišluostė veidą ir apsirišo ja galvą. Ko jau čia senai tarkai ir besikuklinsi, vis dažai netekės. Tik baisiai skaudu liko, kai jos Jonas, jos gyvenimo ramstis niekaip neužtilo. Šaipėsi, kad dabar ji jau atrodanti lyg „Bulgarijos romė‘. Dantis sukandusi, šiaip ne taip, susilankstė tą nelemtą savo pirkinį, įsikišo į rankinę ir ilgam nutilo.

Ir mojuok dabar, kad nori už tą savo Jonavą! Kai, net uodegos ir tos, neturi. Oi, kad aš pamojuočiau ir dar taip pasišvaistyčiau, ypačiai Joniui pasistengčiau užtelžti per tą, savimi patenkintą, fizionomiją, – virė, lyg barščių puodas, moters mintys.

Bevaikščiodama ir bevėpsodama į visokias grožybes, aprimo. Bet neilgam. Vidaus organas, medicinos pavadintas skambiu vardu – Skrandis paskelbė jai streiką – neduodi šašlyko, gurgiu ir darau tau didelę gėdą prieš visus atvykusius ir vietoje pindinčius. O ką tu į jo ertmę įmesi, jei tas jos neromytas kumelys vaikšto tiktai aplinkui alaus kioskus?! Ir pastarųjų aplink tiesiog – apstu. Kur akis smeigsi, alus liejasi laisvai! Atrodo, kad lietuviai be jo, nei muzikos girdi, nei šokti gali. O jau dainuoti – tuo labiau. Na, ji to myžalo ir negertų. Nėra dar tokia kvaila, kaip veidrodyje atrodo. Kam? Kad paskutines smegenis numarintų? Nevalia! Per radiją girdėjo, vienas gudrus docentas porino – ląstelės žūsta ir jau niekada neatsistato. Bet, gerą porciją, nesvarbu ar tai būtų dešrelės, ar tas vadinamas „šašlykas“, ar koks kitas mėsgalis, tai jį jau suraitytų tiesiog vienu mirksniu. Ir gal dar ne vieną! Seilę taip ir varvina į sukrautas meduolių, kitokių garduolių kupetas. Bet iki jų jos Jonis niekaip neprieina, nors tu ką! Net nebesuskaičiuoja, kelintą tas jos kiauras dugnas jau išmeta išrytą plastmasinę talpą. O anoji nėra maža. Tik jos pats, kaip toji pilvota dėlė, siurbia ir siurbia. Suka ir suka, kaip koks kuisis aplink nosį, apie tas „alaus šventoves“, ratu. Kad ji alkana, brangiausiam – nė motais! Teisinga, – atsimena patarlę Karūsė, – artimą nelaimėje pažinsi. Tik, kai ėmė prarasti viltį, gal antrai jos pusei, ilgai stovėjo eilėje prie „linksmintojo“ kiosko, protas prašvito, o gal ir vyriška savigarba suveikė, ėmė ir pats netikėtai pasiūlė:

– Motin, tai gal tau kokios pakepintos duonukės nupirkti?

Karūsė, varstoma alkio ir jau visiškai tapusi apatiška, pasitelkė humorą, tarstelėjo:

– Kur jau čia ir nenorėsi tokio gardumyno. Ypač, kai protezas viename ir antrame žandikauliuose. Kepintą – tik kramtyk, traškink! Patieką apturėsi ir vizitą pas dantistą dovanos, – ir čia spėjo susizgribti, jei „dosnųjį“ supykdys, tai nė tos „pakepintos“ neteks. Surimtėjo, – Nupirk.

Sutiko ji jau ir su pačiu mažiausiu, nes suprato, kad tat ir bus to organo, vardu – Skrandis laimingiausia šventės loterija. Nors duonos pačiulps. Vis ne „ant tuščio“ besotis gros. Aprims ir duobikės po paširdžia nespardys. O jau ir kojos į užpakalį lenda nuo beprasmio vaikščiojimo, stoviniavimo ir vėlek tursnojimo.

– Tai, žmona, sėskiamos užu stalelio. Vaišinu tave! – lyg kalakutas, kurio niekas nenusirinko Padėkos dienai, parskubėjęs su duonuke, pūtėsi, šmaikštavo Jonas, – Tu – brangiausia mano ponia! – švytėjo, tarsi „europeiska“, ką tik nukaldinta, moneta.

Tai kur nepasidžiaugti tokiu vyro ,,dosnumu’’, – perbėgo liūdnas šešėlis tomis Karūsės nepradingusiomis ląstelėmis, – Nors maža patieka, bet vis patieka. O gal ir dar ką nors prides, atsileis širdis ir prie tos duonikės patėkš kokią mėsos porciją? Juk gėda bus taip, be niekur nieko, sėdėti ir vietą po stogu užimti. Tegu jau jis siurbs tą birzgalą, aš nors pavalgysiu, – tūptelėjo ant pirmo suolelio ties kioskeliu, kuriame triūsė kelios, tarsi saulėje įraudusios braškės, moteriškaitės. Kur ten jau nenurausi nuo gaminamų ant ugnies „šašlykų, kebabų“... – seilė, tarsi lplia mergautinė paklodė, tik ėmė tįsti, tįsti. Gerai dar, kad spėjo nušliurpti, tai ant žemės nusidriekusi, išdavikiškai baltuotų.

Grynas vargelis moteriai su tokiu nesusipratėliu. Pluša, pluša, o pinigai – vyro kišenėje. Užspaudęs, lyg koks nagas, juos turisi. Kas, kad namuose tie aruodai pilni, ne žmonos. Ir nuo pat jaunumės taip. Nuo to laiko, kai ji atitekėjo į vyro tėvų namus. Žmonos gero juose – niekada nebuvo, nėra ir nebus. Viskas – „šeimos galvos“. Net Jono tėvai, kol dar buvo gyvi, duodavo tą aiškiai suprasti – dovanojom sūnų, suteikėm pastogę, gimdyk vaikus ir neūžk galvų. Marčios, net duona, karti.

– Imk, – padeda ant stalo, vos ne nuopersko dydžio, maišiuką su keliais gabaliukus tos „kepintos“. Ir savęs nepamiršęs, bliūdą troškintų žirnių su rūkyta kiaulės ausimi, alaus su putele. Ko ne gyvenimas! Karūsę tik nusmelkia baisus dieglys, tik apima graudumas: tai va, kiek aš su tavimi teužgyvenau! Kiek tu mane teįvertini, toji mano „antra obuolio puse“, – lėtai ima vieną apskrudusį gabalėlį, – Kaip akmuo! Kuo tu jį, Karūsyte, ir sukramtysi, kai savų dantų nebėra? – pasišaipo pati iš savęs. Čiulpk, sulpk... – širdyje kaupiasi didelė, tarsi galingas Mahometo kalnas, nuoskauda. – Parazite tu parazite! Man, net šmotelio minkštesnės mėsos, savo gyvenimo moteriai, kuri su tavimi amžių jau baigia nugyventi, ėmei ir pagailėjai, – akys traukiasi sūriu valkčiu. Vogčiom, skarelės kampiuku nugnybia ašarą. Tuo pačiu, žvilgterėjusi į mergautinį veidroduką, ir lietaus paplautus plaukų dažus apsivalo. Maišosi jie su jos gyvenimo sūrymu. – Gerai dar, kad kas iš pažįstamų, kokia gėda būtų, niekas nemato, – tik pagalvoja ir išdygsta prieš akis išdygsta Gruilienė, – Ir iš kur toji tik ir išlindo? Kiba, matė? – nusigąsta, – Skalambys visam kaimui, koks Jonis „labdaringas“, praeiti pro kaimynes negalėsiu, gėda tikra. – susitvardo, kai toji pripuola ir ima glėbesčiuotis, labintis. O jau jos Joną, tai toji tik sveikina, tik glamžo, tik taškavoja putlius to parazito žandus, tik siurbiasi į lūpas. Abuoja Karūsė nesureikšmina: negi seno kuilio pavydėsi? – stengiasi neparodyti, nors ir gelia, ašarų.

Šūdinas. Oi, koks šūdinas tas tavo gyvenimas, Karūsyt. Tikra mėšlo krūva. Žiūrėk, va, kokia puošni Gruilienė. Ją vyras, vos ne ant rankų, jei tiktai tą rupkę pakelti įstengtų, nešiotų. O tu – durnelė , tylenė. Žodį bijai išdaužti. Ką ten išsakyti, kas dedasi toje tavo dūšelėje. Vis nusileidi, nusileidi. O tavo akyse, va, glamžo vyrą, šypsaisi. Ir kaltini, ne Joną, kuris baigia tau ant sprando užlipti su visais „kerziniais“, bet save ir tik save...

Kai Karūsė, tik ryšulėliu drapanų nešina, į vyro namus, uošviai buvo nepatenkinti, kad marti ubagė. Netiko jų Joniukui, mat, į porą. Pastarasis irgi jos neužstodavo. Tėvų triūsas, jų užgyventas gyvenimas. Tylėjo ir taikėsi. Jei kas ne taip, žmoną kaltino, kad nemoka apsieiti. Tad ir nutilo jos linksmumas. Nebeskambėjo lūpose daina. Darbas ir tik…darbas. Pabiro vaikai. Smagi darbininkė buvo jaunystėje, negailėjo savęs, taip ir pražilo, nespėjusi nė mirktelti. Taip ir pralėkė tie gražiausi metai. Žino, neįtinka Jonui, negražūs jam jos nušarmoję plaukai. Vis bamba, kad nesusitvarko, liepia nusidažyti. O kam tas jos grožis? Karvėms, kiaulėms? Ji joms ir tokia tinka. Nesiginčija. Sudėjusi centą prie cento, perka tuos dažus, maliavojasi. Tik ar jaunystę tuo dažu sugražinsi? Ar būsi labiau mylima? Bėga, va, lietumi skalbiami, tiktai vargą sau įsitaisiau. Tik pajuokai save įšsistačiau, – graudinasi.

– Karūsyt, – įraudusi nuo „gyvatės seilių“, Gruilienė gundo, – eime prie mūsų stalo. Užteks visko! Mano Pranis, kad nukrovė, kad nudrėbė – nebeaprėpiame vieni. Man irgi bus smagiau. Viena boba tesu tarp vyrų. Palaikysi draugę. Jonai, a nū ka, jami savo moteriškutę ir pirmyn, Joninės juk! – komanduoja, – Kaimynai juk seni, „triachniem starynoj“, – užbaigia rusiškai, – „pabūdiem barinami“. Nu, nors šiandien!

Karūsia puikiai žino, kad jos Jonas, dar nuo jaunystės laikų, patinka tai rupkei. Ir dabar, uodegą tik vizgina, net seilė tįsta. Galėtų, tuojau raita nujotų. Kaime moterys nemyli Gruilienės. Baisiai jau ji smaila ant vyrų. Dažna jos baidosi, lyg kokios nelaimės. Bet, kur jau dingsi, kai regi, kad Jono snukis tik ir šviečia, tik ir blizga, kaip koks pilnas mėnulis. O ir toji Karūsę jau grūda pro žmones. Kita ranka, šleivojantį Joną vairuoja linkui vietos, kur ūžia, gerokai įšilusi, kompanija. Eina, ką jai belieka daryti, paskui juos Karūsė. Lyg kokia avelė eina, romiai nuolankiomis akimis, paskui vedlį. Viena mintis tik ir sušildo, kad sočiai pavalgys. Juk ir skrandis jau tapęs žirnio dydžio.

Neaprašinėsiu įvykių, niekam jie gal ir nebus įdomūs, kas ten kiek taurelių išlenkė, kur katras nugriuvo, ką išvežė į traumotologinį, o kam tą naktį nutrūko ir gyvasties siūlas. Šventė! Tegu tatai lieka šventa paslaptis.

Bet, kad kažkas surado „stebuklingą papartyną“ ir nusiskynė „laimės žiedelį“, matytumėte, kaip linksmai šypsausi ir palieku intrigą. Galiu tik tiek prasitarti, kad Joninės „Jonų Respublikoje“ – buvo. Yra. Ir bus! Na ir kas, kad jos, beveik visada, būna lietingos, bet užtat – nemarios! Juk net kukliojo Karūsė, po to „mėnesėlio palydėjimo ir saulės pasitikimo“, dabar po kaimą vaikščioja tokia išdidi, skepetą šalin metusi ir žilą kasą aplink galvą apsisukusi. Nė dažyti jos jau jai nebereikia. Akys tik ir švyti, lyg tos paslaptingos nakties įžiebtos, žvaigždės.

Netyla tiktai piktos kaimynų paskalos. Dūzgia, lyg kokie pakušinti širšinai. Bet kas tos paskalos, kai Pranas Gruilys savo Karūsytę ir guldamas, ir keldamas...saldžiai bučiuoja į lūpas!?